Kaip jie vertina sukilimą, portalas 15min teiravosi aukščiausių valstybės vadovų prezidento Gitano Nausėdos, premjerės Ingridos Šimonytės ir Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, taip pat opozicijos lyderio Sauliaus Skvernelio.
Visiems keturiems politikams buvo užduotas tas pats klausimas: „Kaip Jūs asmeniškai vertinate 1941 m. birželio 22 d. sukilimą ir laikinosios Vyriausybės veiklą – labiau teigiamai ar neigiamai? Kodėl?“
Prezidentas G.Nausėda sako, kad sukilimą vertinti reikia platesniame kontekste, nenutylint skausmingų klausimų, premjerė I.Šimonytė sako, kad sukilimo nevertina neigiamai, bet ir nenori juo džiaugtis, Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen teigia, kad sukilimas buvo būtinybė, bet kartu ir tragedija, o opozicijos lyderis S.Skvernelis teigia, kad sukilimą vertina teigiamai, nes tai buvo tam tikras Lietuvos garbės atstatymas.
SVarbiausi FAKTAI apie 1941 m. SUKILIMĄ
- 1941 m. birželio sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS. Jis truko iki birželio 28 d.
- Sukilėliai, vadovaujami Lietuvių aktyvistų fronto, siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Sukilimo centras buvo Kaunas.
- Birželio 22 d. užimta Kauno radijo stotis. Birželio 23 d. per Kauno radiją buvo perskaityta Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo deklaracija.
- Sukilėliai suformavo Laikinąją vyriausybę, kurios sudėtis per radiją paskelbta birželio 23 d. Ministru pirmininku tapo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Anksčiau buvo numatyta, kad Laikinajai vyriausybei vadovaus Kazys Škirpa, bet jam vokiečiai neleido grįžti į Lietuvą.
- Kai 1941 m. birželio 25 d. į Kauną įžygiavo Vokietijos kariuomenė, miestą jau valdė sukilėliai. Jie kėlė tautines vėliavas, naikino sovietinę atributiką, valdžios institucijas užiminėjo visoje Lietuvoje.
- Daug kas Lietuvoje tikėjosi, kad Laikinajai vyriausybei pavyks įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau nacių Vokietija neleido lietuviams laisvai tvarkytis šalyje. Laikinosios vyriausybės veikla buvo varžoma, o rugpjūčio 5 d. ji sustabdė savo veiklą.
- Dabar ir pats sukilimas, ir Laikinoji vyriausybė susilaukia prieštaringų vertinimų. Sukilėliai ir Laikinoji vyriausybė susilaukia pagarbos už pastangas atkurti sovietų sunaikintą Lietuvos valstybingumą, ryžtą kovoti su okupacija, siekti laisvės ir nepriklausomybės, tačiau susilaukia ir kritikos dėl bendradarbiavimo su nacistine Vokietija, nepalankios žydų atžvilgiu Laikinosios vyriausybės politikos, priimtų prie žydus nukreiptų teisės aktų, dalies sukilėlių vykdyto Lietuvos žydų persekiojimo.
G.Nausėda: sukilimą reikia vertinti platesniame kontekste
1941 m. birželio sukilimą prezidentas Gitanas Nausėda vertina platesniame istoriniame kontekste, pabrėžiama Prezidento komunikacijos grupės atsiųstame atsakyme į 15min klausimą.
„Sukilimas yra neatsiejamas nuo globalios reikšmės įvykių, tokių kaip Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymas, Antrojo pasaulinio karo ir konkrečiai nacistinės Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžia, sovietinio režimo represijos okupuotose teritorijose“, – nurodoma atsakyme.
Šalies vadovo požiūriu, 1941-ųjų įvykiai parodo, kad sovietinis teroras nepalaužė žymios Lietuvos visuomenės dalies, kuri pademonstravo valią priešintis. Reikšminga yra tai, kad Birželio sukilimo dalyviai išvadavo tūkstančius Lietuvos žmonių, pasmerktų Sibiro tremčiai ar masinėms egzekucijoms. Simboline sukilimo tąsa galima laikyti ir pokario partizanų kovas, ir disidentų judėjimą, ir Sąjūdį, atvedusį iki Kovo 11-osios, tvirtinama15min atsiųstame atsakyme.
„Kita vertus, Prezidentas pripažįsta, kad negalima nutylėti skausmingų ir kontroversiškų praeities klausimų, taip pat ir susijusių su 1941 m. birželio įvykiais.
Negalima nutylėti skausmingų ir kontroversiškų praeities klausimų, taip pat ir susijusių su 1941 m. birželio įvykiais.
Tiek masinių trėmimų, tiek ir Holokausto aukų būtų buvę mažiau, jei ne kolaborantai, noriai stoję tarnauti vienai ar kitai okupacinei valdžiai ir sutikę vykdyti nusikalstamus įsakymus. Visos 1941-ųjų ir vėlesnių metų teroro aukos nusipelno pripažinimo ir pagerbimo, nes tai yra visos Lietuvos netektys“, – atkreipia dėmesį Prezidento komunikacijos grupė.
Premjerė: negalime sukilimo pamiršti, negalime ir juo džiaugtis
Birželio sukilimo negalima pamiršti, bet negalima ir sukilimo dienos paversti džiaugsmo švente, savo atsakyme 15min nurodė premjerė Ingrida Šimonytė.
Premjerės manymu, prieš vertinant sukilimą ir laikinosios Vyriausybės veiklą, būtina suvokti platesnį kontekstą.
Ji priminė, kad 1940 m. Lietuvą be pasipriešinimo okupavo SSRS, kad pasitelkę vietinius kolaborantus sovietai surengė spektaklį, kuriuo siekė parodyti, esą Lietuva pati prašėsi į Sovietų Sąjungą, kad Lietuvos sovietizaciją lydėjo tūkstančių žmonių kančios ir kraujas.
„Užtenka paminėti vien 1941-ųjų birželio trėmimus, kai, remiantis archyviniais duomenimis, iš Lietuvos išvežta apie 18 tūkst. žmonių. Tad suprantamas pavergtųjų noras nusikratyti okupacijos jungo. Sukilimo prieš okupantą ir laikinosios vyriausybės atsiradimo faktą skatino nuoširdus noras atkurti Lietuvos nepriklausomybę, todėl to negaliu vertinti neigiamai. Nuo XVIII a. pabaigos besitęsianti Lietuvos sukilimų prieš tironijas bei pokario rezistencijos istorija klojo mūsų istorinėje atmintyje pamatus šiandieninei nepriklausomybei ir valstybingumui“, – teigė I.Šimonytė.
Tačiau, pažymėjo premjerė, „istorija nėra panaši į seną sovietinį televizorių, rodantį tik „juodai-baltai““. Anot jos, egzistuoja įvairiausi atspalviai, o visuomenės brandą liudija ir tai, kaip gebame išklausyti ir priimti kitokias perspektyvas.
„Matėme sukilėlių heroizmą, tačiau negalime nematyti, kad ta pati 1941-ųjų vasara buvo tragiškai ir siaubingai permirkusi ne tik lietuvių, bet ir bendrapiliečių žydų krauju.
Matėme sukilėlių heroizmą, tačiau negalime nematyti, kad ta pati 1941-ųjų vasara buvo tragiškai ir siaubingai permirkusi ne tik lietuvių, bet ir bendrapiliečių žydų krauju.
Mūsų bendrapiliečiams žydams su siaubu laukiant, kas nutiks, jei prasidėjus sovietų ir Vokietijos karui vieną okupantą pakeis kitas, pagarsėjęs savo neapykantą kurstančia antisemitine propaganda ir diskriminacinėmis nuostatomis, kiti savo ruožtu vylėsi, kad karo pradžia suteiks galimybę bent iš dalies atkurti be šūvio prarastą valstybingumą, o į nacius dėl sovietmečio patirties žvelgė kaip į galbūt mažesnį blogį“, – teigė I.Šimonytė.
I.Šimonytės teigimu, politikai neturėtų primetinėti savo vertinimo, o palikti istorikams ramiai dirbti savo darbą ir nereikšti priekaištų, kad ieško faktais, dokumentais pagrindžiamos tiesos.
Jos teigimu, sukilimo negalima pamiršti, nes tai svarbi data mūsų istorijoje, liudijanti, kad sovietams nepavyko dvasiškai palaužti Lietuvos, ištrinti laisvės ir nepriklausomybės troškimo. Tačiau šios dienos negalima ir paversti džiaugsminga iškilme.
„Ne tik todėl, kad naciai užgniaužė nepriklausomybės ar bet kokio savarankiškumo svajones, tačiau ir dėl to, kas įvyko, tikint, kad savo tikslų išsivaduoti iš vieno blogio ir susigrąžinti tai, kas prarasta, galima siekti eidami į kompromisus su kitu blogiu, kuris dar tik tykojo mūsų, tačiau jau sėjo neapykantą ir destrukciją Europoje“, – sakė I.Šimonytė.
Pasak I.Šimonytės, istorinė sukilimo pamoka labai svarbi šiandienos iššūkių akivaizdoje, kai regime kaimynystėje bujojančius autoritarinius režimus, paminančius žmogaus teises ir laisves, klastojančius istoriją.
Premjerės teigimu, Lietuva nuo jų privalo skirtis ne tik pagarba demokratijos normoms ir žmogaus teisėms, tačiau ir gebėjimu atvirai nagrinėti bei pripažinti istorijoje padarytas klaidas, matyti įvairiausius atspalvius – ne tik juodą ir baltą.
„Kartais viename žmoguje susitinka herojus ir prasikaltėlis, idealistas ir skaudžiai klystantis praktikas. Ši pamoka svarbi ir tada, kai šiandien girdime įvairiausio plauko populistus, kalbančius tautos vardu, tačiau niekinančius konkrečius žmones, kurie neįsipaišo į jų primetamus tapatybės rėmus. Mes nuo jų privalome skirtis akcentuodami, kad joks žmogus nėra priemonė“, – teigė I.Šimonytė.
V.Čmilytė-Nielsen: sukilimas buvo ir būtinybė, ir tragedija
„Vertindama 1941 m. birželio sukilimą sutinku su filosofu Leonidu Donskiu, kuris rašė, kad „Birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė būtinybė“, tačiau kartu – ir tragedija, kad dalis sukilimo iškart pasuko pačiu blogiausiu keliu, pasirinkdamas nacistinę Vokietiją kaip mažesnį blogį“, – atsakyme 15min nurodė Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen.
Vertindama 1941 m. birželio sukilimą sutinku su filosofu Leonidu Donskiu, kuris rašė, kad „Birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė būtinybė“, tačiau kartu – ir tragedija.
Ji taip pat teigė, kad nors sukilimas vyko prieš sovietinę okupaciją, o jo pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, jos įsivaizdavimas iš esmės nesutapo su demokratinės Lietuvos vizija, kurią įtvirtina šios dienos Konstitucija.
Pasak V.Čmilytės-Nielsen, ginkluotas protestas buvo teisėtas ir neišvengiamas, bet „nei kerštas, nei bevaldystė negali pateisinti smurto prieš civilius gyventojus, daugiausiai žydus, kurių žudymas yra sunkus nusikaltimas žmoniškumui, kuriam nėra senaties“.
„Laikinoji vyriausybė, siekusi atkurti Lietuvos valstybę, įsivaizdavo, kad Vokietija yra sąjungininkė ir padės atgauti bent jau ribotą suverenitetą, tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti“, – akcentavo V.Čmilytė-Nielsen.
S.Skvernelis: sukilimas buvo tam tikras Lietuvos garbės atstatymas
Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis portalui 15min nurodė sukilimą kaip visumą vertinantis teigiamai.
„Aš vertinu teigiamai. Po tokios kapituliacijos Sovietų Sąjungai ir valstybės atidavimo be šūvio į okupantų rankas tai buvo pakankamai gerai organizuotas, koordinuotas veiksmas“, – sakė S.Skvernelis.
Po tokios kapituliacijos Sovietų Sąjungai ir valstybės atidavimo be šūvio į okupantų rankas tai buvo pakankamai gerai organizuotas, koordinuotas veiksmas.
Jis pridūrė norintis akcentuoti tai, kad Kaunas buvo išlaisvintas sukilimo dalyvių rankomis, be jokio svetimos kariuomenės įsikišimo.
Opozicijos lyderis sakė manantis, kad tai buvo tam tikras Lietuvos garbės atstatymas, 1940 m. pasidavus sovietų okupantams.
„Aišku, kadangi tai yra sukilimas, yra karas, buvo visko. Tokiose istorinėse situacijose nebūna, kad nebūtų padaryta ir klaidų, ir nustatyta abejotinai vertinamų faktų. Bet, jeigu kalbant apie visumą, manau, kad tai buvo pakankamai gerai organizuotas, gerai koordinuotas ir surengtas tokio pilietinio, valstybinio pasipriešinimo aktas“, – sakė S.Skvernelis.
