2016-2017 m. 15min darė interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Kvietėme susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Ką jie veikia grįžę namo po darbo, kokius filmus žiūri, kokią muziką klauso, kokią sporto šaką mėgsta, kur atostogauja ir apie ką svajoja.
2017 m. šiam ciklui kalbinome ir G.Palucką, tuomet ką tik išrinktą socialdemokratų lyderiu.
Prabėgo septyneri metai. Dabar G.Paluckas, jei nebus netikėtumų, turėtų užimti vienas iš svarbiausių pareigų valstybėje – ministro pirmininko. 15min kviečia susipažinti, kaip tuomet į kartais gana netikėtus 15min klausimus atsakinėjo ir ką apie save atskleidė būsimasis premjeras.
– Gintautai, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena?
– Keliuosi šeštą ryto. Jei turiu galimybę sulaukti, kol vaikai atsikelia, labai džiaugiuosi. Keli pastarieji mėnesiai – labai intensyvus laikotarpis. Išeinu, kai visi miega, ir grįžtu, kai visi miega. Tik žmona sutinka ir šuo (šypsosi).
Tikiuosi, kad grafikas pasikeis, normalizuosis. Norisi suderinti politinę veiklą su šeimos gyvenimu, nes vaikai labai greitai auga. Manau, kad ne tik motina, bet ir tėvas turi prisidėti prie vaikų ugdymo.
Atsikėlęs susitvarkau, papusryčiauju ir keliauju į darbus. Darbai būna įvairūs – ir tiesioginis darbas savivaldybėje, ir politiniai pasitarimai. Tenka ir Seimą aplankyti. Darbotvarkę formuoja tiek aktualijos, tiek strateginiai planai.
Vakare retai grįžtu namo anksčiau negu septintą ar aštuntą. Tai reiškia, kad laiko pramogoms ir hobiams lieka mažai. Stengiuosi tai daryti savaitgaliais. Mėgstu žaisti krepšinį, visą gyvenimą žaidžiau. Sekmadieniais su draugais žaidžiame, stengiamės ir atžalas įtraukti. Dar dabar prasideda žvejybos sezonas, tikiuosi, kad rasiu tam laiko. Žūklę labai mėgstu.
– Ar žmonės pradėjo labiau atpažinti gatvėje, tapus socialdemokratų pirmininku?
– Pradėjo. Tiesą sakant, sulaukiu daug palaikymo. Ir džiaugsmo pokyčiais. Daug smalsių žvilgsnių sulaukiu važiuodamas autobusu ar troleibusu. Iš darbo ar į darbą keliauju visuomeniniu transportu, ir išsiskiriu, matyt, ne tiek dėl to, kad veidas būtų pažįstamas, bet todėl, kad esu su kostiumu ir kaklaraiščiu.
Vienas vaikas neseniai priėjo ir paprašė autografo. Aš prie to visiškai nepratęs, sutrikau, bet kadangi prašė, tai pasirašiau, ir su linkėjimu.
Tas žinomumas, atpažįstamumas auga. Kaip politikui tai privalumas, kaip asmeniui – trūkumas. Negaliu jau su treninginėmis kelnėmis iki parduotuvės išeiti. Bet visi politikai su tuo susitaiko, taikausi ir aš.
