Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Politinė „Eurovizijos“ istorija: seksas, rasizmas ir dainos įkvėpta revoliucija

„Nemaišykite muzikos ir politikos“ – tokį posakį girdime kasmet atėjus „Eurovizijai“. Vis dėlto atvejų, kuomet konkurse nebuvo išvengta politinių poteksčių, istorijoje yra buvę daug. Ir mes kalbame toli gražu ne tik apie balsavimą už kaimynus.
Islandijos atstovai „Eurovizijoje“ grupė „Hatari“
Islandijos atstovai „Eurovizijoje“ grupė „Hatari“ / Stop kadras ir 15min nuotr.

„Eurovizijoje“ politika ne kartą vaidino svarbų vaidmenį: net ir atmetus balsavimą už gretimas šalis, Eurovizijos istorija yra kupina su politika susijusių skandalų ir įvykių. Portalas 15min pristato įdomiausius iš jų per visą turtingą „Eurovizijos“ istoriją.

1964 m.: pirmasis politinis skandalas. Šveicarijos dainos metu ant scenos užlipo vyras, laikęs plakatą „Boikotuokite Franko ir Salazarą“. Taip jis išreiškė protestą prieš Ispanijos ir Portugalijos, kurios tada jau dalyvavo „Eurovizijoje“, diktatorius.

Kol vyras buvo nuvestas nuo scenos, žiūrovams buvo rodoma tuščia rezultatų lenta. Deja, kadangi vienintelis konkurso įrašas buvo prarastas gaisro metu, šio incidento vaizdo įrašo internete nėra.

1966 m.: pirmoji juodaodė Eurovizijoje. džiazo dainininkė Milly Scott iš Nyderlandų tampa pirmuoju juodaodžiu asmeniu ant „Eurovizijos“ scenos. Jai sekėsi ne ypač gerai: iš 18 dalyvių ji liko 15-a.

Po to M.Scott tvirtino, kad jos prastą pasirodymą, bent iš dalies, lėmė rasizmas iš balsavimo komisijos pusės.

1974 m.: problemos dėl skyrybų. Italija atsisakė transliuoti „Euroviziją“ per valstybinį televizijos kanalą RAI, nes renginio metu kaip tik vyko kampanija prieš 1974 m. Italijoje surengtą referendumą, kuriuo buvo sprendžiama, ar turi būti įteisintos skyrybos.

Kadangi italės Gigliola Cinquetti daina vadinosi „Si“ („Taip“), Italijos televizijos vadovai nusprendė, kad ją galima laikyti politine agitacija. Dėl tos pačios priežasčių daugelis Italijos radijo stočių negrojo šios dainos.

1974 m.: daina, įkvėpusi revoliuciją. Portugalijos „Eurovizijos“ daina „E dopois do adeus“ tapo signalu prasidėti sukilimui prieš valdantįjį autoritarinį režimą šioje šalyje.

Sukilėliai žinojo, kad išgirdę grojant šią dainą jie turi pasiruošti pradėti karinį perversmą, kuris baigėsi sėkmingai. Vėliau ši daina dėl to ne kartą buvo vadinti „vienintele „Eurovizijos“ daina, kuri iš tiesų pradėjo revoliuciją“.

1975-1976 m.: graikų ir turkų nesutarimai. 1975 m. Graikija pasitraukė iš „Eurovizijos“, protestuodama prieš Turkijos, ką tik užpuolusios Kiprą, dalyvavimą konkurse.

1976 m. Graikija grįžo į konkursą su daina „Panayia Mou, Panayia Mou“, kurios angliška versija vadinosi „Kipro mirtis“. Daina buvo protestas prieš Turkijos užsienio politiką. Savo ruožtu Turkija cenzūravo Graikijos pasirodymą, vietoje Graikijos dainos per televiziją transliuodama nacionalistinę dainą.

1977 m.: „Intervizijos“ pradžia. kaip atsaką „Eurovizijai“ Rytų Europos šalys pradėjo rengti Interviziją – analogišką „Eurovizijai“ renginį Rytų blokui. Renginys buvo organizuojamas ketverius metus.

Itin unikali buvo jame naudota balsavimo sistema – žiūrovai turėdavo savo namuose įjungti šviesą, jei jiems daina patiko, ir išjungti, jei nepatiko. Valstybiniai elektros energijos operatoriai pagal pokyčius tinkle apskaičiuodavo, kokios dainos būdavo populiariausios.

1978 m.: Izraelio ir arabų šalių nesutarimai. Kuomet tapo akivaizdu, kad Izraelis netrukus triumfuos tų metų „Eurovizijoje“, daugelis arabų šalių tiesiog nutraukė konkurso transliaciją. Pavyzdžiui, Jordanija vietoj konkurso ilgai transliavo narcizo nuotrauką, o vėliau paskelbė, kad laimėjo Belgija.

1979 m.: nesutarimai tęsiasi. Turkija planavo dalyvauti „Eurovizijoje“, tačiau pasitraukė iš konkurso, neatlaikiusi kitų musulmoniškų šalių spaudimo: konkursas vyko Izraelyje.

1997 m.: pirmasis atviras homoseksualas Eurovizijoje. Islandija atsiuntė atvirą gėjų Pallą Oskarą dalyvauti konkurse. P.Oskaras buvo pirmasis toks atlikėjas „Eurovizijoje“.

Jo provokuojantis pasirodymas nustebino ne vieną žiūrovą, nors apskritai P.Oskaras buvo priimtas palankiai.

1998 m.: pirmasis translytis asmuo Eurovizijoje. Izraelis deleguoja Dana International, pirmąją translytę moterį, atlikti dainą „Diva“.

Tuo metu toks sprendimas iš Izraelio ortodoksų žydų susilaukė daug kritikos. Vis dėlto Dana International triumfavo konkurse, taip galutinai įtvirtindama Euroviziją kaip itin draugišką LGBT žmonėms renginį.

2005 m.: repas apie revoliuciją. Ukraina į konkursą delegavo repo dainą, kurioje repuojama apie 2004 m. oranžinę revoliuciją.

Originalioje dainos versijoje Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenko netgi buvo minimas vardu. Vis dėlto galutinėje dainos versijoje nuorodų į V.Juščenką nebeliko, bet politinė dainos žinutė išliko.

2009 m: nesutarimai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano persikelia į „Euroviziją“. Balsavimo metu nacionalinis Azerbaidžano transliuotojas tyčia iškraipė televizijos signalą, kuomet Armėnija atliko savo dainą, ir „paslėpė“ telefono numerį, kuriuo buvo galima balsuoti už Armėniją.

Keletas azerbaidžaniečių, kurie, nepaisant tokių apsunkinimų, balsavo už Armėniją, 2009 m. rugpjūtį buvo iškviesti į Azerbaidžano Nacionalinio saugumo ministeriją, apklausti ir apkaltinti „nepatriotiškumu“ bei „buvimu potencialia grėsme saugumui“.

Armėnija savo ruožtu konkurso metu pranešėjo fone pademonstravo Kalnų Karabache esančio monumento nuotrauką. Ši teritorija faktiškai yra nepriklausoma, bet Azerbaidžanas ją laiko savo dalimi.

2009 m.: pasipriešinimas V.Putino politikai. Gruzija į „Euroviziją“ norėjo siųsti dainą pavadinimu „We Don't Wanna Put In“.

Renginio organizatoriai tam paprieštaravo dėl dainos sąsajų su politika ir pareikalavo Gruzijos arba pakeisti dainos tekstą, arba pasirinkti kitą dainą. Gruzija atsisakė tai padaryti, apkaltino organizatorius pasiduodant Rusijos spaudimui ir pasitraukė iš konkurso.

2012 m.: konkursas vyko Azerbaidžane. Ši šalis yra žinoma dėl žmogaus teisių pažeidimų savo viduje. Žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ apkaltino Azerbaidžaną priverstiniu šimtų vietos gyventojų iškeldinimu, kad atsirastų vietos statyti naujai arenai.

Tačiau „Eurovizijos“ organizatoriai pranešė, kad lankėsi Baku ir kad Azerbaidžanui mesti kaltinimai nepasitvirtino.

Konkurso nugalėtoja Loreen susitiko su vietiniais žmogaus teisių aktyvistais. Ji pasakė: „Žmogaus teisės Azerbaidžane pažeidžiamos kasdien. Nereikia tylėti apie tokius dalykus“.

2014 m.: Conchitos Wurst pasirodymas. Transvestito iš Austrijos C.Wurst pasirodymas ir triumfas tapo vienu prieštaringiausių įvykių „Eurovizijos“ istorijoje. Daug socialiai konservatyvių europiečių pasipiktino C.Wurst lipimu ant scenos ir teigė, kad ji propaguoja neteisingas vertybes.

Armėnijos atstovas Aram Mp3 prieš pat konkursą pasakė, kad C.Wurst gyvenimo būdas nėra natūralus ir kad jai reikia apsispręsti, ar yra vyras, ar moteris. Šis pasisakymas sulaukė daug kritikos ir galiausiai Aram Mp3 atsiprašė bei pareiškė juokavęs. C.Wurst priėmė jo atsiprašymą.

Dėl C.Wurst šioks toks skandalas kilo ir Lietuvoje. Su skutimosi peiliuku pasirodęs ir C.Wurst nusiskusti pasiūlęs Lietuvos atstovas Ignas Krupavičius sulaukė daug kritikos.

2016 m.: Krymo totorės triumfas. 2016 m. „Eurovizijoje“ triumfavo daina su aiškia politine potekste. Krymo totorės Jamalos kūrinyje „1944“ apie Krymo totorių priverstinę deportaciją daugelis įžvelgė ir sąsajų su dabartimi bei tuo, kas dabar vyksta Kryme.

Rusija tuomet siekė, kad totorės daina būtų pašalinta iš konkurso, tačiau taip neįvyko.

2017 m.: Julijos Samoilovos nedalyvavimas. Po Jamalos triumfo Kijeve vykusiame „Eurovizijos“ konkurse Rusijai turėjo atstovauti neįgaliojo vežimėlyje sėdinti atlikėja Julija Samoilova.

Tačiau Ukraina pareiškė neįsileisianti šios atlikėjos į šalį, nes anksčiau ji, pažeisdama Ukrainos įstatymus, koncertavo okupuotame Kryme.

Europos transliuotojų asociacija netgi pasiūlė, kad J.Samoilova galėtų sudalyvauti konkursą atlikdama savo dainą kitoje vietoje – tai būtų buvęs pirmas atvejis, kai „Eurovizijoje“ kurios nors šalies atstovas dalyvauja nuotoliniu būdu. Bet Rusija galiausiai pareiškė nieko nesiųsianti į konkursą.

2019 m.: Neapykanta nugalės ir Ukrainos nedalyvavimas. 2019 m. ant „Eurovizijos“ scenos užlipęs ironija pasižymintis Islandijos kolektyvas „Hatari“ islandiškai dainavo, kaip Europa grius, o neapykanta nugalės.

Be to, ši grupė atvirai pasisakė už Palestinos nepriklausomybę ir kėlė klausimą, ar „Eurovizija“ apskritai turėtų vykti Izraelyje, kuris kaltinamas žmogaus teisių pažeidimais.

Grupės nariai prieš savo pasirodymą pusfinalyje netgi buvo perspėti, kad jei jo metu padarys kokį nors politinį pareiškimą, bus diskvalifikuoti.

Spaudos konferencijos artėjant konkursui metu paklausti apie pažiūras, grupės nariai atsakė, kad konkurso taisyklės draudžia politikuoti ir kad jie to nedarys.

Pasirodymo metu jie išties to nedarė. Tačiau atsineštas Palestinos vėliavas jie iškėlė balsų skelbimo metu. Nors TV ekranuose tai buvo galima matyti vos kelias sekundęs, „Hatari“ iškeltus šalikus pamatyti spėjo milijonai žiūrovų.

Politinę žinutę pasiuntė ir 2019 m. „Eurovizijoje“ kaip kviestinė viešnia koncertavusi Madonna. Jos pasirodymo metu scenoje trumpam pasirodė du šokėjai, ant kurių nugarų puikavosi Izraelio ir Palestinos vėliavos.

Tai ne vienintelis 2019 m. politinis skandalas. Dėl politinių priežasčių tada „Eurovizijoje“ nebuvo Ukrainos. Konkurso atrankoje triumfavo atlikėja Maruv.

Po triumfo Ukrainos nacionalinėje atrankoje šiai Rusijoje ypač populiariai atlikėjai atsisakius atšaukti suplanuotus koncertus Rusijoje, Ukrainos nacionalinis transliuotojas josd dalyvavimo nepatvirtino, nuogąstaudami, kad nuvykusi į konkursą Maruv ims reikšti draugystę Rusijai.

Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2016 m., atnaujintas 2022 m.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?