Marguerite, kaip sakytume šiais laikais, puikiai išmanė viešuosius ryšius. Ji suprato, kad, tapusi žinoma ir atpažįstama, turės daugiau galimybių keisti patriarchalinį požiūrį į moterį.
Kitaip tariant, Marguerite sąmoningai siekė populiarumo – kad taptų lengviau ir paprasčiau būti išgirstai kuo platesnės auditorijos.
Dabar Marguerite neretai prisimenama kaip ekscentrikė, kuri po Paryžių vedžiodavosi liūtą.
Tačiau mažai kas pagalvoja, kad šis „naminis augintinis“ moteriai buvo tik priemonė atkreipti į save dėmesį: Marguerite ėmėsi „liūtų tramdytojos“ vaidmens tam, kad akivaizdžiai parodytų, jog moteris gali daug daugiau, nei būti žmona, motina, namų šeimininke ir nuolankia mylimąja.
Marguerite istorija nuo pat pradžių, nuo gimimo, neįtilpo į tradicinius rėmus. Marguerite motina buvo netekėjusi.
Pagimdyti vaiką nesusituokus tuomet prilygo didžiausiam skandalui ir buvo vertinama kaip nenuplaunama gėda. Taigi, jau pats Marguerite gimimo faktas buvo drąsus žingsnis: šioje dvasioje ją motina ir auklėjo.
Nuo pat vaikystės Marguerite buvo skatinama laisvai mąstyti, reikšti savo nuomonę, nebijoti būti kitokia. Mergaitė nuo mažų dienų domėjosi menais. Baigusi Paryžiaus konservatoriją, ji 1881 m. tapo garsiosios trupės Comédie Française nare.
Vaidinti šiame teatre buvo privilegija ir prestižas, tačiau 1888 m. Marguerite paliko sceną: jos ambicija buvo tapti politike.
Tais pačiais metais Marguerite ištekėjo už jauno, perspektyvaus teisininko Georges'o Laguerre'o, kuriam buvo nesvetimos radikalios politinės idėjos. Vyras visapusiškai pritarė žmonos pasirinkimui kovoti už moterų teises bei siekti abiejų lyčių lygybės.
Deja, po trejų metų pora išsiskyrė. Marguerite buvo priimta dirbti į įtakingiausią to meto laikraštį „La Figaro“.
1896 m. redaktorius ją pasiuntė į Tarptautinį feminisčių kongresą, tikėdamasis straipsnio, išjuokiančio naujai susikūrusį moterų judėjimą.
Mintis neišdegė – Marguerite iš kongreso grįžo turėdama dar tvirtesnį požiūrį į tai, kad laikas keisti moters vietą ir vertinimą visuomenėje. Ji paliko „La Figaro“ ir 1897 m. įsteigė feministinį dienraštį „La Fronde“.
1900 m., Paryžiuje vykstant pasaulinei parodai, Marguerite organizavo Moters teisių kongresą, prisidėjo kuriant profesines moterų sąjungas, steigė kūrybines dirbtuves moterims-žurnalistėms. 1910 m. Marguerite subūrė grupę moterų dalyvauti parlamento rinkimuose.
Visuomeninė Marguerite veikla buvo kryptinga, jos pažiūros – nuoseklios, tačiau kokią vietą šiame kontekste užima jau minėtas liūtas? Kam aršiai feministei jo iš tikrųjų reikėjo? Ar tai tebuvo keista užgaida?
Būdama artistiškos prigimties, Marguerite išsiskyrė savo stiliumi, elegancija, gebėjimu atkreipti į save dėmesį.
Liūtą, kurį gavo dovanų iš vieno Afrikos gubernatoriaus, Marguerite pavadino Tigru, tvirtindama, kad pasaulis yra pilnas paradoksų. Pririšusi ant tvirto pavadžio, ji vesdavosi Tigrą į Paryžiaus gatves.
Netrukus Marguerite, vedinos liūtu, nuotraukos puikavosi ant kelių populiarių žurnalų viršelių.
Ekscentriškas Marguerite pasirinkimas nebuvo savatikslis: liūto sutramdymas simbolizavo moters jėgą, laiminčią net prieš laukinę gamtą.
To visą gyvenimą ir siekė Marguerite: įrodyti, kad moteris yra stipri asmenybė, o ne gležna, pažeidžiama, naivi, silpna ir menko proto nuo vyro valios priklausanti būtybė.
