Tarpukariu populiariausiomis lietuvių atostogų kryptimis būdavo Palangos pliažas ar atokvėpis kaime. Pasitaikydavo ir tolimesnių kelionių į užsienį.
Kartais tiek Palangą, tiek kaimą pasirinkdavo ir šalies vadovai, bet ne visada. Kokios buvo šalies galvų mėgstamiausios vasarojimo vietos, kaip atrodė jų poilsis ir kokie netikėtumai juos ištikdavo tokių išvykų metu, sužinosite perskaitę šį tekstą.
Iškilmingos A.Smetonos viešnagės prie jūros
Atostogų prasme labiausiai reiklus iš tarpukario Lietuvos vadovų neabejotinai buvo Antanas Smetona. Tai buvo susiję ne tik su jo profesiniu nuovargiu, bet ir pakankamai pažeidžiama sveikata.
Ieškodamas atsigaivinimo galimybių prezidentas su šeima vykdavo atostogauti į Palangą. Ten jis praleisdavo pakankamai daug laiko, net 4–6 savaites.
Kelionėms prie jūros negailėta ir valstybinių lėšų. Į kurortą Smetona važiuodavo su specialiai užsakytu traukiniu.
Nakvynė atrodė ne ką prasčiau, kadangi Lietuvos vadovas apsistodavo Baltoje viloje, esančioje netoli paplūdimio. Paskui prezidentą keliaudavo ir jo tarnautojai: rūmų karininkai, virėja, du vairuotojai ir tarnaitės.
Atvykęs A.Smetona išvysdavo gražų vietinių gyventojų paruoštą reginį. Žmonės prezidentą pasitikdavo su iškilmingais garbės varteliais papuoštais trispalvėmis ir sveikinimo šūkiais.
Šie pasak, Lietuvos kariuomenės pulkininko Vaclovo Šliogerio, įspūdingiausiai atrodė Palangos Kretingos gatvėje.
Prezidentinė dienotvarkė labai priklausė nuo oro. Jei lauke būdavo vėsu, jis pasilikdavo viloje, kur priimdavo svečius, žaisdavo kortomis ar skaitydavo knygas.
Esant geroms sąlygoms, Smetona kartu su savo karininkais išsiruošdavo į vyrų paplūdimį maudytis. Lydintys asmenys buvo atsakingi už valstybės vadovo saugojimą.
Jų paslaugų prireikdavo ne žmonių atribojimui nuo prezidento, o visai kitiems tikslams. Vasariškai apsirengę valdininkai turėjo būti pasirengę gelbėti Smetoną ar kurį nors jo artimą asmenį skendimo atveju.
Tai neturėtų pasirodyti kaip pernelyg didelis rūpestingumas dėl aukščiausio šalies vadovo, kadangi dar 1928 m. diktatorius patyrė nemažą išgąstį, pavojingai prisiartinęs prie mirties slenksčio. A.Smetoną netikėtai užplūdo jūros banga, kai jis besimaudydamas viena koja įklimpo į sunkiai pastebimą duobę.
Prezidentas galėjo ir neišsigelbėti, jei ne budrus palydovas laiku nebūtų „stvėręs jam už rankos ir iškėlęs viršun, it didelę žuvį“.
Palikęs jūrą, A.Smetona mėgdavo kurį laiką pasideginti saulėje ir skaityti tos dienos spaudą. Tačiau prie paplūdimio neužsibūdavo ilgiau nei 3 valandas.
Tiesa, čia vėliau dar grįždavo popietiniams pasivaikščiojimams ar norint pasigrožėti saulėlydžiu. Prezidentas, be to, dar mėgo užsukti į parkelį ar kitas Palangos apylinkes.
Išskirtinai atvejais tautos atstovas vietoje pasivaikščiojimų pasirinkdavo stebimąsias keliones, kurių metu susipažindavo su Klaipėdos krašto gyventojų ypatumais, išskirtiniu kraštovaizdžiu, ūkininkavimo sąlygomis.
Ramybės paieškos
Vėlyvaisiais Antano Smetonos prezidentavimo metais jo vasarojimo kryptis ryškiai pasikeitė. Stiprėjant ryšiui su gimtuoju kraštu, jis dažniau nuspręsdavo vasarai pasilikti kaime.
Tokia poilsio forma nelabai patikdavo artimai su šalies vadovu bendravusiems karininkams, pasigedusiems jūrinės aplinkos.
Ne itin patraukli Smetonai rodėsi ir galimybė atostogauti užsienio gydyklose. Šia proga jis per visą prezidentavimo laiką pasinaudojo vos kartą, kuomet 1930 m. gydėsi Čekoslovakijos sanatorijoje.
Užugiryje, A.Smetonos tėviškės žemėse buvo pastatytas nuosavas jo dvaras. Nuo tada jis tapo pastovia vasaros pobūvių vieta, kur prezidentas jausdavosi išskirtinai gerai.
Netrukdė net tai, kad arti esantis Lėno ežeras dėl užterštumo netiko maudymuisi. Pažįstama aplinka ir savi žmonės tai visiškai kompensavo.
Artimi gamtos vaizdiniai skatindavo valstybės vadovą dažnai rinktis ilgus pasivaikščiojimus. Užugiryje atgydavo daug jaunystės istorijų, kuriomis Antanas dalindavosi kartu su savo bendražygiais.
Paįvairintos įdomiais pasakojimais, kelionės užtrukdavo net 3-4 valandas. Anot V.Šliogerio, net po keliasdešimties kilometrų ėjimo prezidentas neatrodė lyg būtų pavargęs. Kaip tik priešingai – jis išlikdavo geros nuotaikos ir daugiau nei įprastai valgė.
Po pietų Smetona dažniausiai ilsėdavosi gulėdamas fotelyje, skaitydamas knygas ar žaisdamas kortomis. Panašiai kaip ir poilsio Palangoje metu, jis neatsisakydavo užeiti ir pas aplinkinius žmones.
Retkarčiais prezidentas pasirinkdavo ir kitą pramogą. Esant geram orui, jis mėgo plaukioti laivu Lėno ežere.
Vis dėlto „pasakišką“ laiką Užugiryje kartais pertraukdavo vyriausybės ministrai, atvykę skubiai pasitarti dėl esamų problemų sprendimo.
Ūkiškos prezidento Stulginskio atostogos
Kaip ir Antanas Smetona, antrasis Lietuvos tarpukario prezidentas Aleksandras Stulginskis taip pat vasarodavo Palangoje, įsikurdamas architektūriškai neįprastoje viloje Birutės gatvėje.
Minėtoji vieta išsiskyrė tuo, kad tarpukariu aplink ją telkdavosi menininkai. Tai atsispindėjo ir poilsio metu, kuomet Stulginskiai čia priimdinėdavo savus svečius.
Pasibaigus prezidentavimui pasitraukęs iš viešo politinio gyvenimo A.Stulginskis apsistojo Jokūbavo dvare, kur ir leisdavo vasaras. Čia jis aktyviai atsidavė savo hobiui – ūkininkavimui.
Jis dirbo kartu su darbininkais, jo žmona Ona buvo atsakinga už namų tvarkymą. Vienas ryškiausių tuometinių Stulginskių šeimos darbų – įvairių uogų ir obuolių skynimas.
Ypač paklausūs Lietuvoje buvo antrieji. Buvusio prezidento žmona veždavo obuolius į Klaipėdos turgelį.
Atsipalaiduodami nuo vasaros darbų Stulginskiai mėgo priimdinėti svečius, kurių daugiausiai susirinkdavo per Šv. Onos vardines. Tokių pobūvių metu lankėsi ir žymūs žmonės, kaip poetas Jonas Mačiulis-Maironis ar diplomatas Petras Klimas.
Žymusis Monte Karlo kazino
Vienas darbingiausių tarpukario valstybininkų, trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius per daug nekeliaudavo poilsio tikslais. Tačiau, kuomet taip atsitikdavo, jis naudodavosi proga aktyviau leisti laiką.
Valstybės vadovo atmintyje, pavyzdžiui, įsirėžė 1919 m. kelionė į Nicą ir Monaką. Čia jis nuvyko kartu su savo sūnumi Kaziu.
Būdami Prancūzijos pajūryje Griniai nepraleido progos išsimaudyti, o vėliau nusprendė pasimaitinti itališkoje valgykloje.
Jei Nicos paplūdimys, atrodo, nepaliko jokio blogo įspūdžio, tai maitinimo įstaiga visiškai įsiutino Grinių.
Pro duris pamatęs, kokiomis nehigieniškomis sąlygomis ruošiamas valgis, gydytojo išsilavinimą turėjęs valstybės veikėjas neapsikentė. Savo atsiminimuose jis tvirtina, kad jei būtų anksčiau pamatęs tą netvarką, būtų atsisakęs ten valgyti.
Žymiai geresnį įspūdį jam paliko Nicos pensionas, kur ir ragauti ukrainietiški barščiai buvo skanūs.
Sekančią dieną tėvas ir sūnus trumpam lankėsi Monake. Šiame mieste-valstybėje Grinių šeimos atstovus labiausiai traukė pamatyti žymiuosius lošimo namus.
Atvykus į patį Monako centrą Monte Karlą, juos ištiko nusivylimas. Garsusis kazino tą dieną jau buvo užsidaręs.
Vis dėlto laikas nebuvo praleistas veltui, kadangi Griniai suspėjo nueiti į bene didžiausią tuo metu pasaulyje jūros muziejų. Pasak daktaro, toje vietoje buvo į ką pasigrožėti.
K.Grinius nevengė naudotis ir palankiomis vasarojimui sąlygomis Lietuvos pajūryje. Vienos iš tokios viešnagių metu jam teko nuvykti tiek Palangą, tiek į Nidą.
Tiesa, K.Grinius pasiūlymą eiti pėsčiomis iš Juodkrantės į Nidą gavo tik besimaudydamas. Minėtas žygis nebuvo lengvas ne tik dėl didelio 28 kilometrų atstumo, bet ir todėl, kad jo dalyviai sunkiai rado vietą nakvynei.
Eidami tamsiu paros metu, K.Grinius ir jo kompanija norėjo būtinai apsistoti pas lietuvišką šeimą, mat vietiniais Kuršių Nerijos vokiečiais jie nepasitikėjo.
Kitą dieną išsimaudę žygeiviai vakare garlaiviu nuplaukė į Klaipėdą, o iš ten grįžo į Palangą. Lietuviškas pajūris turėjo patikti K.Griniui, kadangi ir vėliau jis čia grįždavo su savo šeima.
___________________________________________________________________
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
