Pirmųjų Prezidentūros darbuotojų paieška ir užsienyje
Pirmoji Lietuvos valstybės Prezidento komanda buvo pradėta formuoti iškart po pirmojo Prezidento Antano Smetonos išrinkimo 1919 m. balandžio 4-ąją. Iš šių dienų perspektyvos žiūrint ji atrodė labai kukliai.
Valstybės vadovo kanceliarijoje buvo numatyti 6 tarnautojai: kanceliarijos viršininkas, vedėjas, ypatingų paliepimų valdininkas, sekretorius, mašininkė, kurjeris.
Nustatytas ir Prezidento rūmuose Kaune turėjusių patarnauti žmonių skaičius. Juose turėjo dirbti 6 tarnai. Tai ir viskas. Tačiau 1919 metais surasti dvylika kvalifikuotų žmonių nebuvo lengva, tad dalis negausių etatų buvo laikomi „tušti“.
Moteris mini, kad dirbti reikėjo be atlyginimo. Prezidentūros sąmatose atlyginimai darbuotojams buvo numatyti, tačiau jie galėjo vėluoti.
Pirmuoju Kanceliarijos viršininku buvo paskirtas žymiojo dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio brolis Stasys Čiurlionis. Prezidentūros kanceliarijoje kurį laiką dirbo ir dvi jo seserys.
O štai Prezidento sekretoriaus paieška išsiplėtė net už Lietuvos ribų. Užklausa dėl tinkamo kandidato buvo nusiųsta į Didžiąją Britaniją.
Iškelti ir aiškūs reikalavimai kandidatui. Tai turėjo būti jaunas, išsilavinęs vaikinas, gerai rašantis anglų kalba. Jis taip pat privalėjo bent šiek tiek mokėti prancūzų ir vokiečių kalbas ir turėti „literatūrinį polinkį“.
Lietuvos Valstybės Prezidentas puoselėjo mintį, jog galbūt šis sekretorius galėtų parašyti knygą apie mūsų šalį. Taip pat žadėtas atlyginimas 2000–2500 ostmarkių per mėnesį, nemokamas apgyvendinimas.
Greitai buvo surasta pora tinkamų kandidatų – jaunų karininkų, tačiau neaišku, ar pasikeitus Lietuvos Respublikos Prezidentui ar tiesiog taupant taip trūkstamas jaunos valstybės lėšas, anglo Prezidento sekretoriaus minties buvo atsisakyta.
Dirbo be atlyginimo?
Žvalgydama tarptautinius darbo rinkos vandenis Prezidentūra tuo metu nebuvo vienintelė, užsienyje darbuotojų lietuvių ieškojo ir įvairios ministerijos.
Žinoma, Prezidentūra taip pat dirbti kvietėsi ir praprususius ir raštvedybos žinių turinčius asmenis iš Lietuvos. Apie 1920 metus Prezidento kanceliarijos raštvede tapusi Sofija Grigiškaitė, iki tol dirbusi mokytoja, teigė: „Atgavus nepriklausomybę [...] su neapsakomu džiaugsmu atskubėjome Kaunan, nes mes buvome prašomi užimti valstybės tarnybą, nors be atlyginimo. Man teko dirbti prezidentūroje. Prezidentu buvo Antanas Smetona, kanceliarijos viršininkas Antanas Matulevičius, buvo dar patarėjas juridiniams reikalams K.Juknis ir aš ėjusi sekretorės, buhalterės ir mašininkės pareigas. Pradžioje nebuvo daug darbo. Visus svarbesnius raštus rašydavo pats prezidentas. [...] Kai ateidavau ryte į darbą, prie įėjimo į prezidentūrą tikrindavo leidimus mūsų kareivėliai sargybiniai. [...] Į raštinę dažnai užeidavo prezidentas ir ponia prezidentienė. Atmosfera buvo maloni. Manau, kad ponios prezidentienės patvarkymu priešpiečių metu atskiromis progomis į kanceliariją buvo pristatomi įvairūs reti skanėstai.“
Moteris mini, kad dirbti reikėjo be atlyginimo. Prezidentūros sąmatose atlyginimai darbuotojams buvo numatyti, tačiau jie galėjo vėluoti. Matyt, atlygis nebuvo svarbiausia priežastis imtis darbo.
Didelį pirmųjų valstybės tarnautojų idealizmą tuo metu mini ir Užsienio reikalų ministerijos „valdytojas“ Petras Klimas, teigdamas, kad „darbininkų tada buvo nedaug, pasirengimo dar mažiau“, bet jis niekad savo karjeroje nebuvo matęs „tokio pasišventimo ir tokio darnaus susiklausymo“. Anot P.Klimo, „algos buvo skurdžios, bet ir tų kartais ilgus mėnesius negaudavome. [...] Niekas dėl to nemurmėjo“.
Prezidento rūmų tarnautojų etatai – keliolika žmonių
Vėlesniais metais Prezidentūroje dirbusių darbuotojų kvalifikacija kilo. Į kanceliariją nemažai savo tarnautojų „perleisdavo“ Užsienio reikalų ministerija. Iš čia į Prezidentūrą dirbti atėjo švietimo ministro, vėliau valstybės kontrolieriaus Konstantino Šakenio sesuo Vladė Šakenytė, buvusi įvairių Lietuvos pasiuntinybių užsienyje darbuotoja, taip pat buvęs Lietuvos pasiuntinybių sekretorius Kazys Graužinis ir kiti.
Tačiau Prezidentūroje dirbusiųjų skaičius dažniausiai būdavo tik keliolika žmonių. Pavyzdžiui, 1923 m. Prezidentūroje (kanceliarijoje ir rūmų aptarnavime) buvo 11 etatinių tarnautojų, 1924 m. – 13, 1925 metais – vėl 11. XX a. 4 dešimtmetyje šis skaičius šiek tiek priartėjo prie dvidešimties.
1925 m. Prezidentūroje dirbo šie žmonės: kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskus, buhalterė (vėliau – kanceliarijos vedėja) Teofilė Mačiokaitė, raštvedė Stasė Galeckaitė, šoferis Jonas Abeltinis, kvalifikuotas tarnas Antanas Jagminas, šveicorius Stepas Juodvalkis, kurjeris Stasys Pupkis, virėja Pranė Kazakevičaitė, sargai Feliksas Kapsukevičius ir Motiejus Dročiūnas, tarnaitė Paulina Germantaitė.
Lyginant su Seimo ar Ministrų kabineto raštinės sudėtimis, Prezidentūros etatai atrodė gan kukliai. XX a. 4 dešimtmetyje Prezidentūroje dirbo: kanceliarijos viršininkas, kanceliarijos ir ūkio vedėja, mašininkė-stenografė, buhalteris, raštvedys, šoferis, kvalifikuotas tarnas, šveicorius, kurjeris, du sargai, virėja, tarnaitė, prezidento asmens ir rūmų adjutantai, komendantas, vėliau rūmuose taip pat apsigyveno ir dirbo gailestingoji sesuo.
Kai kurie darbuotojai tiko net keliems prezidentams
Pasikeitus prezidentams jų kanceliarijos ar rūmų tarnautojai nebūtinai buvo pakeičiami naujais, gerai savo pareigas atlikęs personalas rūmuose likdavo dirbti.
Pavyzdžiui, praėjus dešimtmečiui po A.Stulginskio prezidentavimo pabaigos, tuometėje A.Smetonos Prezidentūroje vis dar darbavosi 6 iš 11 senųjų darbuotojų. Tarp tokių ilgamečių darbuotojų galima paminėti nuo 1921 m. iki pat 1940 m. kanceliarijos viršininko pareigas ėjusį Pijų Bielskų, daugiau kaip penkiolika metų Prezidento kanceliarijoje dirbo ir jau minėta kanceliarijos vedėja Teofilė Mačiokaitė, ilgametis buvo ir vairuotojas Jonas Abeltinis.
Kai kurie ilgamečiai darbuotojai buvo tapę net ir visų trijų prezidentų nepamainomais pagalbininkais. P.Bielskus buvo vienas svarbiausių Prezidentūros tarnautojų. Štai kaip jo pareigas XX a. 4 dešimtmetyje aprašė amžininkai: „Kun. dr. P.Bielskus turėjo begales darbų. Kaip kanceliarijos viršininkas, jis turėdavo paruošti atsakymus į įvairiausius raštus, duoti pasirašyti juos Prezidentui ir pasirūpinti jų išsiuntimu. [...] Kaip ordinų kancleris [...] techniškai tvarkė apdovanojimus [...]. Jis taip pat rūpinosi ordinų užsakymu. [...] Prezidentūros ūkio reikalus jis tvarkė savarankiškai, biudžeto ribose, tik dėl didesnių ir ypatingesnių išlaidų atsiklausdavo prezidento. [...] Pagaliau dr. P.Bielskus dažnai atstovaudavo Prezidentui užsienio valstybių atstovybių priėmimuose [...] Vykdamas į svetimo krašto atstovybę, jis, kaip tikras diplomatas, apsivilkdavo fraką, užsidėdavo ordino juostą ir žvaigždę prie krūtinės. P.Bielskus turėjo didelį autoritetą A.Smetonos akyse, Prezidentas išklausydavo jo nuomonės, taip pat kviesdavo į šeimos šventes. P.Bielskų gerbė ir kiti darbuotojai bei jaunimas, kurį jis paremdavo iš savo algos.“
Darbuotojų aprūpinimas: nuo buto iki rūbų
Nors Prezidentūros darbuotojai turėjo daug atsakomybių, tačiau kaip ir kiti valstybės tarnautojai gaudavo ir įvairių lengvatų. Pavyzdžiui, jie buvo aprūpinami gyvenamuoju plotu. Prezidentūroje ir jos fligelyje gyveno didžioji dalis tarnautojų su šeimomis.
Tiesa, nuo 1922 m. Prezidentūros šoferiui, šveicoriui ir sargams „už naudojimąsi valdišku butu“ iš algos buvo atskaitoma 10 proc. kas mėnesį. Tad 1922 m. šveicorius Minas Varkuliavičius gyvendamas su šeima Prezidento rūmų fligelyje „už butą su kuru ir šviesa“ mokėjo mėnesinę 75 auksinų nuomą (čia reiktų pastebėti, kad didelės prabangos jis neturėjo – 16 m2 bute gyveno keturi asmenys, tarp kurių ir kūdikis), valdininkas Pranas Kavaliūnas už didesnį nei 50 m2 butą – 200 auksinų. Vis dėl to, 1924 m. ši nuostata buvo pakeista ir Respublikos Prezidento kanceliarijos vedėjas, šoferis, šveicorius, kurjeris ir sargai „butą kurą ir šviesą gavo nemokamai“, o nuo 1930 m. sausio 1 d. į šią grupę įtraukti ir Respublikos prezidento virėjas, tarnai, ir kariškos bei civilinės apsaugos personalas.
Nors Prezidentūros darbuotojai turėjo daug atsakomybių, tačiau kaip ir kiti valstybės tarnautojai gaudavo ir įvairių lengvatų.
Dirbant Prezidentūroje kai kurie tarnautojai buvo aprūpinami ir apranga. Rūbai ir apavas specialiai užsakinėti vairuotojams, šveicoriams, kurjeriams, tarnams. Planuojant Prezidentūros biudžetą, jame buvo numatoma atskira eilutė šiam tikslui.
Jau 1919 m. gruodį už praėjusį ketvirtį sargybai buvo numatyta „buto sutvarkymas, dveji kailiniai, šilti apavai, lempos, žibalas“. 1926 m. liepos mėnesį už „dvi eiles rūbų šveicoriui ir kurjeriui“ Ekonominei karių bendrovei Prezidentūra sumokėjo 404 litus, tais pat metais vasarį „už fraką ir brustlotą“ kurjeriui – 350 litų, kitą mėnesį taip pat siūti paltai, bei „rūbų eilės“ sargams, tarnui.
Darbuotojai taip pat gaudavo jų valstybės tarnautojo kategoriją atitinkantį atlyginimą bei įvairius priedus. Pavyzdžiui, 1926 m. sausį žemiausią, I, kategoriją Prezidentūroje turėjusi tarnaitė P.Germanaitė gavo 150 litų, o aukščiausią – XIII – turėjęs kanceliarijos viršininkas P.Bielskus – 1 100 litų darbo užmokestį.
Palyginimui, tuo metu valstybei vadovavęs Prezidentas Aleksandas Stulginskis uždirbdavo 6000 litų. XX a. 4 dešimtmetyje Prezidentūros šoferiui Jonui Alebtiniui pagrindinės algos buvo mokama 280 litų, buhalterei Stasei Galeckaitei-Senienei – 340. Prezidento Antano Smetonos atlyginimas buvo 4000 litų.
Darbuotojams tam tikrą laiką taip pat buvo mokami trimetis, vaikų ir švenčių priedai. Už gerą ilgametę tarnybą kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, Prezidento komandos nariams taip pat buvo skiriami ir įvairaus lygio valstybiniai apdovanojimai.
O įvairių švenčių ir kitomis asmeninėmis progomis prezidentai apdovanodavo darbuotojus ir asmeniškai.
Respublikos Prezidento kariška rūmų tarnyba
Dar viena Prezidentūroje dirbusi grupė žmonių buvo Prezidentūros karininkai ir rūmų apsauga. XX a. 3 dešimtmetyje etatuose šmėžuodavo vieno adjutanto pareigybė. Anot istorikės Ingridos Jakubavičienės, kurį laiką Prezidento A.Stulginskio ir vėliau K.Griniaus, A.Smetonos adjutantu dirbo pulkininkas Pranas Tamašauskas.
Ketvirtajame dešimtmetyje karininkų, dirbusių Prezidentūroje, buvo bent trys: Respublikos prezidento asmens adjutantas, Prezidento rūmų adjutantas, Prezidento rūmų komendantas.
Vėlesnių A.Smetonos kadencijų metais prezidento asmens adjutantais yra dirbę geras rekomendacijas turėję karininkai: kpt. Aloyzas Valiušis, plk. ltn. Tadas Šakmanas, kpt. Vaclovas Šliogeris, plk. Stepas Žukaitis. Rūmų komendantai buvo atsakingi už rūmų apsaugą.
Yra žinoma, kad rūmų komendantais dirbo leitenantas Antanas Impulevičius, leitenantas Jonas Rasčius, majoras Ignas Jasiūnas, rūmų adjutantu – majoras Leonardas Giedraitis. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Prezidentūroje paskirtas ypatingų reikalų karininkas. Šią poziciją užėmė leitenantas Jonas Mikaliūnas. Šie etatai buvo apmokami iš Krašto apsaugo ministerijos ir vadinami Respublikos Prezidento kariška rūmų tarnyba.
Vienas artimiausių prezidentui žmonių buvo jo asmens adjutantas. A.Smetonos biografas A.Merkelis, teigė, jog prezidento adjutantas buvo karininkas, XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje ne mažesnio laipsnio kaip pulkininkas leitenantas.
Jis „buvo pats artimiausias ir tiesioginis Prezidento tarnybinių ir asmeninių reikalų tvarkytojas, visur jį lydįs, Prezidento nurodymu ar kitu prašymu skiriąs audiencijas ir nustatąs jų tvarką bei laiką, palydįs visus lankančius ligi Prezidento ir jam pranešąs apie juos. Prezidento asmens adjutanto kabinetas buvo tuoj už rūmų komendanto, ir jis turėjo tiesioginį telefono ryšį su pačiu Prezidentu ir kariuomenės štabu“.
Adjutantai kaip ir kai kurie kiti Prezidentūros tarnautojai ar apsaugos pareigūnai neretai tapdavo artimi Prezidentų šeimų bičiuliai. Pavyzdžiui, Užugirio dvare vasaromis dirbęs Prezidento karinės apsaugos vadas Povilas Skardžius Sofiją Smetonienę vadino „mamuku“, o ji jį – „bambino“.
O štai Prezidento A.Smetonos adjutantas Aloyzas Valušis savo tarnybos metu pamilo Prezidento dukterį Mariją bei tapo Prezidento žentu.
Ilgamečių, pagerbtų apdovanojimais ar trumpesnį laiką Prezidentūroje tarnavusių darbuotojų likimai verti išsamesnių tyrinėjimų. Pavyzdžiui, dalis Prezidento kariškos rūmų tarnybos atstovų po SSRS okupacijos buvo represuoti, kai kurie karininkai vėliau tarnavo vokiečių okupacinei valdžiai pavaldžioje policijoje, kiti pasitraukė iš Lietuvos.
Skirtingas ir kanceliarijos tarnautojų bei rūmų tarnų tolesnis kelias. Vieni liko dirbti naujiesiems šeimininkams, pavyzdžiui, minėtasis vairuotojas J.Abeltinis vežiojo ir sovietų statytinį J.Paleckį.
Kiti, norėdami išgyventi okupuotoje Lietuvoje, buvo priversti dirbti darbus, visiškai neadekvačius jų turimai kvalifikacijai. Pavyzdžiui, buvęs Prezidento kanceliarijos viršininkas P.Bielskus tapo sanatorijos Kaune sodininku.
