Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2022 m.
Deklaracija ir kiti suvažiavime priimti dokumentai sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, įtvirtino siekį atkurti demokratišką ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. LLKS Tarybą šis dokumentas įteisino kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Deja, pačių signatarų laukė liūdnas likimas. Nė vienas jų po deklaracijos pasirašymo neišgyveno ilgiau negu iki 1957 m., visi žuvo nuo sovietų rankų.
Portalas 15min apie suvažiavimo ir deklaracijos pasirašymo priešistorę, deklaracijos turinį ir reikšmę kalbėjosi su istoriku dr. Dariumi Juodžiu.
Pasak istoriko, rengiantis suvažiavimui partizanai laikėsi ypatingo slaptumo: net Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurio kiti dalyviai nebuvo anksčiau matę ir tiesiogiai nepažinojo, iš pradžių buvo kruopščiai tardomas.
Tačiau toks slaptumas didele dalimi lėmė, kad sovietai apie suvažiavimą sužinojo tik jam įvykus.
Taip pat D.Juodis papasakojo, kad ne visi klausimai apie suvažiavimą yra istorikų atsakyti iki šiol – nežinome, kiek tiksliai laiko truko suvažiavimas, kaip jam pasirinkta konkreti sodyba, kaip skambėjo kvietimo tekstas, nėra išlikusi ir suvažiavimo dalyvių nuotrauka.
– Kam pirmajam kilo mintis organizuoti partizanų vadų suvažiavimą ir kurti bendrą struktūrą?
– Pradėsiu nuo tokios istorinės detalės. Mes dabar tą įvykį vadiname suvažiavimu, bet patys partizanai jo suvažiavimu nevadino. Protokole yra minimas žodis „posėdis“. Būtent posėdis. Suvažiavimas –šiuolaikinis terminas, pritaikytas istorijai.
Bet grįžtant prie klausimo, ta mintis nebuvo nauja. Kurti bendrą struktūrą ir turėti bendrą vadovybę įvairūs partizaninio pasipriešinimo dalyviai siekė nuo pat 1944 m.
Pavyzdžiui, buvo Lietuvos laisvės armija, kuri bandė apjungti visą pasipriešinimo judėjimą į vieną organizaciją, bet jiems nepavyko.
Buvo ir kitų bandymų. 1946 m. buvo net ir toks bandymas, kurį palaikė sovietinis saugumas: jie išoriškai norėjo neva vienyti, bet iš tikrųjų sunaikinti partizaninį judėjimą.
1947 m. vienijimosi darbo ėmėsi Tauro apygardos partizanai, bet irgi nepavyko.
Ir po tų įvairių nesėkmių 1948 m. iniciatyvos ėmėsi tuometinės Vakarų srities partizanų vadas Jonas Žemaitis, pasirinkęs Vytauto slapyvardį. Jis su bendražygiais apsiėmė organizuoti bendrą vadovybę, bendrą judėjimą.
Jonas Žemaitis su bendražygiais apsiėmė organizuoti bendrą vadovybę, bendrą judėjimą.
Paruošiamieji darbai, galima sakyti, vyko ir anksčiau, bet konkretūs veiksmai prasidėjo 1948 m. Tais metais buvo įkurta Prisikėlimo apygarda, kuri apėmė vidurio Lietuvą – dabartinius Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių rajonus.
Ji buvo kuriama būtent su mintimi, kad čia bus pasipriešinimo vadovybės būstinė. Nes vidurio Lietuvoje gera komunikacija, patogiausias susisiekimas su kitomis Lietuvos apygardomis.
Apygardos, sritys iki 1949 m. jau buvo susiformavusios, bet bendros vadovybės nebuvo. O štai 1949 m. įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis tapo visus lietuvių partizanus vienijančia organizacija.
– Kaip buvo pasirinkta, kokie vadai dalyvaus suvažiavime, ką kviesti?
– Lietuvoje jau buvo susiformavusios trys partizaninio judėjimo sritys – Vakarų Lietuvos (Jūros), Pietų Lietuvos (Nemuno) ir Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo).
Taip pat buvo devynios apygardos – Vakarų Lietuvos srityje buvo Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardos, Rytų Lietuvos srityje buvo Vyčio, Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardos, o Pietų Lietuvoje – Dainavos ir Tauro apygardos.
Siekis buvo, kad posėdyje būtų atstovaujamos visos trys sritys ir kuo daugiau apygardų. Žinoma, pogrindžio sąlygomis visus norinčius išsikviesti nebuvo lengva, atvyko tie, kas galėjo atvykti arba buvo netoliese.
Tai, kas tiksliai buvo akcentuojama kvietime – diskusinis klausimas. Yra išlikęs Adolfo Ramanausko-Vanago kelionės į posėdį aprašymas. Tai ten tik taip nekonkrečiai įvardinta, kad jie gavo protokolus, nuveiktus darbus dėl Vyriausios vadovybės centralizacijos, kad nutarė eiti į Vakarų Lietuvos partizanų sritį ir išsiaiškinti einamuosius klausimus.
Tačiau kiti dokumentai rodo, kad kvietimas išties atrodė kaip kvietimas. Dainavos apygardoje Adolfą Ramanauską-Vanagą išrinko delegatu eiti į šį susitikimą, o kartu prisijungė Aleksandras Grybinas-Faustas, kuris buvo Tauro apygardos vadas.
Ir jie drauge keliavo į dabartinį Radviliškio rajoną, kur vyko susitikimas. Jie atstovavo abi Pietų Lietuvos Nemuno srities partizanų apygardas. Minaičių kaimą jie pasiekė 1949 m. vasario pradžioje.
Taip pat Jonas Žemaitis susisiekė su Rytų Lietuvos partizanų vadais, kaip to krašto atstovas pas jį dar 1948 m. spalį atėjo Jonas Kimštas-Žalgiris ir Juozas Šibaila-Merainis.
Po kurio laiko J.Kimštas-Žalgiris grįžo į savo partizanavimo vietas, o Merainis pasiliko. Jis buvo Karaliaus Mindaugo srities, apėmusios Rytų Lietuvos partizanų apygardas, atstovas, taip pat Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas.
Jonas Žemaitis tuo metu gyveno Prisikėlimo apygardoje. Iš Vakarų Lietuvos srities buvo ir Vytautas Gužas-Kardas, šios srities štabo viršininkas.
Na, o Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronislovas Liesis-Naktis buvo Prisikėlimo apygardos, kur vyko susitikimas, vadai, tad jiems niekur toli eiti nereikėjo.
Paskutinis iš aštuonių partizanų, dalyvavusių posėdyje, buvo Petras Bartkus-Žadgaila, kuris anksčiau buvo Kęstučio apygardos štabo viršininkas, o 1948 m. J.Žemaičio pavedimu organizavo Prisikėlimo apygardą. Aktyvus kovotojas ir artimas J.Žemaičio bendražygis.
– Kaip partizanų vadai iš kitų apygardų pasiekė Minaičius?
– Atvykti buvo tikrai sudėtinga. Išsamiausiai aprašytas yra A.Ramanausko-Vanago kelias.
Jis ėjo iš pradžių nuo Dainavos iki Tauro apygardos, o jau tuomet, lydimi dviejų partizanų, kartu su A.Grybinu-Faustu ėjo į susitikimą su J.Žemaičiu-Vytautu.
