Koks tai buvo per virusas? Kaip SARS ėmė plisti, kaip buvo nugalėtas ir kiek buvo pavojingas ? Apie tai – šiame rubrikos „Ar žinai?“ tekste.
SARS simptomai
2002 m. lapkritį Kinijoje, Guangdongo provincijoje nuo ligos, kurios simptomai buvo panašūs į plaučių uždegimo, mirė ūkininkas. Ši mirtis liko beveik nepastebėta. Jo mirties tiksli diagnozė iš pradžių taip ir nebuvo nustatyta.
Tik vėliau paaiškėjo, kad tai – ne įprastas plaučių uždegimas, o kita liga, vėliau gavusi SARS vardą.
Tai angliškų žodžių Severe Acute Respiratory Syndrome, į lietuvių kalbą verčiamų kaip „sunkus ūminis kvėpavimo takų sindromas“, santrumpa.
Lietuvoje šis sindromas kartais vadintas ir SŪRS – kaip lietuviškos frazės „Sunkus ūminis respiracinis sindromas“ santrumpa.
SARS sukėlėjas buvo koronavirusas – to paties tipo virusas, kaip ir dabar plintantis Kinijoje. Koronavirusų grupė geba sukelti ligas įvairiems žinduoliams (taip pat – žmonėms) bei paukščiams. Dažniausiai jų sukeliamų ligų eiga nėra sunki, bet esama išimčių.
Pavadinimas šiems virusams suteiktas pagal jų išvaizdą: viruso kūnelis, matomas jį stebint elektroninės mikroskopijos metodais, dažniausiai būna apvalus ir su „spygliukais“, todėl gali priminti karūną.
Pirmasis žmogus SARS virusu užsikrėtė per užkrėstą mėsą, greičiausiai civetos. Vėliau virusas buvo perduodamas iš žmogaus žmogui.
SARS pirminiai simptomai priminė gripą ir nebuvo ypatingai išskirtiniai. Vienintelis visiems pacientams bendras simptomas buvo daugiau negu iki 38 laipsnių pakilusi temperatūra.
Kiti simptomai skirtingiems pacientams skyrėsi ir galėjo būti karštinė, raumenų skausmas, nuovargis, viduriavimas, kosulys, gerklės skausmas ir pan.
Kai kuriems SARS susirgusiems pacientams liga pereidavo į dusulį ir plaučių uždegimą. Inkubacinis periodas tarp užsikrėtimo ir pirmųjų simptomų pasirodymo įprastai būdavo 4-6 dienos, nors kartais simptomai pasireikšdavo ir po vienos dienos, o kartais – po dviejų savaičių.
SARS dažniausiai plito lašeliniu būdu per orą. Pacientams čiaudint ar kosint, vandens lašeliai su pakankamai didele viruso koncentracija pasklisdavo po aplinką ir galėjo patekti į kitų žmonių organizmus.
SARS diagnozė buvo įtariama, kuomet sąlytį su ligoniu turėjusiems žmonėms pakildavo temperatūra ir pasireikšdavo plaučių uždegimui būdingi simptomai. Diagnozę patvirtindavo tyrimai. Ligoniai buvo gydomi intensyvios terapijos skyriuose, juos izoliavus.
Ligos mirtingumas siekė apie 9 proc. – toks skaičius užsikrėtusiųjų mirė. Didžiausias mirtingumas buvo 65 metų ir vyresnių pacientų amžiaus grupėje.
Dabar mirtingumas kiek mažesnis. Manoma, kad 2020 m. pradžioje Uhane išplitęs koronavirusas švelnesnis nei SARS sukėlęs koronavirusas, o simptomai pasirodo gerokai vėliau.
Pacientai maždaug savaitę nestipriai kosėja, vėliau jiems pradeda stigti kvapo ir tenka keliauti į ligoninę. Virusą išduoda ir pakilusi kūno temperatūra. Daugiau apie naująjį virusą, jo simptomus ir kilmę skaitykite čia.
Kinija slėpė informaciją
Nuo pirmojo paciento užsikrėtė kiti, ir liga ėmė plisti. Pirmiausia Guangdongo provincijoje. Bet ne tik – ligos atvejai imti fiksuoti ir didžiuosiuose Kinijos miestuose, tarp jų – Šanchajuje ir Pekine.
Mirtinam patogenui plintant Guangdongo provincijoje, žiniasklaidos pranešimai apie jį buvo cenzūruojami, pacientams ir jų šeimoms nebuvo leista kalbėti viešai.
Jei galiausiai šis klausimas iškildavo viešumoje, valdžia, nenorėdama kelti grėsmės ekonomikai ar „socialiniam stabilumui“, sumenkindavo jo svarbą. Informacija apie virusą buvo suteikiama tik Guangdongo provincijos medikams, bet ne medikams, dirbantiems kitose provincijose.
Pirmieji pranešimai kinų kalba apie „neįprastos gripo formos“ protrūkį pasirodė 2002 m. pabaigoje.
Tų pačių metų gruodį Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) kreipėsi į Kinijos valdžią, prašydama daugiau informacijos apie tai, kas vyksta. Bet informacija nebuvo suteikta, o į Pekiną atvykusiems PSO ekspertams neleista vykti į Guangdongą.
Jau vėliau kitų šalių ekspertai akcentavo, kad jei apie mirtiną virusą iš karto būtų buvusi pateikta patikima informacija, jo sklidimą buvo galima sustabdyti gerokai anksčiau. Taip ir panika visuomenėse – ne tik Kinijos, bet ir kitų šalių – būtų buvusi gerokai mažesnė.
Kaip virusas plito
2003 m. sausį kinas Zhou Zofenas Guangžou ligoninėje liga užkrėtė 30 seselių ir gydytojų. Netrukus virusas išplito į gretimas ligonines, o vienas gydytojas, vardu Liu Janlunas jį pernešė į Honkongą, kur, jau jausdamas ligos simptomus, 2003 m. vasarį nuvyko aplankyti šeimą. Taip virusas peržengė Kinijos sieną.
Kadangi Honkonge gydytojas buvo apsistojęs viešbutyje, užsikrėtė nemažai viešbučio svečių. Iš Honkongo per šiuos svečius, kuomet jie grįžo namo, virusas pasiekė ir Vietnamą, Taivaną bei Singapūrą. O vėliau nukeliavo ir toliau. Užfiksuota dešimtys mirčių.
2003 m. vasario pabaigoje vieną iš užsikrėtusiųjų nuo Liu Janluno pacientų Vietname apžiūrėjo PSO specialistas italas Carlo Urbani. Jis pirmasis įtarė, kad tai gali būti ne gripas, o visiškai nauja ir labai užkrečiama liga, ir apie tai perspėjo savo darbovietę.
Taip pat jis įtikino Vietnamo valdžią, kad reikia imtis kuo greičiau izoliuoti pacientus, įtariamus užsikrėtimu nauja liga, ir tikrinti visus keliautojus.
Visgi jis pats nuo šios ligos taip pat mirė. Tuo metu medikai, gydę ligonius, dar nesuvokė ligos pavojingumo ir dažnai nesilaikė papildomų saugumo priemonių. Todėl daug jų taip pat užsikrėtė.
Kovo 12 d. PSO oficialiai pranešė apie naują nežinomos kilmės infekcinę ligą, pradėjusią plisti Vietname ir Honkonge.
O jau kovo 15 d. PSO paskelbė virusą „globaline grėsme“. Visame pasaulyje imtasi priemonių siekiant sustabdyti jo plitimą. Buvo perspėta nekeliauti į Rytų Azijos šalis.
Stingant patikimos informacijos, Rytų Azijoje ėmė sklisti visokiausi gandai apie viruso simptomus, mirtingumą ir pan. Azijiečiai ėmė masiškai pirkti vaistus.
Staiga daug Azijos miestų, įprastai verdančių ir kupinų gyvybės, tapo neįprastai tylūs. Verslo rajonai ir prekybos centrai ištuštėjo, turistų srautai išseko, o daug verslininkų verslo keliones į Kiniją iškeitė į telekonferencijas. Mokyklos buvo uždarytos.
Oro ir laivų uostai keliautojus tyrė specialiais prietaisais. Žmonės, kurie bendravo su ligoniais, kurie, kaip įtarta, sirgo SARS, buvo karantinuojami, o tiems, kurie skundėsi į gripo panašiais simptomais, patarta likti namie.
Beveik visi žmonės, išėję į lauką, dėvėdavo kaukes. O taksistai, vežantys keleivius, važinėjo tik pradarytais langais – antraip niekas nenorėjo sėsti į taksi.
Kinija atsiveria
2003 m. balandžio pradžioje į pensiją išėjęs Kinijos kariuomenės gydytojas Jiangas Yanyongas Kinijos ir Honkongo televizijoms parašė atvirą laišką.
Jame buvo atskleistas tikrasis pavojaus mastas, pabrėžta, kad Kinijoje informacija apie infekciją vis dar yra slepiama, o viešai pranešama apie gerokai mažesnį Pekine užfiksuotų ligos atvejų skaičių nei yra iš tikrųjų. Nors nei viena televizija į laišką nereagavo, informacija nutekėjo ir pasiekė Vakarų žurnalistus.
Netrukus didžiausiems Vakarų laikraščiams ėmus rašyti apie tai, kas vyksta Kinijoje, kinai pripažino, kad informacija apie virusą buvo slepiama.
Didesnį atvirumą paskatino ir tai, kad balandžio 9 d. nuo viruso mirė Kinijoje lankęsis Honkonge gyvenęs amerikietis, kuris nežinojo, kuo serga – iš pradžių Kinijoje jam diagnozuotas tiesiog plaučių uždegimas. Tai JAV sukėlė didelį pasipiktinimą.
Po kiek laiko apie virusą skelbti ėmė ir Kinijos žiniasklaida – iki tol informacijos apie virusą joje beveik nebuvo, bet staiga mirtys nuo viruso buvo imtos skelbti pirmuose puslapiuose, o Kinijos premjeras pareiškė, kad bet kokie pareigūnai, bandantys nuslėpti tikrąją situaciją, bus griežtai baudžiami. Be to, tarptautiniai ekspertai pagaliau buvo įsileisti į karines ligonines, kur gydyti SARS pacientai.
Dar balandžio 19 d. Kinija skelbė, kad Pekine buvo užfiksuoti 37 ligos atvejai. Kitą dieną buvo atskleistas tikrasis skaičius – kad Pekine jau serga per 300 žmonių.
Pekine buvo uždarytos mokyklos, universitetai, pramogų vietos. Spalį Kinijoje turėjęs vykti Pasaulio moterų futbolo čempionatas buvo skubiai perkeltas į JAV.
Epidemija buvo nugalėta
SARS epidemija truko apie devynis mėnesius. Virusas pasiekė keliolika šalių. Visgi pasaulinis bendradarbiavimas atnešė vaisių – ligos plitimas į kitas šalis buvo sustabdytas. O Kinijai pagaliau pripažinus problemą, ir pačiame Pekine ligos plitimą pavyko sustabdyti.
Iš viso per epidemiją buvo užfiksuota daugiau negu 8000 SARS atvejų. Mirė 775 žmonės – iš jų 648 Kinijoje arba Honkonge.
Paskutinis naujas ligos atvejis iš epidemijos buvo užfiksuotas 2003 m. birželį. Vėliau dar buvo keli atvejai, kai virusu užsikrėtė laboratorijų darbuotojai, bet jie ligos neskleidė.
Ilgą laiką ligos šaltinis buvo neaiškus. Tik 2017 m. Kinijos mokslininkai po ilgų paieškų atokiame urve Junano provincijoje aptiko šikšnosparnių koloniją, kurios šikšnosparnių organizmuose buvo rastas SARS virusas. Tai įrodė atlikti šikšnosparnių genetiniai tyrimai.
Mokslininkai iš pradžių įtarė, kad ligos šaltinis buvo civetos – nedideli žinduoliai, kurių mėsa dažnai Kinijos turguose pardavinėjama maistui. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad viruso pirminis šaltinis buvo būtent šikšnosparniai, o civetos ligą tik pernešė.
Tuomet mokslininkai išreiškė viltį, kad atradimas padės sukurti efektyvius skiepus nuo SARS viruso. Taip pat jie perspėjo, kad vienąkart iš gyvūnų patekęs į žmones, virusas gali ir sugrįžti.
Poveikis ekonomikai
SARS epidemijos poveikis Azijai neapsiribojo atimtomis gyvybėmis. Poveikį pajuto ir ekonomika.
2003 m. Kinija iš užsienio turistų uždirbo 60 proc. mažiau pajamų negu per metus prieš tai. Tuo metu Honkonge turistų skaičius sumažėjo 60 proc. Singapūre ir Pietų Korėjoje turistų skaičius tąmet sumažėjo 40 proc. , o Malaizijoje ir Tailande – maždaug trečdaliu.
Tūkstančiai regioninių skrydžių buvo atšaukti. Žmonių, besinaudojančių miestų viešojo transporto sistemomis, skaičius taip pat reikšmingai sumažėjo.
Visoje Azijoje viešbučiams, restoranams, kino teatrams ir kitoms pramogų vietoms pasidarė ypač sunku pritraukti pakankamai lankytojų, kad išsilaikytų.
Atšauktos buvo ir konferencijos, muzikos koncertai, kiti dideli vieši renginiai. Daugybė firmų turėjo persitvarkyti arba bankrutavo.
Skaičiuojama, kad Guangžou mieste, kur prasidėjo pandemija, dėl jos patirta ekonominė žala siekė apie 11 mlrd. juanių (apie 1,5 mlrd. eurų).
Kritikos po epidemijos dėl slaptumo ir informacijos nuslėpimo sulaukė ir Kinijos valdžia.
Kinijos vyriausybė oficialiai atsiprašė, kad pavėluotai pranešė apie viruso protrūkį, buvo atleistas sveikatos apsaugos ministras ir Pekino meras.
Kokia situacija šįkart? Ekspertai teigia, kad šią krizę Kinija suvaldo geriau nei SARS. Uhano pareigūnai visuomenę apie naują virusą įspėjo gruodžio viduryje, netrukus po to, kai buvo nustatyti pirmieji jo atvejai.
Tačiau yra pranešimų, kad pareigūnai Uhane kelias savaites bandė sumenkinti viruso keliamą riziką – taip buvo atidėtas reikalingų priemonių taikymas ir potencialiai sudarytos sąlygos virusui sklisti.
Uhano pareigūnai valstybinei žiniasklaidai sakė, kad žmonės koronavirusu negali užsikrėsti nuo kitų žmonių. Iš Pekino į Uhaną atsiųstos tyrėjų grupės vadovas Wangas Guangfa sausio 11 dieną sakė, kad situacija buvo kontroliuojama. Galiausiai jis pats užsikrėtė virusu.
Tuo pat metu Uhano pareigūnai bandė užgniaužti diskusijas apie virusą. Valstybinė žiniasklaida pranešė, kad sausio pradžioje policija suėmė aštuonis asmenis, kurie skleidė „gandus“, jog virusas buvo susijęs su SARS. Vėliau tai patvirtino sveikatos apsaugos pareigūnai.
Šią savaitę Uhano meras Zhou Xianwangas valstybinei žiniasklaidai pripažino, kad miesto „įspėjimai nebuvo pakankami“.
CNN rašo, kad buvo vėluojama įspėti apie tikrąjį grėsmės mastą pačiu netinkamiausiu metu, tai yra prieš pat kinų naujuosius metus, kai daug kinų keliauja.
Kinija šiomis dienomis nutraukė viešąjį susisiekimą 13-oje miestų, esančių Hubėjaus provincijoje, kur pirmą kartą buvo aptiktas virusas. Skaičiuojama, kad ribojimai paveikė apie 41 mln. žmonių.
Virusą pirmasis nustatęs virologas Leo Poonas teigia, kad jis sukelia plaučių uždegimą ir nereaguoja į antibiotikus, bet priduria, esą virusas nėra toks mirtinas kaip SARS.
