Pirmoje dalyje pasakojome, kaip J.Beleckui apskritai kilo mintis rašyti knygą, kaip atrodė Nemuno gatvė, kurią jis vadino Nuodėmių gatve, kaip prostitucija užsiimančios moterys viliodavo klientus ir ką jis išvydo šios gatvės „ištvirkavimo namuose“ apsilankęs pirmą sykį.
Antroje dalyje papasakosime apie dalį kitų jo apsilankymų, kokį įspūdį jam paliko trys naktys po prostitutės lova ir apie prostitucijos situaciją kituose šalies miestuose.
Kaune – šimtai prostitucija užsiimančių moterų
Žurnalisto teigimu, skaičiuojant ir Nemuno gatvę, ir kitas vietas, Kaune galėtų būti 500-700 prostitucija užsiimančių moterų (iš viso knygos pasirodymo metu Kaune gyveno apie 100 tūkst. gyventojų, – red. past.). Iš viso J.Beleckas teigia pasikalbėjęs su pora šimtų iš jų. Knygoje atrinkti kelios dešimtys tų pasikalbėjimų. Būtent šie pasakojimai ir apima didžiąją knygos dalį.
Autoriaus teigimu, atrinkdamas jis siekė atpasakoti „charakteringesnius ir originališkesnius“ pasikalbėjimus, kad skaitytojai susidarytų vaizdą, kokios gyvenimo aplinkybės pastūmėja moteris į ištvirkavimo namus.
Daugelio pasakojimų pradžia panaši – J.Beleckas patenka į kokią nors, kaip jis vadina „landynę“ ir imasi kalbinti ten prostitucija užsiimančias moteris. Tai daro jų nesmerkdamas ir neteisdamas, bet stengdamasis išsiaiškinti, kaip jos pateko į tokią padėtį ir kokios sisteminės priežastys tai lemia.
Didelėje dalyje pasakojimų atsikartoja panašūs motyvai. Daugelis prostitučių – merginos, atvykusios iš kaimo arba kilusios iš skurdžių darbininkų šeimų.
Dažna jų nuo vaikystės gyveno nepritekliuje, elgetavo, tėvai buvo mirę, elgetos ar alkoholikai. Tokioms merginoms prostitucija tapdavo būdu užsidirbti.
Kitos merginos buvo suvedžiotos ir paliktos vyrų, neretai dar paauglystėje. Jas suvedžioję vyrai jas palikdavo, dažnai su kūdikiu ant rankų.
Kadangi tarpukario Lietuvoje į vienišas mamas požiūris buvo labai smerkiantis, joms buvo sunku rasti darbą, turėjo kentėti apkalbas, buvo sunku išlaikyti kūdikį. Dažnai netgi tėvai išvarydavo iš namų. Prostituciją jos pasirinkdavo kaip vienintelį būdą pragyventi.
Esama netgi tokių atvejų, kai į prostituciją dar jaunas merginas pastūmėdavo ir patys tėvai.
Sutrumpinę pateikiame keletą J.Belecko užrašytų istorijų. Kiekviena jų skamba tarsi itin tragiško romano siužetas. Tačiau visa tai – žiauri realybė, su kuria susidurdavo tarpukario Lietuvos merginos.
Trys liūdnos istorijos
Viena J.Belecko kalbinta mergina kilusi iš mažo miestelio. Ji įsimylėjo klebono patarnautoją ir „pirm laiko su bernu turėjo reikalų“. Liko nuo jo nėščia.
Tėvai, sužinoję, kas įvyko, išvarė ją iš namų ir jos išsižadėjo. Klebono patarnautojas, netikėdamas merginos įtikinėjimu, kad jam ji paaukojo nekaltybę, irgi nebenorėjo turėti su ja reikalų.
Miestelyje ji negalėjo likti, nes buvo aktyvi katalikų jaunimo organizacijos narė. Kiti organizacijos nariai jai sumetė pinigų ir paprašė nekompromituoti organizacijos bei išvažiuoti.
