Mintis, kad vienas žmogus per naktį gali aplankyti milijardus namų, prieštarauja logikai, bet daugeliui vaikų tikėti Kalėdų seneliu tai netrukdo netgi tuomet, kai jie jau geba mąstyti bent šiek tiek logiškai.
„Vaikai paprastai pradeda skirti fantazijas nuo realybės dar ikimokykliniame amžiuje, tačiau jų tikėjimas vienintelio ir stebuklingo Kalėdų senelio egzistavimu dažnai tęsiasi ir toliau“, – portalui „The Guardian“ sakė Teksaso universiteto JAV psichologijos daktarė Candice Mills.
Ji susidomėjo šiuo klausimu, kai pati tapo mama ir „pasinėrė į Kalėdų senelio propagavimo pasaulį“.
„Jaučiau tam tikrą įtampą, nes, viena, vertus, dažnai skatiname vaikus mąstyti moksliškai ir neklaidinti kitų, kita vertus, kalbėdami apie Kalėdų senelį patys laisvai elgiamės su tiesa. Man buvo neramu, kad savo vaikams pasirodysiu melagė, nes prisiminiau, kaip pati jaučiausi sutrikusi dėl to, kad man melavo apie Kalėdų senelį“, – sakė C.Mills.
Vidutiniškai vaikai nustoja tikėti būdami aštuonerių
Kad geriau suprastų šį perėjimą nuo tikėjimo prie netikėjimo ir vaikų išgyvenimus, Mills ir jos kolegos apklausė 48 6-15 metų amžiaus vaikus, kurie nustojo tikėti Kalėdų Seneliu, 44 jų tėvus ir dar 383 suaugusiuosius.
Atlikus tyrimą, kuris dar nėra recenzuotas, paaiškėjo, kad daugumai vaikų netikėjimas Kalėdų Seneliu palaipsniui prasidėjo maždaug nuo 8 metų amžiaus.
Tiesa, buvo išimčių: kai kurie vaikai jau būdami trejų ar ketverių metų buvo įsitikinę, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja, o kai kurie juo tikėjo iki pat 15 ar 16 metų amžiaus.
Daugeliu atvejų vaikų tikėjimą galutinai sugriovė kitų netikinčių Kalėdų seneliu vaikų liudijimai.
„Vaikams gali kilti abejonių, paremtų jų loginiu mąstymu. Pavyzdžiui, kai jie pagalvoja apie tai, kaip Kalėdų senelis, būdamas vienas, per vieną naktį gali apkeliauti visą pasaulį. Tačiau lemtingas prie netikėjimo vedantis žingsnis būna, kai bendraklasis mokykloje pasako, kad Kalėdų senelio nėra“, – sako C.Mills.
Maždaug trečdalis tyrime dalyvavusių vaikų ir pusė suaugusiųjų teigė patyrę tam tikrų neigiamų emocijų po to, kai išgirdo, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja.
Šie jausmai paprastai nestiprūs ir trumpalaikiai. Bet apie 10 proc. suaugusiųjų nurodė, kad dėl to patyrė ilgiau trukusį liūdesį arba sumažėjo jų pasitikėjimas tėvais.
Stipresnius neigiamus jausmus dažniau patyrė tie vaikai, kurie apie Kalėdų senelio neegzistavimą sužinojo labai netikėtai; kurie šį faktą išgirdo suformuluotą tiesiai ir aiškiai; kurie Kalėdų seneliu tikėti nustojo būdami vyresnio amžiaus; kurių tėvai įdėdavo daugiau pastangų, stengdamiesi įtikinti Kalėdų senelio egzistavimu, pavyzdžiui, pateikdami neva filmuotus įrodymus arba prie eglutės palikdami batų pėdsakus.
Buvo ir vaikų, kurie teigė, kad nustoję tikėti Kalėdų seneliu jautėsi laimingi arba jiems palengvėjo. „Jie jautėsi tarsi įminę mįslę“, – sakė C.MIlls.
Ką daryti, kai vaikas klausia, ar Kalėdų senelis tikrai yra?
Kalėdų seneliui palengvės išgirdus, kad, nepaisydami savo asmeninės patirties, didžioji dalis suaugusiųjų ir vaikų teigė, kad savo pačių vaikus vis tiek stengsis įtikinti, kad Kalėdų senelis yra tikras. Dalis jau tai daro.
Paklausta, kaip tėvai turėtų atsakinėti į vaikų klausimus, susijusius su Kalėdų seneliu, C.Mills siūlė pirmiausia atidžiai įsiklausyti, ko būtent vaikas klausia, ir tik tada atsakyti.
Jei, pavyzdžiui, jis klausia, kaip Kalėdų senelis spėja aplankyti tiek daug namų vienu metu arba patenka į namus nepastebėtas, tai gali reikšti, kad vaikas dar nepasirengęs atsisakyti Kalėdų senelio idėjos.
Todėl psichologė siūlo apsvarstyti galimybę atsakyti vaikui klausimu „O kaip tau pačiam atrodo?“, atsakyme panaudoti formuluotę „Kai kurie žmonės mano, kad...“ arba tiesiog pasakyti „tai įdomus klausimas“.
Jei tiesiogiai klausiama, ar Kalėdų senelis yra tikras, galima atsakyti „o kaip tu manai?“, ir pažiūrėti, ką sakys pats vaikas.
Gali būti, kad vaikas nori toliau tikėti magija, bet taip pat jis gali norėti ir žinoti tiesą. Klausimo permetimas vaikui leis lengviau suprasti jo poreikius būtent tuo metu.
Kai pačios C.Mills vaikai jai uždavė šį klausimą, ji iš pradžių bandė išsisukti. Bet kai jie sakė norintys žinoti tiesą, C.Mills pasakė tiesą. Vaikai labai didžiavosi savimi ir džiaugėsi.
Kai kurie vaikai yra jautresni dėl to, kad jiems meluoja, negu kiti vaikai, pridūrė ji. Vienas jos apklaustų suaugusiųjų sakė jautęsis išduotas tėvų, nes tėvai mokė nemeluoti, bet patys melavo.
„Tokiais atvejais tėvai gali palengvinti vaikui tekusį smūgį pripažindami jo jausmus ir kalbėdami, kodėl tikėjimas Kalėdų seneliu yra Kalėdų tradicijos dalis“, – sako C.Mills.
Parengta pagal „The Guardian“.
