Durnaropė, šunvyšnė, juodoji drignė, mandragora ar raudonoji musmirė – kai kurie iš šių augalų vardų žinomi labiau, kiti – mažiau. Bet visi jie pasižymi gebėjimu veikti psichiką. Ir visi jie auga Lietuvoje.
Ir jų poveikis daliai visuomenės visąlaik buvo žinomas. Naudojami jie, nors ir ne masiškai, buvo įvairiais tikslais – apeiginiais, medicininiais, rekreaciniais.
Kam ir kaip juos, pasak etnologų ir literatūros šaltinių, kadaise naudojo dalis lietuvių? Apie visa tai – šiame 15min tekste.
Nuo medicinos iki vaikų žaidimų
Pasaulyje žinomi įvairūs psichiką veikiančių augalų panaudojimo būdai – medicininiai (kaip vaistai nuo ligų), ritualiniai (apeigų metu siekiant bendrauti su dievais ir antgamtinėmis būtybėmis, prašant jų palankumo ir pan.), rekreaciniai (siekiant patirti malonumą, neįprastų pojūčių).
Toliau pateikiamos ištraukos parodys, kad Lietuvoje pasitaikydavo tokių augalų naudojimo visais šiais tikslais.
Durnaropės naudojimo medicininiais tikslais aprašymą galima rasti garsaus tautosakininko Norberto Vėliaus knygos „Lydos krašto lietuviai“ skyriuje, aptariančiame tradicinę Lydos krašto lietuvių mediciną.
Žemiau pateikiame knygos ištrauką, kurioje krašto gyventoja pasakoja, kaip mama ją nuo išgąsčio gydė durnarope ir kaip ji pati durnarope gydė savo vaiką. Kalba netaisyta.
„Durnaropė tai gerai nuog išgųsčio. (..). Mani nuog išgųsčio tokis miegas, Dzievas žino, kas ėmė. Tai darodzino momai tų durnaropį. Tai dar mama deda kupkelukan ir virs jau tų durnaropį. O jai nepasakė, kiek dėc. Tai kai pridėjo tos durnaropės, tai cielų parų laiko kaip nesava buvau. Norėtau „mama“ pašaukt, tai išeina ciktai „ma“. (...) O langas kaip didziausios durys rodosi, o paklotė – kap budinkas, o jau žmogus – tai koki penki matrai, tep tokis didziulis. (...)
O langas kaip didziausios durys rodosi, o paklotė – kap budinkas, o jau žmogus – tai koki penki matrai, tep tokis didziulis.
Dar mano berniukas buvo mažas ir anas nusgando šunes. Ir man pasakė tu durų ropį jam duoc. Ir aš jam nedaugucį tik patrupinau tos šaknies, mažais kųsnelukais, ir daviau, ir anas tokis pasdarė durnas: an sienos landa, myža an svieto.“
Kita ištrauka – iš Biržų krašto rašytojo ir leidėjo Algimanto Zurbos atsiminimų knygos „Gal taip reikėjo...“. Joje knygos autorius prisimena savo ir draugo paauglystės eksperimentus su durnaropėmis.
„Prieškalnėje, pačioje saulės atokaitoje, augo ir keisti, už kitus kiek aukštesni žolynai. Lapai lapais, o rudeniop subręsdavo ir jų sėklos – tokiose apskritose, dygliuotose galvutėse. Žinojome, kad jų viduje pilna smulkių grūdelių. „Durnaropės“, – paslaptingai šnibždėdavo Algis. Paragausim, matysim, kas bus“. Ragaudavo daugiausia jis – kiek pakramtydavo, ir raudonis išpildavo veidą, akys pasidarydavo stiklinės, ir jau tada, kreivai juokdamasis, pakildavo, netvirtai svyrinėdavo, kartais net parkrisdavo prie tako. Dar kvailiau, pradėdavo kvatotis. Man yra įsiūlęs gal kelis kartus, po kelis grūdelius. Iš tikrųjų – sukramsnojęs pajutau keistą svaigulį, ėmė suktis galva, iš rankų išslydo „karmonėlis“ – mokyklinė kuprinė. Su siaubu svarsčiau, kaip parkaksiu namo. O ką pasakys tėvai, išvydus tokį apdujusį? (…) Svyruojantį Algį tekdavo parvesti namo. Jo tėvas Bronius susirinkdavo armoniką, pažvelgdavo į apmusijusį sūnų ir išsišiepdavo: „tai durnaropių būsit apsiėdę“, – stverdavo Algį už pakarpos, atitempdavo į lovą. Paskui niurnėdavo: „Išsidrybsos, tada ir pašnekėsim“.
Tai tik dvi ištraukos – neabejotinai panašių tekstų atliekant nuodugnesnį tyrimą būtų galima rasti ir daugiau.
Iš jų matyti, kad durnaropių poveikį žinojo bent jau dalis kaimuose gyvenusių lietuvių, o jos naudotos įvairiais tikslais – tiek medicininiais, tiek norint apsvaigti, patirti neįprastų pojūčių. O kaipgi dar senesniais laikais? Ką apie psichotropines medžiagas sako etnologai?
Maginiai ritualai ir žiniuoniai
Apie psichotropines medžiagas tradicinėje ikikrikščioniškoje lietuvių kultūroje 15min pasakojo šią temą tyrinėjusi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros studijų katedros docentė, daktarė Dalia Senvaitytė.
„Specifinės psichiką veikiančios medžiagos, tarp jų ir augalai, žinotos visose tradicinėse kultūrose, ne išimtis ir lietuvių tradicija. Dažniausiai tokių medžiagų vartojimas buvo sietinas su specifiniais religiniais ar maginiais ritualais ir specifiškai reglamentuotas“, – 15min sakė ji.
Jos teigimu, tokių augalų vartojimą kontroliavo apeigų lyderiai – žiniuoniai. Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad dėl duomenų trūkumo neaišku, ar tokius augalus naudojo tik pagrindiniai ritualų atlikėjai, siekdami užmegzti santykį su anapusiniu pasauliu, ar ir visa kaimo bendruomenė.
„Galbūt kai kuriais atvejais naudojo pats šamanas tik vienas, o kai kuriais atvejais gydydamas kokį pacientą galbūt irgi naudodavo. O galbūt ir visa bendruomenė kartu per kažkokias apeigas galėjo vienaip ar kitaip galbūt būti paveikiami, bet apie tai yra mažiau medžiagos“, – sakė D.Senvaitytė.
