Šis pokytis siejamas su lietuvių architektų, studijavusių užsienio universitetuose, sugrįžimu į Lietuvą. Tarp garsių užsienio šalyse išsilavinimą, bei profesinę patirtį įgijusių architektų buvo ir du žymiausi Kauno architektūros kūrėjai – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis bei Stasys Kudokas – sėkmingai baigę studijas buvusioje Karališkojoje architektūros mokykloje Romoje (it. Regia Scuola Superiore di Architettura). Manoma, kad vertinga patirtis ir žinios įgytos šioje Italijos aukštojo mokslo įstaigoje tiesiogiai prisidėjo prie modernizmo, kaip architektūrinio stiliaus, paplitimo laikinojoje Lietuvos sostinėje.
Buvusi Karališkoji architektūros mokykla (Regia Scuola Superiore di Architettura), įsteigta 1919 m. spalio 31 d. Romoje, yra įvardijama kaip ilgo politinio ir kultūrinio dialogo darinys. Ši įstaiga buvo pirmoji aukštoji mokykla Italijoje, kurioje buvo įgyjamas architekto išsilavinimas. Vėliau sekė Venecijoje, Turine, Florencijoje ir Neapolyje įsteigtos aukštosios mokyklos.
1932 m. architektūros mokslų židinys buvo perkeltas iš Via di Ripetta gatvės į Vialle Giulia, kur dabar veikia kaip žymiojo Romos universiteto ,,La Sapienza‘‘ architektūros fakulteto būstinė. Svarbu paminėti, kad šios aukštosios mokyklos istorija yra siejama su architektūros, kaip atskiros studijų disciplinos atsiradimu. Iki tol architektūra Italijoje egzistavo samplaikoje su inžinerijos mokslo studijomis.
Būtent su buvusiąja Karališkąja architektūros mokykla Romoje siejamos Italijos įtaka Kauno modernistinei architektūrai. Romos mokyklos auklėtiniais pagrįstai vadinami du itin žymūs tarpukario Lietuvos architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893-1993 m.) ir Stasys Kudokas (1898- 1988 m.). Nors jie žinių sėmėsi ir kitose studijų vietose, profesinis šių architektų kelias labiausiai siejamas su Romos mokykla, kuri juos galutinai suformavo kaip kūrėjus ir davė puikius pagrindus ir visam gyvenimui įskiepijo pomėgį kai kurioms būdingoms italų architektūros detalėms
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis į Karališkąją Romos architektūros mokyklą įstojo 1923 m.. Anksčiau jis buvo studijavęs architektūrą Rygos politechnikos institute, o nuo 1922 m. turėjo techninio darbuotojo rolę Susisiekimo ministerijoje, kur jo pagrindinė užduotis buvo rūpintis Lietuvos aukso pervežimu iš Berlyno. Kartu su poetu Faustu Kirša ir Juozu Urbšiu, vėliau tapusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru, V.Landsbergis-Žemkalnis paprastame bagaže pervežinėjo aukso atsargas.
Romoje architektas atsidūrė jausdamas poreikį studijoms, kur studijavo iki 1926 m. Lietuvoje jo diplomas buvo pripažintas tik 1932 m. 1927-1929 m. dirbo Lietuvos universiteto architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. Vis gausėjant užsakymų, atsisakė pedagoginio darbo ir įsteigė privatų projektavimo darbų biurą.
Tai neabejotinai vienas iš žymiausių XX a. Lietuvos architektų, turintis itin solidų savo atliktų architektūrinių projektų sąrašą, pavyzdžiui, Kyburių Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia Pasvalio rajone (1927 m.), A Žmuidzinavičiaus gyvenamasis namas Kaune (1928 m.), Vytauto Didžiojo universiteto akių ir ausų klinika Kaune (1930 m.), Biržų gimnazija (1930–1936 m.), Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1936 m.), Sporto ir gimnastikos rūmai Klaipėdoje (1936 m.), Nacionalinis parkas Tasmanijoje (1958 m.) ir daugybė kitų.
V.Landsbergis-Žemkalnis žinomas kaip architektas, urbanistas, dėstytojas, paveldosaugininkas ir visuomenės veikėjas. Unikalus savo srities žinovas sugebėjęs itin meistriškai veikti nuolat besikeičiančių aplinkybių sūkuryje.
Jis aktyviai dalyvavo tarpukario Kauno ir Lietuvos miestelių modernizavime, vadovavo 1939 m. atgauto Vilniaus pertvarkymui sovietų ir nacių okupacijų metais, kūrė pokario išeivijos architektūrines vizijas Vokietijoje ir Australijoje, o 1959 m. sugrįžęs į sovietinę Lietuvą įsitraukė į architektūrinį gyvenimą iki pat Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais.
Tarpukario Lietuvos architektūros veidą kartu su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, formavo ir Romoje beveik tuo pačiu metu studijavęs Stasys Kudokas, pasižymėjęs itin unikaliu kūrybiniu braižu. Remiantis daugelių Lietuvos architektūros kritikų teigimu, S.Kudokas buvo vienas iš nedaugelio architektų, sugebėjusių įgyti plataus spektro išsilavinimą užsienio aukštosiose mokyklose ir savo žinias sėkmingai integruoti į projektų realizaciją.
1916–18 m. jis mokėsi Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute. 1920–24 m. dirbo Lietuvos susisiekimo ministerijos Kelių valdyboje. 1924 baigė Kauno meno mokyklą ir atvyko profesinių žinių gilinti į Romą. 1930 baigė Karališkąją aukštąją architektūros mokyklą Romoje, Milane išlaikė architekto tarptautinius egzaminus, leidusius jam dirbti įvairiose užsienio šalyse.
Galima teigti, kad bene didžiausią įtaką architekto savito braižo susiformavimo etape atliko būtent Italijoje įgyta patirtis bei žinios apie klasikinę architektūrą. Gavęs architektūros daktaro laipsnį, S.Kudokas toliau sėkmingai vystė savo karjerą Lietuvoje. Sparčiai augančiai laikinajai Lietuvos sostinei Kaunui reikėjo daugybės naujų architektūrinių projektų. Tad nuo 1930–1944 m. jis buvo Kauno miesto savivaldybės architektu. 1934–43 m. dėstė Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, 1938–44 m. ir Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. S.Kudokas pasitraukė į Vokietiją, vėliau 1949 m. persikraustė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Lietuvoje pagal S.Kudoko projektus pastatyta: Kaune – Šančių ugniagesių stotis (1934), mokykla Jonavos gatvėje (1935), vandentiekio stotis Žaliakalnyje (su architektu F.Bielinskiu), Kauko laiptai į Žaliakalnį (rekonstruoti 2019), kino teatras Daina (1936), pigių butų kolonija K. Petrausko gatvėje (dabar Verslo inkubatorius), Aklųjų institutas (dabar Silpnaregių internatinė mokykla), Maironio kapas mauzoliejus prie Kauno katedros (su skulptoriumi B. Buču), Karininkų ramovė (su architektu K.Krikščiukaičiu, visi 1937), Aukštesnioji technikos mokykla (dabar Kauno technikos kolegija), gimnazija Šančiuose (abi 1938); marijonų vienuolynas Panevėžyje, bažnyčios Pažėruose ir Pilviškiuose. Suprojektavo pranciškonų bažnyčią, salę ir vienuolyną Toronte (pradėta 1955), Visų Šventųjų bažnyčią Čikagoje (pradėta 1958).
Remiantis pačio architekto paliktu įrašu, per 14-ą jo veiklos metų Lietuvoje buvo suprojektuota bemaž 100 naujų pastatų. S.Kudokas drąsiai yra nominuojamas kaip vienas iš originaliausių to meto architektų už jo racionalumą, skonį bei architektūrinę išmintį. Jo projektuoti pastatai monumentalūs, būdinga modernizuotos klasikinės formos interpretavimas, vėlesniems – tautinės raiškos paieškos.
Manoma, kad Italijoje studijavusių architektų indėlis į vadinamąjį ,,Optimizmo architektūros’’susiformavimą tarpukario Lietuvoje yra itin reikšmingas. Akivaizdu, kad Roma ir Kaunas negali būti lyginami būtent dėl dydžio ir istorinių aplinkybių, tačiau XX a. pirmojoje pusėje suprojektuotų pastatų tipologija labai panaši, o prie to labai prisidėjo tiltus tarp Italijos ir Lietuvos modernizmo architektūros tiesę Romos karališkosios architektūros mokyklos auklėtiniai, Kauno architektūros grandai V. Landsbergis-Žemkalnis ir S.Kudokas.
