15min paaiškina, kas iš tikrųjų yra autizmas, ir pristato dažniausius su šia liga susijusius mitus.
Taigi, kas yra autizmas?
Autizmas nėra liga. Tai neurologinis raidos sutrikimas, kurio priežastys vis dar nežinomos.
Paprastas autizmo paaiškinimas būtų toks: šis sutrikimas pasireiškia, kai vaikai turi problemų reikšti savo bei suprasti kitų asmenų mintis ir jausmus.
Paprastas autizmo paaiškinimas būtų toks: šis sutrikimas pasireiškia, kai vaikai turi problemų reikšti savo bei suprasti kitų asmenų mintis ir jausmus.
Autistai vaikai sunkiai interpretuoja gestus, veido išraiškas, prisilietimus ir netgi kalbą. Autistams sunku įsijausti į kito žmogaus būseną ir tinkamai bendrauti, jie dažnai apibūdinami kaip vengiantys socialinio kontakto.
Autizmą turintiems žmonėms sutrikimai pasireiškia trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos (vaikas nesidomi bendraamžiais, nemoka su jais žaisti, palaikyti ilgesnį kontaktą), verbalinės ir neverbalinės komunikacijos (vaikas nesuvokia tokių nežodinių ženklų, kaip kūno kalba, veido išraiška ir panašiai, bei pats nemoka tokių ženklų siųsti, viską supranta tiesiogiai) bei elgesio (vaikas visada būna paniręs į tą pačią, nuolat besikartojančią veiklą, domisi ta pačia sritimi, priešinasi pokyčiams ir naujovėms).
Autizmo bruožų turintys žmonės „kitaip“ suvokia aplinką. Jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, bet jiems sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autistai retai ieško akių kontakto, jiems sunku atpažinti kito žmogaus nuotaiką veide.
Autizmas visiems asmenims pasireiškia skirtingai. Specialistai dažnai teigia, kad atrasti du vienodus autistiškus vaikus beveik neįmanoma. Klaidingai suformuoti autizmo stereotipai neretai trukdo tėvams atpažinti vaiko raidos sutrikimą, o atpažinus – sėkmingai integruotis į visuomenę.
Teigti, kad autistai nenori bendravimo – klaidinga. Daugelis autistų, nors ir nori bendrauti, tačiau nežino, kaip, arba negeba to daryti daugumai priimtinu būdu. Jiems nėra įgimtas mokymasis mėgdžiojant, jiems sunku atpažinti emocijas žmogaus veide, suprasti perkeltines žodžių reikšmes, todėl dažnai jų reakcijos būna neadekvačios. Taip pat autistai gali, pavyzdžiui, nesuvokti, kad tam tikroje aplinkoje kalbėtis tam tikromis temomis nėra priimtina, gali nesuprati sarkazmo ar ironijos.
Bendravimas ir buvimas socialinėje aplinkoje, kurios taisyklės jiems ne visuomet aiškios, kelia įtampą ir reikalauja nuolatinės savikontrolės. Todėl jie dažnai daro „pertraukėles“ ir grįžta į savo uždarą pasaulį, kuriame atsipalaiduoja, susidėlioja mintis sau priimtinu būdu.
Autistams būdingi įvairūs pasikartojantys judesiai: monotoniškas lingavimas, plasnojimas rankomis, įvairių kūno dalių spaudimas, plaukų sukimas ar net nagų kramtymas. Pasikartojimai neretai būna būdingi ir autistų veiklai – jie dažnai mėgsta, pavyzdžiui, rikiuoti figūrėles ar statyti bokštus. Tai tik vienas pavyzdys – autistų pomėgiai gali būti patys įvairiausi.
Kartais galvojama, kad autizmo sutrikimą turintys vaikai yra protiškai atsilikę arba priešingai – genijai. Nėra nei taip, nei taip – dažniausiai autistų intelektas yra normalus. Tiesiog jų nervų sistema funkcionuoja kitaip. Lygiai taip pat faktas, kad autistams sunku atpažinti bei reikšti jausmus, nereiškia, kad autistai neturi jausmų, nesugeba būti empatiški ar kad jie negali užmegzti romantiškų santykių.
Kaip atpažinti autizmą?
Mokslininkai ir gydytojai praktikai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams. Vaiko tėvai ar globėjai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos signalus, rodančius galimus vaiko raidos sutrikimus:
- vaikas nereaguoja (arba labai retai reaguoja) į savo vardą;
- vaiko kalbos įgūdžiai vystosi lėtai;
- vaikas neklauso nurodymų;
- kartais atrodo, kad vaikas yra kurčias ar neprigirdi;
- vaikas nerodo į daiktus, nemojuoja ranka atsisveikindamas;
- vaikas neseka tėvų žvilgsnio;
- vaikas dažnai kartoja keistus, neįprastus judesius;
- vaikas yra pernelyg aktyvus, nebendraujantis ar užsispyręs;
- vaikas nemėgsta prisilietimų, jautriai reaguoja į garsus, šviesą ar tam tikrus daiktus;
- kartais atrodo, kad vaikas nejaučia skausmo;
- vaikui išsivysto staigūs įniršio ir agresijos priepuoliai;
- vaikas nemoka žaisti su žaisliukais, naudoja juos ne pagal paskirtį;
- vaikas negali paaiškinti, ko jis nori;
- vaikas neatsako šypsena į šypseną;
- vaikas nežiūri į akis, labiau domisi daiktais nei žmonėmis;
- vaikas nuolat kartoja tuos pačius veiksmus;
- vaikas atrodo labiau mėgsta žaisti/būti vienas;
- vaikas ima daiktus tik sau;
- pagal savo amžių vaikas atrodo labai nepriklausomas;
- vaikas tarsi gyvena savo pasaulyje;
- vaikas keistai prisirišęs prie kai kurių žaislų, daiktų ar taisyklių (pvz., visada rankoje laiko virvutę, prieš užsimaudamas apatines kelnaites privalo užsimauti kojines ir kita);
- vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vieną liniją, dėstydamas juos tam tikra nekintama tvarka.
Ar autizmą įmanoma išgydyti?
Autizmo simptomai yra skirtingi, o jų sunkumo laipsnis keičiasi augant vaikui. Autizmas išlieka visą žmogaus gyvenimą. „Vaistų“ nuo autizmo nėra. Tačiau teikiant tinkamą pagalbą, sutrikę vaiko gebėjimai gali būti pagerinami, o autistiško elgesio apraiškos sušvelninamos.
Geriausi rezultatai pasiekiami, jei pagalba autistui vaikui teikiama nuo mažens.
Kaip atrodo tokia pagalba?
Autistams vaikams netinka mokymo strategijos, tinkančios kitiems vaikams. Socialiniai bendravimo įgūdžiai ir elgsena, kuriuos kiti vaikai išmoksta gana lengvai (naudoti rodomuosius gestus, sekti žmogaus žvilgsnį, kad nustatytų, į ką jis žiūri, naudoti akių kontaktą ir veido išraiškas), autistiškiems vaikams neateina natūraliai ir dažnai to turi būti mokoma atskirai.
Norint išmokyti autizmo sutrikimą turintį vaiką dalykų, kurių jis nepajėgia išmokti natūraliai, reikia įsigilinti į jo asmenybę, atrasti jį motyvuojančius veiksnius ir individualiai parinkti tinkamiausią mokymo būdą, kuris gali kisti, priklausomai nuo situacijos ar įgūdžio, kurio yra mokoma.
Pagrindiniams autizmo sutrikimo simptomams koreguoti taikomos terapijos yra orientuotos į socialinius, bendravimo ir elgesio ypatumus. Jos paprastai integruoja ergoterapijos ar logopedinių užsiėmimų elementus.
Terapijų rūšių esama labai įvairių. Tėvai turėtų įsigilinti į įvairias rūšis, pasikalbėti su praktikuojančiais terapeutais ir nuspręsti, kas labiausiai tinka jų vaikui. Kai kurias terapijas, jų išmokus, galima atlikti ir namie.
Kur gali kreiptis tėvai?
Kreiptis galima į šeimos daktarą, kuris nusiųs pas vaikų neurologą, į artimiausią Ankstyvosios reabilitacijos skyrių ar į raidos centrą.
Visą sąrašą vietų, į kurias galima kreiptis, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, rasite čia.
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ vienija autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų tėvelius, senelius ir kitus šeimos narius, specialistus ir pedagogus, dirbančius tokių vaikų labui.
Kas sukelia autizmą? Ar ši liga įgimta?
Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Tiksliai žinoma tik tiek, kad vienos priežasties nėra. Autizmo sutrikimo formavimuisi turi įtakos daugelis faktorių.
Mokslininkai įrodė, kad autistai dažniau negu kiti žmonės pasižymi tam tikromis genų kombinacijomis. Vis dėlto panašu, kad vien tik nepalankūs genai daugeliu atvejų autizmo nesukelia: net ir egzistuojant tam tikrai genų kombinacijai, dar turi pasireikšti ir tam tikri išoriniai rizikos faktoriai.
Įrodyta, jog autizmas tikrai neišsivysto kaip blogo auklėjimo ar konfliktų šeimoje pasekmė.
MMR vakcina nuo tymų, raudonukės ir kiaulytės autizmo taip pat nesukelia. Tai 1998 m. teigęs tyrimas vėliau buvo paneigtas, įrodyta, kad jo autorius gavo stambų kyšį iš teisininkų, kurie atstovavo autizmu sergančių vaikų tėvus bylose prieš farmacijos bendroves. Plačiau apie tai skaitykite čia.
Ar autizmas – tai nauja liga?
Nors autizmas kaip konkreti diagnozė yra gana nauja (į tarptautinę ligų klasifikaciją įtraukta tik 1980 m.), pats autizmas egzistavo visais laikais. Tautosakoje galima rasti pasakojimų apie keistus, naivius, savame pasaulyje paskendusius asmenis, kurių apibūdinimai puikiai atitinka šiuolaikiniame pasaulyje apibrėžtus autizmo bruožus. Senųjų laikų medicinos įrašai taip pat aprašo žmones, kurių elgesys atitinka tai, kas dabar vadinama autizmu.
Šiuolaikinė autizmo istorija yra siejama su mokslininkų Leo Kannerio ir Hanso Aspergerio darbais. Abu jie panašiu metu pavartojo autizmo terminą ir aprašė jam priskiriamus klinikinius simptomus.
L.Kanneris autizmui priskyrė vienišumą, atitolimą nuo socialinių kontaktų, stiprų pasipriešinimą nusistovėjusioms rutinoms. Aspergerio nuomonė apie autistiškų vaikų motoriką, kalbą bei mokymosi gebėjimus kiek skyrėsi nuo Kannerio aprašymų, todėl 1981 metais atsirado Aspergerio sindromo terminas, į atskirą grupę išskyrus itin gabius, aukštą intelektą bei kalbinius sugebėjimus turinčius autistus.
Pastaruoju metu autizmo atvejų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje diagnozuojama vis daugiau. Tačiau dar nėra žinoma, kiek tokią tendenciją lemia pagerėjęs specialistų bei visuomenės gebėjimas atpažinti šį sutrikimą ir kiek – kiti, dar nenustatyti veiksniai.
Straipsnis parengtas 2017 m., rengiant tekstą remtasi Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ informacija.
