Pirmasis šaltinis, kuriame užsimenama apie sergančių žmonių atskyrimą nuo likusio pasaulio, yra Senasis Testamentas. Jame kalbama apie raupsuotųjų izoliavimą, rašo „The Conversation“.
Ir tai – tik vienas pavyzdžių. Dar tuomet, kai iki ligas sukeliančių mikrobų atradimo buvo likę tūkstančiai metų, senovės civilizacijos sergančius asmenis dažnai tiesiog izoliuodavo.
Senovėje vaistų nuo daugelio ligų nebuvo, o apie ligų prevenciją ir visuomenės sveikatą žinota mažai.
Tad gydytojams ir politiniams lyderiams karantinas dažnai likdavo viena iš nedaugelio priemonių, kurios galėjo padėti suvaldyti epidemijas. To imdavosi jau senovės graikai.
Sausį Kinijos valdžia ėmėsi griežtų priemonių, kad milijonai Uhano gyventojų liktų izoliuoti savo mieste. Taip tikimasi suvaldyti koronaviruso plitimą.
Kaimyninės šalys uždaro sienas, avialinijos atšaukia skrydžius, o daug pasaulio valstybių pataria savo piliečiams nevykti į Kiniją. Visa tai – šiuolaikinės labai senos taktikos stabdyti ligų plitimą apribojant žmonių judėjimą atmainos.
Jungtinės Valstijos keliautojus, kurie grįžta iš Kinijos, dvi savaites laiko izoliacijoje. Taip tikimasi sukliudyti virusui išplisti JAV.
Tačiau priimant tokius sprendimus, neišvengiamai kyla filosofinis klausimas, kiek galima riboti žmonių asmeninę laisvę, kad būtų apsaugotas visuomenės interesas. Ir tokie klausimai kildavo jau seniai.
Pats žodis „karantinas“ atsirado vėlyvųjų viduramžių Italijoje ir kilo iš itališko žodžio „quaranta“, reiškusio „keturiasdešimt“.
Tačiau nors sąvoka atsirado tik Viduramžiais, panaši praktika taikyta ir anksčiau. Raupsai, minimi ir Senajame, ir Naujajame testamentuose, yra pirmoji aprašyta liga, su kuria kovojant taikytas karantinas. Tiesa, karantinas taikytas tik jau sergantiems žmonėms. Ir sergantieji įprastai karantinuojami buvo ne tam tikram laikotarpiui, o visam gyvenimui.
Viduramžiais raupsuotojų kolonijos, kurias prižiūrėjo Bažnyčia, paplito po pasaulį. Raupsų sukėlėjas – Mycobacterium leprae bakterija – buvo atrasta tik 1873 m. Iki tol žmonės visame pasaulyje klaidingai tikėjo, kad raupsais užsikrėsti nuo sergančiojo yra labai lengva.
Dabar jau žinoma, kad užsikrečiama tik ilgalaikio kontakto su sergančiuoju metu, bet Viduramžiais ši liga buvo apipinta įvairiomis stigmomis ir mitais. Vaistai nuo raupsų atsirado tik moderniais laikais – iki tol ši liga buvo neišgydoma.
Šiuolaikinė „karantino“ samprata, kaip minėta, atsirado Italijoje. Ji susijusi maro epidemija.
„Juodoji mirtis“, Europoje pirmąkart pasirodžiusi 1347 m., per ketverius metus Europoje pražudė 40-50 mln. žmonių. O pasaulyje pražudė 75-200 mln. žmonių.
1377 m. Raguzos uostas (dabartinis Dubrovnikas) įvedė „trentiną“. Šis žodis kilo iš itališko žodžio „trenta“, reiškusio „trisdešimt“.
Laivų, atvykusių iš vietovių, kuriose siautė maras, įgulos turėjo 30 dienų praleisti uoste prisišvartavusiame laive. Laivo palikti jiems nebuvo leidžiama.
Tik po 30 dienų žmonėms, kurie tada būdavo sveiki, buvo leidžiama patekti į krantą. Manyta, kad prabėgus tokiam laiko tarpui žmogus jau nebeskleis infekcijos, nes bus arba ligos išvengęs, arba persirgęs, arba numiręs.
30 dienų laikotarpis ilgainiui buvo pratęstas iki keturiasdešimties dienų. Trentinas virto karantinu. Raguzos miestas tapo pirmuoju, priėmusiu įstatymą, numatantį privalomą karantiną.
Bėgant laikui, karantinas imtas taikyti ir kituose pasaulio kraštuose. Atsirado įvairių variacijų jo griežtume, taikymo laikotarpio trukmėje, reguliavime ir pan.
Pavyzdžiui, kai kurių uostų pareigūnai ėmė prašyti keliautojų, kad šie turėtų dokumentus, liudijančius, kad jie nesilankė vietose, kur įvyko ligų protrūkiai. Tik keliautojai su tokiais dokumentais buvo įleidžiami.
XIX a. pasaulyje siaučiant choleros epidemijoms, kai kurios pasaulio šalys karantiną pasitelkdavo ir siekdamos politinių ar ekonominių tikslų. Dėl to buvo organizuojamos pasaulinės konferencijos, siekiant standartizuoti karantino praktikas.
Jungtinės Valstijos irgi kentėjo nuo epidemijų. Pavyzdžiui, 1793 m. Filadelfijoje įvyko geltonosios karštligės protrūkis.
O 1878 m. po dar kelių protrūkių Kongresas priėmė įstatymus, kurie suteikė federalinei valdžiai teisę įsikišti esant karantino atvejams.
Ko gero, garsiausias karantino atvejis JAV istorijoje buvo „Šiltinės Marija“. Ši istorija puikiai iliustravo konfliktą tarp asmens laisvės ir visuomenės intereso.
„Šiltinės Marijos“ vardas buvo Mary Maloon. Ji buvo nestandartinė geltonosios karštligės pernešėja – pati niekada nesirgo ir nesijautė blogai, tačiau, nepaisant to, skleidė ligos užkratą. Tai buvo pirmas toks žinomas atvejis istorijoje. Kadangi dirbo virėja, 1900-1907 m. užkratą ji paskleidė ne vienoje šeimoje.
Galiausiai valdžios pareigūnai „Šiltinės Mariją“ 1907 m. izoliavo saloje prie Niujorko. Po trijų metų ji buvo paleista, prieš tai pažadėjusi, kad niekada vėl nedirbs virėja.
Tačiau M.Maloon sulaužė pažadą ir liga vėl pradėjo plisti. Ji dažnai keisdavo namus, kuriuose dirbo, kad nebūtų sulaikyta. Bet 1915 m. ji vėl buvo karantinuota ir šįkart saloje turėjo praleisti visą savo likusį gyvenimą. Ji mirė 1938 m.
Panašus atvejis pasitaikė ir neseniai – 2007 m. Tada už visuomenės sveikatą atsakingi pareigūnai karantinavo iš Europos grįžusį 31 metų teisininką Andrew Speakerį, kuris buvo įtariamas užsikrėtimu vaistams atsparia tuberkoliuzės forma.
Dar nežinodamas savo diagnozės rimtumo, A.Speakeris išvyko į Europą, kur vyko jo vestuvės ir medaus mėnuo. Ši istorija patraukė viso pasaulio dėmesį, nors užsikrėtusiųjų nuo A.Speakerio ir nebuvo.
Šiandieniniame pasaulyje karantinas vis dar pasitelkiamas kaip taktika, padedanti kovoti su užkrečiamųjų ligų plitimu. Ne tik su koronaviruso – karantinas buvo naudojamas ir kovojant su Ebolos virusu ar SARS.
Anksčiau karantinas buvo labai stigmatizuotas, tačiau dabar to beveik nebėra.
Visuomenės sveikatos pareigūnai atkreipia dėmesį ne tik į karantino naudą visuomenei, iš kurios yra izoliuojami užkratą skleisti galintys asmenys, bet ir pačiam asmeniui – karantinuoti asmenys gauna gerą gydymą ir gali būti tikri, kad jų liga gydoma tinkamai.
Parengta pagal „The Conversation“.
