Kai žmogus per plauką išvengia mirties, sakome, kad jam pasisekė. Bet ar tikrai? Ar ne labiau sekasi tiems, kurie nepatenka į situacijas, kuriose tenka stovėti ant plonos linijos tarp gyvybės ir mirties. Todėl net sunku pasakyti, ar Saxą galime laikyti laimingų žmogumi, ar visgi reikėtų jį laikyti labai nelaimingu. Nes mirties jis ne kartą išvengė vos per plauką.
Būdamas dar visai mažas vaikas Saxas nukrito iš didelio aukščio – teigiama, kad jo nelaimė prilygo iškritimui per trečio aukšto langą. Negana to, Saxas susimušė galvą į akmenį ir aplinkiniai iš karto manė, kad vaikas žuvo. Nors po to jam buvo sunku atsistoti, Saxas išgyveno.
Tuomet būdamas trejų metų amžiaus Adolphe'as išgėrė visą atskiestos sieros rūgšties dubenį. O tada dar prarijo adatą. Nors sveikatos šis nuotykis jam nesuteikė, rūgštis buvo pakankamai žemos koncentracijos, tad vaikas išgyveno.
Tada po kelių metų Saxas nudegė įvykus nedideliam parako sprogimui. Tai nebuvo vienintelis kartas, kai mažasis Saxas skaudžiai nudegė – kiek vėliau jis nukrito ant labai karštos keptuvės, nusidegindamas visą šoną.
Adolphe'o mama manė, kad nelaimių persekiojamas berniukas ilgai negyvens. Šeimą pažinoję žmonės berniuką vadino mažuoju vaiduokliu Saxu.
Saxo tėvas buvo stalius, todėl ir jis buvo mokomas šio amato. Kartą Saxas savo kambaryje paliko kelis ką tik nulakuotus daiktus ir ryte sunkiai pabudo, nes buvo stipriai apsinuodijęs nuodingais garais.
Paaugęs Saxas patyrė dar kelis smūgius. Kartą jam į galvą pataikė iš aukštai nukritęs akmuo. O vėliau Saxas vos nenuskendo upėje.
Ir ką? Ir nieko. Saxas išgyveno visas savo nelaimes, išsimokslino ir netrukus ėmė kurti instrumentus. Saksofonas buvo užpatentuotas 1846 metais. Tiesa, jis sunkiai skynėsi pripažinimą ir išpopuliarėjo tik XX amžiaus viduryje.
