„Saulė“ buvo pradėta leisti 1888 m., taigi legaliai ėjo tuomet, kai Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje turėti spaudą lietuvių kalba dar buvo draudžiama. Greičiausiai kurį laiką „Saulė“ buvo didžiausią tiražą turėjęs laikraštis lietuvių kalba visame pasaulyje.
Laikraštis eiti nustojo 1959 m. Pastatas, kuriame jis ėjo, vis dar išlikęs, bet gali būti, kad stovės nebeilgai. Apygardos, kurioje stovi, valdžia jį ketina griauti, nes kaimynai skundžiasi, kad pastatas neprižiūrėtas.
Apie tokius planus pranešė „Times News“ – vietinis Pensilvanijos valstijos laikraštis. Su straipsniu (anglų kalba) susipažinti galite čia.
Apie tai, kaip lietuvybė Mahanojaus miestelyje ir aplinkiniame regione, į kurį kadaise kraustėsi tūkstančiai lietuvių, gyvuoja dabar, 15min papasakojo lietuviško paveldo užsienyje tyrinėtojas Augustinas Žemaitis, sukūręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį „Tikslas – Amerika“. Mahanojuje, taip pat ir prie „Saulės“ redakcijos pastato jis lankėsi prieš keletą metų – plačiau apie šią jo ekspediciją galite skaityti čia.
Susisiekėme ir su Lietuvos ambasada JAV, teiraudamiesi, ar ambasada žino apie situaciją ir ar esama planų bandyti gelbėti pastatą.
„Saulės“ istorija: kaip mažame miestelyje gimė didžiausias lietuviškas laikraštis
Skuikilo apygarda Pensilvanijos valstijoje, kurioje yra Mahanojus, dar yra žinoma kaip „mažoji Lietuva“, nes joje iki šiol yra didžiausia lietuvių kilmės žmonių dalis visose Jungtinėse Valstijose.
Lietuviais čia per gyventojų surašymus nurodo esantys apie 5 proc. apygardos gyventojų.
Lietuvių imigracija į šį regioną prasidėjo ~1865 m., kai Pensilvanijoje buvo atrasta anglis. Čia ėmė dygti anglies kasyklos, o aplink – angliakasių miesteliai.
Į juos sunkiai dirbti vyko geresnio gyvenimo ieškoję imigrantai iš skurdžių Europos kraštų, tarp jų ir tuomet Rusijos imperijos valdomos Lietuvos.
Kaip to pasekmė Mahanojaus, Šenandoa, Frakvilio, Maunt Karmelio ir Tamakos miesteliai šiame regione, gavusiame Pensilvanijos Pietinio anglies regiono vardą, tapo svarbūs lietuvių kultūrai. Kiekvienas turėjo lietuvišką bažnyčią, kapines ir klubą.
Paradoksalu, bet skleisti lietuvybę JAV tuomet buvo geresnės sąlygos negu Lietuvoje. Čia nebuvo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo, ir lietuviai galėjo laisvai platinti savo lietuvišką spaudą.
1888 m. pradėta leisti „Saulė“ skelbėsi esanti pirmasis laikraštis lietuvių kalba pasaulyje. Toks teiginys buvo šiek tiek pagražintas, bet tiražu „Saulė“ stipriai lenkė knygnešių į Lietuvą slapta gabentus 1883 m. pradėtą leisti „Aušrą“ ar nuo 1889 m. leistą „Varpą“.
Skirtingai negu pastarieji laikraščiai, kurie buvo mėnesiniai, „Saulė“ ėjo dukart per savaitę, antradieniais ir penktadieniais.
Leidėjai skelbėsi, kad „Saulė“ yra didžiausias lietuviškas laikraštis pasaulyje, pasiekiantis apie 500 tūkst. lietuvių, tuomet gyvenusių JAV.
Tikrasis tiražas, žinoma, buvo mažesnis. Bet „Saulė“ išties buvo svarbus laikraštis ne tik Šuilkilo apygardoje, bet ir visose JAV gyvenantiems lietuviams.
Laikraštį leido JAV lietuvių Bočkauskų šeima. Laikraščio įkūrėjas ir leidėjas buvo Domininkas Tomas Bočkauskas, į JAV imigravęs iš Marijampolės apskrities. Jam 1909 m. mirus, toliau laikraščio leidimu rūpinosi jo sūnūs Tomas ir Viktoras.
Keletą kartų persikėlusi iš vienų patalpų į kitas, 1916 m. „Saulės“ redakcija galutinai apsistojo nuotraukoje matomame mediniame pastate, pastatytame specialiai laikraščiui. Leidyboje naudota moderni įranga, pastate buvo viskas, ko reikia leidybos procesui.
Tačiau 1959 m. birželio 26 d. pasirodė paskutinis laikraščio numeris. Tai lėmė demografinės situacijos pokyčiai.
Dar XX a. pradžioje, anglies kasykloms senkant ir JAV griežtinant imigracijos įstatymus, lietuvių srautas į Pietinį Anglies regioną išseko. Daugiau imigruojančių lietuvių ėmė vykti į miestus, tokius kaip Čikaga.
Antros ar trečios kartos imigrantų šeimose regiono miesteliuose anglų kalba pamažu stūmė lietuvių kalbą iš kasdienio vartojimo ir jiems skaityti lietuvišką laikraštį nebebuvo aktualu.
O tarp visų JAV lietuvių „Saulę“ irgi nukonkuravo didesniuose miestuose leidžiami laikraščiai.
Dabar, rašo „Times News“, apygardos valdžia netrukus turėtų skelbti konkursą dėl pastato griovimo. Tai apygardoje vykdomos programos tvarkyti apleistas teritorijas dalis.
Kaimynų teigimu, sausa ir išpuvusi pastato mediena kelia gaisro pavojų. Iš straipsnio matyti, kad jį rašiusio „Times News“ žurnalisto tokia situacija nedžiugina.
„Atrodo, kad pastatui atėjo pabaiga. Pastatui, kuris lietuvių angliakasiams ir jų šeimoms suteikė brangų ryšį su jų gimtine – leido skaityti gimtąja kalba ir gimtąja abėcėle.
Pastato sunaikinimas bus praradimas ne tik Mažajai Lietuvai ir senajam Mahanojaus pramoniniam rajonui. Griuvus pastatui, nebeliks ir priminimo apie užgimstančios JAV spaudos pirmuosius žingsnius ir etninės žurnalistikos šaknis.
„Saulės“ pastatas stovi kaip paminklas lietuvių drąsai ir ryžtui išsaugoti savo kalbą, nepaisant imperijos, kuri bandė ją sunaikinti. Tai ankstyvas spaudos laisvės simbolis ir tobulame pasaulyje būtų pasididžiavimo šaltinis, o ne trukdantis pastatas“, – rašo „Times News“.
Dešimtadalis Mahanojaus gyventojų save laiko lietuviais
Lietuviško paveldo tyrinėtojas A.Žemaitis 15min pasakojo, kad Mahanojuje, kuriame dabar gyvena apie 4 tūkst. gyventojų, lankėsi 2017 m.
Jo teigimu, „Saulės“ leidyklos pastatas stovi miestelio centre ir jį rasti lengva – bet ir radęs nežinotum jo istorijos, nes jokių atminimo lentų ar lietuviškos simbolikos nėra.
Tokia situacija, pasak A.Žemaičio, yra su daugybe JAV lietuviško paveldo vietų. Tačiau, nors ir nėra atminimo lentų, tokios vietos vis dar gyvos JAV lietuvių atmintyje.
„Kadangi Pietiniame Anglies regione lietuvių procentas didžiulis, gausu žmonių, kurių dauguma protėvių iš Lietuvos, ta istorija saugoma ir prisimenama. Vieni tokių ir parodė „Saulės" leidyklą, apie ją papapasakojo“, – sakė A.Žemaitis.
Pastatas, jo teigimu, stovi gyvenamajame rajone.
„Rajonas gyvenamasis – visi miesteliai tokie, suplanuoti prie kasyklų. Kasyklos už miestelių, o miesteliai statyti jų darbininkams apgyvendinti. Visos gatvės tiesios, kvartalai – taisyklingi stačiakampiai ir visas miestas beveik stačiakampio formos“, – pasakojo A.Žemaitis.
Skuikilo apygardoje lietuviai sudaro apie 5 proc. gyventojų, kai kuriuose miesteliuose jų netgi per 20 proc., o Mahanojuje – apie 11 proc. Tad lietuvių Mahanojuje yra per 400.
A.Žemaitis pabrėžė, kad į šį skaičių įtraukiami tik tie, kurie patys save laiko lietuviais – per gyventojų surašymus nurodė esantys lietuviai ar lietuvių kilmės.
Tad į šį skaičių nepatenka žmonės, kurių tik vienas senelis ar prosenelis yra lietuvis – paprastai tokie žmonės savęs su Lietuva jau nesieja.
Lietuviškas paveldas svarbus regionui
Toks lietuviais save laikančių asmenų skaičius šiek tiek stebina – juk imigracija į šį regioną iš Lietuvos nutrūko prieš daugiau nei 100 metų, tad pasikeisti spėjo netgi ne viena, o bent kelios kartos.
O ir prieš šimtą metų lietuviai čia nesudarė daugumos – buvo tik viena iš kelių paplitusių etninių grupių. Kas lėmė, kad lietuvybė išliko?
Pasak A.Žemaičio, situaciją nulėmė keli dalykai.
„Kai lietuvių Anglies regione tiek daug, buvo labai daug šeimų, kur ir vyras, ir žmona lietuviai, nors susipažino ar net gimė JAV.
Kai lietuvių Anglies regione tiek daug, buvo labai daug šeimų, kur ir vyras, ir žmona lietuviai, nors susipažino ar net gimė JAV.
Dėl to dabar yra netgi žmonių, kurių visi proseneliai imigravo iš Lietuvos, tarkime, XIX a. Antrąsias puses žmonės dažnai susirasdavo lietuvių parapijose, lietuvių klubuose – taigi, didėjo tikimybė, kad santuoka bus nemišri, o tokioje šeimoje kultūrą ir identitetą išlaikyti lengviau“, – pasakojo lietuvių paveldo tyrinėtojas.
Be to, sakė jis, Anglies regione, čia nebelikus anglies pramonės, gyventojų apskritai labai sumažėjo, o vėlesnės imigracijos į JAV bangos regioną aplenkė.
Todėl dabar daugelyje regiono miestelių gyventojų yra tik pusė ar ketvirtis tiek, kiek prieš 100 metų, kai tuo metu didžiojoje dalyje JAV situacija priešinga.
„Čia savotiškai užkonservuoti laikai prieš 100 metų. Vyrauja tos pačios tautybės, kaip ir tada: lietuviai, lenkai, slovakai. (...) Priešingai nemažai JAV daliai, lietuviškas paveldas ten nėra kažkur istorijos paraštėse, o svarbi regiono istorijos dalis“, – sakė A.Žemaitis.
Lietuviškai kalbančių žmonių regione labai mažai – daugelis lietuvių šneka angliškai.
Tačiau A.Žemaitis pastebėjo, kad daug kur vis dar populiarios kitos lietuviškos tradicijos – kugelis ar margučių dažymas. Frakvilio miestelyje egzistuoja lietuvių muziejus.
Išliko daug kur šiam regione ir dešimtys lietuvių kapinių bei bažnyčiių: vietomis jos pastatytos kas kelis ar keliolika kilometrų.
Tiesa, bažnyčiose mišios jau įprastai vyksta angliškai, daug jų uždarytos ar parduotos, tačiau dalyje dekoras vis dar spinduliuoja lietuvybę, gausu lietuviškų užrašų.
Kapinėse galima rasti „Saulės“ leidėjo D.T.Bočkausko kapą. Savo pavardę jis užsirašė lietuviškai, nors daug šeimos narių pavardės kapuose užrašytos kaip Boczkowski – tada dabar įprasta lietuviškų pavardžių rašyba ne tik JAV, bet ir Lietuvoje dar nebuvo nusistovėjusi.
Trūksta ryšių su „pirmabangiais“
A.Žemaičio manymu, situacija su „Saulės“ pastatu Mahanojuje iliustruoja ir platesnę problemą.
Jis tvirtina, kad reikėtų kalbėti ne tik apie šį konkretų pastatą, bet ir svarstyti apie lietuviško paveldo stebėjimo sistemos kūrimą, kad tokiose situacijose būtų aišku, kaip elgtis.
Jo teigimu, kartais išgelbėti svarbius lietuvybei kitose šalyse objektus galėtų padėti keli šimtai dolerių ar vienas-kitas oficialus laiškas, bet apie tokius objektus Lietuva tiesiog nieko nežino.
Viena nežinojimo priežasčių – ryšių trūkumas. A.Žemaitis ieškodamas lietuviško paveldo vietų JAV apkeliavo didelę šios valstybės dalį, aplankė per 650 vietų.
Jis mano, kad Lietuva per mažai žino ir bendrauja su „pirmabangiais“ – lietuvių, kurie į JAV emigravo dar iki I pasaulinio karo, palikuonimis.
„Daugybė jų organizacijų, šimtmetį ir daugiau egzistuojančių lietuvių klubų su savo pastatais ir kitkuo Lietuvai nežinomi. Pensilvanijos angliakasių miestuose, beje, net nėra oficialios lietuvių bendruomenės. Užtat yra apie 10 veikiančių lietuvių klubų, kiekviename kokie 200-400 narių, bet ryšių tarp jų ir Lietuvos Respublikos nėra“, – sakė A.Žemaitis.
Pasak A.Žemaičio, dauguma dabar egzistuojančių lietuvių bendruomenių JAV, su kuriomis oficialius ryšius palaiko Lietuvos ambasada ir konsulatai, susikūrė „antrosios bangos“ emigrantų pastangomis po Antrojo pasaulinio karo.
Pirmosios bangos emigrantai, kurių daugelis jau tuomet JAV buvo pragyvenę po keliasdešimt metų ir turėjo savas bendruomenes, prie jų mažai jungėsi.
Ir dabar, A.Žemaičio teigimu, daug vietinių lietuvių bendruomenių narių net neįsivaizduoja, kad gali kažkaip susisiekti su dabartine Lietuva ar jos atstovybėmis JAV bei gauti patarimų ar netgi pagalbą bendruomenės veiklai, ką puikiai žino antrosios ar trečiosios emigracijos į JAV bangų atstovai.
Bendradarbiavimas, A.Žemaičio teigimu, galėtų būti naudingas Lietuvai kaip valstybei.
„Ten yra neišnaudotas lietuvybės rezervas.
Ten yra neišnaudotas lietuvybės rezervas.
Jei traktuosime lietuvybę ne kaip lietuvių kalbą, bet kaip žmones, kuriems Lietuva nėra tik taškas žemėlapyje, kurie linkę palaikyti ją iškilus pavojui, ginti diskusijose, domisi kultūra, norėtų nukeliauti į Lietuvą ir taip toliau. Dažnai pakanka nedidelės kibirkšties ir jų ryšys su Lietuva sustiprėja, bet, jei kibirkšties nėra, karta iš kartos ryšys silpsta“, – teigė A.Žemaitis.
Paveldo tyrinėtoją nustebino, kad keliaujant po senuosius lietuviškus miestelius ir renkant informaciją apie lietuviškus objektus su ekspedicijos dalyviais susitikti ateidavo dešimtys žmonių ir klausinėdavo paprastų faktų, rašė vietinė žiniasklaida.
A.Žemaičio teigimu, užteko vien to, kad jis buvo atvykęs iš protėvių šalies.
„Toks dėmesys iš Lietuvos, tarkime, vietos lietuvius paskatino pasirūpinti, kad senose kapinėse plazdėtų trispalvė; ne vienas nusprendė pirmąkart gyvenime aplankyti Lietuvą“, – sakė A.Žemaitis.
Jo teigimu, Lietuvoje esame įpratę manyti, kad užsienio lietuviai – tai tie, kas jaučia, kad jų pagrindinė tėvynė – Lietuva. Na, o pirmabangių palikuonims iš mišrių santuokų tai dažnai tik viena iš kelių tėvynių.
„Tačiau ir tai svarbu. Jei eilinis amerikietis nuspręstų pirmą ar antrą kartą keliauti į Europą, jis tikriausiai niekada nesirinktų Lietuvos. Bet lietuvių palikuoniui tai visada bus viena šalių, kurias labiausiai norės aplankyti. Nereiškia, kad žūtbūt ten nukeliaus – bet jei bus patogiai pasiekiamos angliškos informacijos, galimybių, tada taip“, – sakė A.Žemaitis.
Ambasada ieškos galimybių įamžinti „Saulės“ atminimą
15min susisiekė su Lietuvos ambasada JAV bei teiravosi, ar Lietuvos ambasadai JAV situacija yra žinoma bei ar įmanoma imtis pastangų, kad „Saulės“ redakcijos pastatas būtų išsaugotas.
„Lietuvos ambasada Vašingtone kartu su JAV Lietuvių bendruomene palaiko visas pastangas išlaikyti lietuviško paveldo objektus. Deja, kai tokie objektai priklauso privatiems asmenims, ambasados galimybės paveikti savininkų planus dažnai būna labai ribotos. Mes susisieksime su lietuvių bendruomenės atstovais, kurie stengiasi išsaugoti šį pastatą ir aptarsime galimybes, įskaitant kaip būtų galima įamžinti šio Lietuvos istorijai ypač svarbaus leidinio atminimą“, – nurodoma ambasados atsakyme.
