Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Susikaupimo tyla: kokiais papročiais stebina uždariausias Lietuvos moterų vienuolynas?

Kas rytą nedidelėje bažnytėlėje netoli Paparčių kaimo Kaišiadorių rajone garsiai skamba varpai. Tada čia susirenka apie dešimt visiškai baltai nuo galvos iki kojų apsirengusių moterų, kurios ilgiau negu valandą prancūziškai gieda giesmes, meldžiasi ir šlovina Dievą. Maldai trumpam nutilus, čia įsivyrauja absoliuti tyla, o posakis „galima girdėti musę praskrendant“ tampa ne metafora, o realybe.
Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Šis tekstas parašytas ir pirmą kartą publikuotas buvo 2017 m.

Taip dieną pradeda Aušrinės Marijos moterų vienuolynas – vienas asketiškiausių Lietuvoje. Keliolika čia gyvenančių vienuolių, vadinamų Betliejaus seserimis, beveik nebendrauja ne tik su pašaliečiais, bet netgi tarpusavyje. Savo dienas jos skiria buvimui tyloje ir vienumoje, kur dirba, medituoja, meldžiasi, garbina Viešpatį ir studijuoja Šventąjį Raštą.

Smalsiems pašaliečiams vienuolynas yra uždaras: seserų tylą saugo aukštos teritorijos sienos, per kurias net ir labai norėdamas nieko neįžvelgsi.

Dalyvauti pašaliniai gali tik vienuolyno bažnytėlėje kas rytą vykstančioje bendruomenės liturgijoje. Tačiau ir pusantros valandos liturgijoje, įsitaisius svečiams skirtose vietose, pakanka, kad suprastum, jog patekai į išties šiuolaikiniam žmogui neįprastą pasaulį.

Smilkalai ir giesmės kuria atmosferą

Dar tariantis dėl vizito į vienuolyną buvau perspėtas – Betliejaus seserys jokių interviu nedalina, jų veidų fotografuoti negalima, nes tai uždara vieta, kur susikaupiama tyloje ir ramybėje. Į vienuolyno teritorijos vidų, perspėjo mane, taip pat neįleidžiami jokie pašaliečiai.

Tačiau vienuolyno vyresnioji sutiko, kad atvyktume į rytinę liturgiją, jei jai netrukdysime, ir po to pažadėjo įsileisti mus į priimamąjį bei leisti susipažinti su bendra informacija apie vienuolyną.

Rytinė liturgija prasidėjo 7 valandą ryto, tad keltis teko ypač anksti – nuo Vilniaus dar laukė 70-ies kilometrų kelias. Dar likus keliems kilometrams iki vienuolyno, išvydome pirmuosius ženklus, kad artėjame prie vietos, kur viešpatauja tyla ir ramybė, tad turėtumėme elgtis pagarbiai.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ženklas artėjant link Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ženklas artėjant link Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno

O tik priartėjus prie paties vienuolyno, mus pasitiko varpų gaudimas ir išvydome aukštą, gal dviejų metrų tvora aptvertą pastatų kompleksą. Tapo akivaizdu: seserų galimybė būti vienumoje čia išties svarbi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno tvora
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno tvora

Likus kelioms minutėms iki 7 valandos nedrąsiai įžengėme į nedidelę bažnytėlę – vieną nedaugelio vietų, kur gali įžengti pašaliniai. Greta jos esanti informacinė lenta nedviprasmiškai informavo, kad čia nėra turistinių apsilankymų vieta ir kad įžengiantys turi gerbti vienuolyno tylą ir vienumą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno bažnyčia
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno bažnyčia

Vos praėjus duris iš karto buvo galima pastebėti, kad vienuolyno bažnyčia yra kitokia negu įprastos bažnyčios: centrinė jos erdvė yra tuščia, išskyrus sakyklą, o vietos melstis seserims paliktos palei šonines ir galinę sienas.

Visos maldos vietos yra atskirtos medinėmis pertvaromis, tad besimeldžiančios seserys negali matyti šalia sėdinčiųjų. Bažnyčios priekyje stovi altorius, kryžius bei Jėzaus ir Marijos paveikslai.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas

Sutikome tik vieną moterį, kuri tyliai mus nukreipė į antrą aukštą, kur įrengtas nedidelis balkonas stebėtojams ir pašaliniams liturgijos dalyviams. Čia stovi kelios eilės suolų, padėta maldaknygių. Į šventovės vidurį pašaliniams įžengti nevalia. Be mūsų, balkone buvo tik dar viena moteris, matyt, kelias dienas leidžianti vienuolyne.

Galiausiai į bažnytėlę įžengė pirmoji vienuolė, nuo galvos iki kojų vilkinti baltai. Tai mus, pripratusius prie tamsių vienuolių apdarų, iš karto šiek tiek suglumino. Vienuolė iš karto sukniubusi ant kelių pagarbino Dievą, tada pabučiavo šventųjų paveikslus ir nuėjo į savo maldos vietą. Tada įžengė antra sesuo ir padarė tą patį, po jos – trečia. Ir taip visos dvylika.

Prasidėjo liturgija – taip vadinamos pamaldos be kunigo. Joje vyravo giesmės. Jos buvo atliekamos prancūzų kalba. Kai kurias giesmes giedojo tik kuri nors viena sesuo, kai kurias visos giedojo kartu. Kartais viena seserų žengdavo į sakyklą ir perskaitydavo ištrauką iš maldaknygės, o tada vėl prasidėdavo giesmės.

Nesu religinių giesmių ekspertas, tačiau seserų susigiedojimas kėlė didžiulį įspūdį. Dvylikos seserų balsai net joms giedant kartu skambėjo kaip vienas. Giesmes kartais pertraukdavo trumpos absoliučios tylos akimirkos. Vos viena ištrauka iš šventosios knygos buvo perskaityta lietuviškai – visa kita vyko prancūzų kalba.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas

Stebino tai, kad seserys, net nematydamos viena kitos, puikiai žinojo, kokia eilės tvarka turi giedoti ar eiti prie sakyklos. Jos meldėsi iš skirtingų maldaknygių: matyt, pats maldos faktas čia buvo stipresnis negu konkretus tekstas. Seserys maldų metu dažnai lenkdavosi Dievui, o kartais ir puldavo kniūbsčios ant grindų.

Vaidmuo liturgijoje teko ir smilkalams. Vos jai prasidėjus viena vienuolė pastatė indą ir uždegė smilkalus. Bažnyčioje pasklido kvapas, prie kurio vienuolės, matyt, buvo pripratusios, o štai mums jis pasirodė stiprus.

Greta mūsų sėdėjusi moteris, matyt, liturgijoje dalyvavo ne pirmą kartą – uoliai meldėsi kartu su vienuolėmis. Mes savo ruožtu išlikome stebėtojai, tik retkarčiais atsistojantys kartu su seserimis, o šioms sėdantis vėl atsisėdantys.

Baigiantis liturgijai smilkalai buvo užgesinti, vienuolės viena po kitos paliko bažnyčią. Patirtis, kaip atrodė, pasiekusi mus iš visiškai kitokio pasaulio, baigėsi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas

Vienuolyno privatumas saugomas kruopščiai

Po liturgijos išėjus iš bažnyčios, mus pasitiko sesuo Marie, vienuolyno vyresnioji, prancūzė, čia gyvenanti nuo pat vienuolyno įsikūrimo ir išmokusi lietuvių kalbą. Maloniai nusišypsojusi, ji palydėjo mus į nedidelį kiemelį – vienintelę vienuolyno erdvę, neskaitant bažnyčios, kur gali lankytis pašaliečiai.

Ant kiemelio sienų iškabinti informaciniai stendai apie vienuolyno istoriją ir vertybes. Iš šio kiemelio veda ketverios durys. Vienos jų – į nedidelį priimamąjį, kur vienuolės priima svečius. Čia yra stalas, keletas kėdžių, šildytuvas ir keli minkštasuoliai. Kitos – į parduotuvėlę. Čia seserys pardavinėja įvairius dirbinius – šventųjų statulėles, savo padarytus kryželius, rožančius bei netgi savo kopinėtą medų. Trečios ir ketvirtos durys yra į pačią vienuolyno teritoriją, pro jas gali žengti tik vienuolės.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno kiemelis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno kiemelis

Toliau maloniai besišypsodama, Marie pasiteiravo, ar buvome liturgijoje bei pakvietė susipažinti su stendais ir užsukti į priimamąjį, kur maloniai nustebome radę mums paruoštą pusryčių stalą. Vėl suskambo varpas. Marie atsiprašė, pranešdama, kad turi eiti melstis, pažadėjo pasimelsti už žurnalistus, nes mes vykdome svarbią misiją, ir palinkėjo geros dienos.

Pusryčiai – tokie, kuriuos sunku kur nors rasti. Naminė varškė, naminis medus, pačių seserų rinktos arbatžolės, ir, panašu, vietoje kepama duona – akivaizdu, kad vienuolynas išties stengiasi būti kuo mažiau priklausomas nuo išorinio pasaulio.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Stalas Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyne
Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Stalas Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyne

Pavalgę išvažiavome. Išvažiuodamas pagalvojau, kad vis dėlto čia verta apsilankyti kiekvienam prie greito ir triukšmingo pasaulio pripratusiam žmogui, koks bebūtų jo asmeninis santykis su religija – vien tam, kad jis pažintų, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas.

Kada vienuolynas įsikūrė ir kokia jo struktūra?

Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas Lietuvoje pradėjo veikti 1994 m. Tada keturios prancūzės vienuolės į Lietuvą atvyko tuometinio Vilniaus arkivyskyupo Audrio Juozo Bačkio kvietimu. Iki 1997 m. jos gyveno sodyboje greta dabartinio vienuolyno ir rūpinosi jo statyba. Siekiant tylos ir ramybės, buvo supirktos ir aplinkinės teritorijos bei miškai.

Vienuolynas duris atvėrė 1997 m. Prieš dešimt metų, 2007 m., čia gyveno trylika vienuolių. Kiek tiksliai gyvena dabar – nesiaiškinau, bet skaičius pernelyg nesikeitė.

„Šis paslėptas tylos, adoracijos, liturginės maldos, Šventojo Rašto nuolatinio apmąstymo, nepertraukiamo širdies pokalbio ir nuolankaus darbo gyvenimas yra neregimo, paslaptingo vaisingumo šaltinis. Iš tiesų Dievas girdi maldas tų, kurie dieną ir naktį Jo šaukiasi, ir Jis atsako į jų maldavimus, išliedamas savo begalinę meilę visiems žmonėms“, – skelbia vienas vienuolyno informacinių stendų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas

Vienuolyną sudaro treji namai – Aukštutiniai namai, Žemutiniai namai ir Priėmimo namai. Visi jų turi savo funkciją.

Aukštutiniai namai – tai pagrindinė vienuolyno dalis, kur gyvena vienuolės. Kiekviena jų gyvena savo atskirame namelyje, vadinamoje celėje. Nameliai vieni nuo kitų atskirti aklinomis sienomis.

Žemutiniuose namuose laiką leidžia vienuolės, dirbančios bendruomenės egzistavimui būtinus darbus – pavyzdžiui, gaminančios maistą. Čia taip pat jos priima svečius, norinčius sutikti Dievą vienumoje.

Priėmimo namai atviri svečiams ir šeimoms. Nors šiaip smalsuolių ir turistų vienuolynas neįsileidžia, su dvasinės ramybės ieškotojais viskas kitaip: visi pageidaujantys gali trumpam įžengti į vienuolyną ir kelias dienas gyventi ir melstis vienumoje. Tiesa, Priėmimo namų celė nuo kitų vienuolių celių yra atskirta ir netgi turi atskirą įėjimą.

Žengiantys į vidų turi susitaikyti, kad keletą dienų turės praleisti vienumoje, be bendravimo ne tik su išoriniu pasauliu, bet ir su vienuolyno gyventojomis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas

„Jei svečiai pageidauja, jie gali praleisti kelias dienas tyloje ir vienumoje, dalyvauti vienuolyno liturgijos šventime, melstis savo celės koplytėlėje, adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą bažnyčioje ir šiek tiek praskleisti evangelinio gyvenimo dykumoje išminties paslaptis“, – rašoma informaciniame stende.

Kaip atrodo vienuolės savaitė ir diena?

Darbo savaitės metu vienuolės laiką leidžia tyloje ir vienumoje. Net valgo vienuolės savo celėse vienumoje, maistą joms pagamina viena iš seserų bei palieka prie durų.

Visiškos tylos ir vienumos diena yra pirmadienis – vadinamoji „dykumos diena“. Šią dieną bendruomenė susiburia tik Šv. Komunijai.

Nuo antradienio iki penktadienio vienuolės įprastai iš savo celių išeina tik du kartus per dieną – iš ryto švęsti Rytmetinės liturgijos ir vakare švęsti Vakarinės liturgijos ir priimti šv. Komunijos. Liturgijos trunka apie valandą.

Nuo Vakarinės liturgijos iki kitos dienos vidudienio vienuolės stengiasi didžiausią dėmesį skirti intensyviai maldai. Šios tylos metu jos miega, meldžiasi, medituoja, adoruoja Viešpatį, studijuoja, valgo.

Laikas nuo pietų iki Vakarinės liturgijos skiriamas darbui. Anot informacinių stendų, vienuolės darbo dėka tiek užsidirba pragyvenimui, tiek įrodo tarnystę Dievui. Vienuolės tiki, kad darbas „išgrynina širdį, sustiprina ryšį su Dievu ir palaiko bendrystę su viso pasaulio vyrais ir moterimis, kurie sunkiai dirba, kad išlaikytų šeimas“.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas

Greta jau minėtų dirbinių iš medžio, gintaro, metalo ar odos gamybos, kuriuos galima įsigyti parduotuvėlėje, vienuolės siuva ir siuvinėja liturginius rūbus, kaligrafuoja ir iliustruoja šventąsias knygas.

Šeštadieniais vienuolyno seserys susirenka kartu į kapitulą. Jos klausosi evangelinės katechezės, o tada kiekviena sesuo prašo atleidimo dėl meilės stokos praėjusią savaitę.

Sekmadienis – džiaugsmo diena. Šią dieną seserys drauge valgo, ilgai kartu vaikšto gamtoje ir bendrauja.

Kada tokių vienuolijų tradicija atsirado pasaulyje?

Pasaulyje egzistuoja 37 vadinamieji Betliejaus vienuolynai, kuriems priskiriamas ir Aušrinės Marijos vienuolynas. Kartu juose gyvena apie 700 vienuolių, jie sudaro Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun ėmimo ir šventojo Brunono vienuolinę šeimą.

Šios vienuolijos istorijos pradžia yra 1950 m., popiežius Pijus XII paskelbė dogmą apie tai, kad Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu. Tais metais keli prancūzų piligrimai „išgirdo kvietimą viską paaukoti vardan to, kad Bažnyčioje gimtų naujos bendruomenės, kurių pašaukimas būtų dalyvauti Dievo Motinos, esančios Trejybės širdyje, gyvenime, garbinant Tėvą Dvasia ir Tiesa“.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas

Taip 1951 m. mažame Prancūzijos miestelyje atsirado pirmasis vienuolynas. Kadangi jo koplyčia buvo įkurta tvarte, besikurianti bendruomenė pasirinko „Betliejaus“ pavadinimą.

„Šios turtingos tradicijos paveldėtojai, ieškodami Vienintelės Būtinybės, visko atsižada vardan gyvenimo pagal Evangeliją. Šis gyvenimas dykumoje – tai pirmiausia Jėzaus ir Jo neregimo, paslėpto Tėvo veido kontempliacija, nuolatos atnaujinama Šventosios Dvasios dvelksmo.

Toks gyvenimas trykšta iš tyro Evangelijos šaltinio bei Mergelės Marijos mokyklos, todėl jam būdinga tyla, vienuma ir broliška bendrystė, nuolatinė malda ir liturgijos šventimas, taip pat fizinis darbas, kaip kūrinijos grožio atspindys“, – skelbia informacinis stendas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?