Paskutinės akcijos dienos! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Svarbiausi faktai apie 8 partizanus – Laisvės kovų deklaracijos signatarus

1949 m. vasario 16 d. susirinkę aštuoni Lietuvos partizanų vadai pasirašė Lietuvos laisvės kovos tarybos deklaraciją, kurioje įteisino Lietuvos laisvės kovų sąjūdį (LLKS) kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
1949 metų vasario 16 dienos deklaracija
1949 metų vasario 16 dienos deklaracija / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Kas gi buvo tie 8 tarybos nariai? Apie daugelį jų visuomenė žino nedaug, o pažinti juos verta. Šiame straipsnyje pateikiame svarbiausius biografijos faktus apie kiekvieną iš 8 Laisvės kovų deklaracijos signatarų.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas: ilgiausiai išgyvenęs iš visų pasirašiusių

1918 m. kovo 6 d. JAV Niu Briteno mieste, emigrantų Elenos ir Liudviko šeimoje gimė sūnus Adolfas.

Public Domain nuotr./Adolfas Ramanauskas
Public Domain nuotr./Adolfas Ramanauskas

Po 3 metų šeima persikėlė į Lietuvą. Adolfas Ramanauskas jau nuo vaikystės pasižymėjo imlumu mokslui. Jis aukščiausiais įvertinimais baigė tiek mokyklą, tiek Klaipėdos pedagoginį institutą. Baigęs įstojo į Kauno karo mokyklą.

1941 m. A.Ramanauskas dalyvavo sukilime prieš sovietus bei vadovavo būriui. 1945 m. prisijungė prie partizanų, o vėliau tapo Pietų Lietuvos srities partizanų vadu, o 1949 m. ir pačio LLKS prezidiumo tarybos pirmininko Jono Žemaičio pirmuoju pavaduotoju.

A.Ramanauskas jau nuo partizanavimo pradžios išsiskyrė kaip lyderis. Bendražygių buvo vertinimas dėl rūpestingumo, skiriamo dėmėsio aplinkiniams, gebėjimo įsiklausyti, pastangų stiprinti visą partizaninį judėjimą.

Tačiau jis turėjo ir švelnią, jautrią pusę – rašė dienoraštį, kuriame išliejo savo jausmus.

1957 m. lapkričio 29 d. A.Ramanauskas po žiaurių kankinimų bei tardymų buvo nubaustas mirties bausme – sušaudymu.

Jonas Žemaitis-Vytautas: atidavė net paskutinius marškinius

1909 m. kovo 9 d. Palangoje tarnautojų šeimoje gimė Jonas Žemaitis. Po mokyklos savo gyvenimą siejo su karininko profesija, mokėsi Kauno karo mokykloje, artilerijos mokykloje Prancūzijoje.

Viešo naudojimo nuotr. /Jonas Žemaitis
Viešo naudojimo nuotr. /Jonas Žemaitis

1945 m. prisijungė prie partizanų, iš pradžių pasirinko Dariaus slapyvardį. 1949 m. partizanų vadų suvažiavime buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, viso judėjimo vadovu.

Jonas Žemaitis-Vytautas itin pasižymėjo kurdamas partizanines struktūras, suvokė spaudos reikšmę bei paruošė nurodymą dėl spaudos platinimo.

J.Žemaitis buvo išsilavinęs – mokėjo kelias užsienio kalbas. Taip pat empatiškas – vienas partizanas prisimena, kad J. Žemaitis jam atidavė savo paskutinius marškinius, kai vaikinas karščiavo.

Buvo ištikimas savo vertybėms iki galo. 1953 m. gegužę buvo suimtas ir tardomas, bet vis tiek nesutiko bendradarbiauti, nors ir žinojo, kad už tai grėsė mirties bausmė.

1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo sušaudytas. Paskutiniai jo žodžiai prieš mirtį buvo: „Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“ Jis buvo teisus.

Juozas Šibaila-Merainis: ne tik partizanas, bet ir leidėjas

1905 m. kovo 18 d. pasiturinčioje ūkininkų šeimoje gimė Juozas Šibaila. Gyvenimo kelionę pradėjo Vydėnų kaime Varėnos rajone, nuo namų toli neišvyko ir studijavo Alytaus mokytojų seminarijoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Juozas Šibaila
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Juozas Šibaila

Juozas Šibaila buvo ne tik mokytojas, bet ir visuomeninkas, patriotas bei Lietuvos šaulių sąjungos narys. Yra spėjama, kad tarpukario Lietuvoje jis buvo ištikimas tautininkas ir dirbo Lietuvos Saugume.

Būdamas dvidešimt trijų metų vedė Oną Augustinaitę, kuri irgi buvo mokytoja. Kartu augino tris sūnus. Tačiau darnų šeimos gyvenimą sudrebino prasidėjusi sovietų okupacija.

1941 m. birželio 14 dieną moteris kartu su vaikais buvo ištremta. Tuo metu Juozo Šibailos namie nebuvo, todėl jis liko Lietuvoje. 1944 m. vasarą ėmėsi dalyvauti pogrindžio veikloje. Jis buvo vienas iš pirmųjų vyrų, pasirinkusių prisidėti prie laisvės kovotojų.

Kaip ir kiekvienas partizanas, taip ir J.Šibaila turėjo pasirinkti slapyvardį. Pirmiausiai pasivadino „Dieduku“.

Kodėl nusprendė pasivadinti būtent taip – nėra aišku, tačiau yra kelios versijos.

Viena – jog dėl amžiaus. Tuo metu jam jau buvo virš 30 ir jis turėjo barzdą, kuri jį dar labiau sendino. Kita – kad dėl kūno sudėjimo, nes buvo kiek stambokas, neaukšto ūgio.

Visgi tikrąją priežastį žino tik jis pats. Vėliau deleguotas į vyriausiąją partizanų apygardą pasirinko „Merainio“ slapyvardį.

Juozas Šibaila išsiskyrė iš kitų partizanų savo intelektualine veikla – redagavo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia“, buvo pasišventęs laikraščiui „Prie rymančio Rūpintojėlio“, kurio buvo ne tik autorius, bet ir redaktorius bei leidėjas. Kai kuriems netgi atrodė, kad jis per daug intelektualus.

Taip pat parengė partizanų maldyną „Rūpintojėlis“. Itin prisidėjo prie partizaniškos spaudos atsiradimo ir vystymosi.

Patį J.Šibailą bendražygiai prisimena kaip linkusį vadovauti, griežtą bei gerbiamą asmenį. Pats jis savo laiškuose buvo rašęs, jog yra šaltas bei griežtas, seniai kas begirdėjo iš jo gražesnį žodį.

Tačiau turėjo ir švelnesnę pusę – buvo rūpestingas, tėviškas. Su viena iš ryšininkių buvo užsimezgęs glaudus ryšys, J.Šibaila į ją kreipdavosi „dukrele“, „vaikeli“.

1953 m. vasario 11 d., kai išdavė bunkerį, kuriame buvo J.Šibaila, jis žuvo.

Petras Bartkus-Žadgaila: rašė poeziją

1925 m. gegužės 30 d. Pakapurnio kaime ūkininkų Antano ir Anastazijos Bartkų šeimoje gimė sūnus – Antanas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Petras Bartkus
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Petras Bartkus

Jau nuo paauglystės pasižymėjo kovoje prieš okupantą – 1941 m. buvo suimtas už nelegalios spaudos platinimą. Po metų, studijų metu, prisijungė prie Lietuvos laisvės armijos.

Mokėsi sklandytojų kursuose, tačiau jų nebaigė. 1944 m. prisijungė prie partizanų. Pradėjo savo partizanavimo kelią nuo štabo nario ir per partizanavimo metus pakilo iki Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos štabo Organizacinio skyriaus viršininko pareigų.

Nors buvo ir jauno amžiaus, kitų partizanų buvo matomas kaip drąsus, griežtas, pasišventęs kovotojas. Kovos draugai jam buvo suteikė ir slapvyardį, kuris atspindėjo vieną iš jo savybių – sąžiningas. Savo laiką skyrė ir kitų partizanų mokymui kaip kovoti, drausmei.

P.Bartkus pasižymėjo ne tik kovos laukė bei organizacijų struktūrų veikloje, bet buvo ir itin jautrios sielos. Pasirinkęs Alkupėno slapyvardį, rašė eiles į partizanų laikraštį. Neretai jo eilėračiai virsdavo dainomis.

Vienas iš jo eilėraščių – „Sesei“ skamba taip: „Nekart mačiau žibuoklių jūroje / Išnyrant garbanas gelsvas, / Bet kas iš to dabar, kad žiūriu – / Tavęs jau nieks čia neatves... / Tu negirdi, kaip medžiai šnara, / Kai vėjas drasko jų lapus, / O mums tarp jų ir šiandien gera, / Nes Tu išsaugojai takus! / Linguos čia eglės apšarmotos, / Sustaugs vidurnakčiais vilkai... / Tave atskyrė šaltos grotos, / Už jų Tu karžyge likai...“.

Eilėmis neapsiribojo: rašė ir analitinius straipsnius, kuriuose svarstė partizanų centralizacijos bei būsimos atkurtos Lietuvos valstybės reikalus. Žiūrėdami į Žadgailą, matome jauno amžiaus, tačiau intelektualų bei išsilavinusį asmenį.

Žuvo 1949 m., vykdydamas užduotį. Žūties metu P.Bartkui-Žadgailai tebuvo 24 metai. O nuo deklaracijos pasirašymo tebuvo praėjęs vos pusmetis.

Aleksandras Grybinas-Faustas: mokytojas su ginklu rankose

1920 m. rugsėjo 20 d. Lukšių miestelyje, mokytojo Antano ir Onos šeimoje gimė sūnūs, kuriam suteikė Aleksandro vardą. Šeima ir draugai trumpindami jo vardą vadino Oliumi.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Aleskandras Grybinas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Aleskandras Grybinas

Kaip tėvas, taip ir sūnus pasirinko mokytojo kelią. Ironiška, nes mokykloje buvo paliktas kartoti tą pačią klasę, mėgdavo krėsti išdaigas. Dėl garbanotų plaukų ir aukšto ūgio sulaukdavo ir panelių susidomėjimo.

Aukštaūgis vaikinas žaidė krepšinį, užsiėmė lengvąja atletika – bėgiojimu, dalyvaudavo varžybose. Įstojęs į Marijampolės mokytojų seminariją, studijavimu neapsiribojo, vaidino vietiniame teatre bei toliau žaidė krepšinį.

Prasidėjus nacių okupacijai, A.Grybinas norėdamas išvengti galimos mobilizacijos, slapstėsi. 1944 m. kartu su broliu Zigmu įstojo į susikūrusį savigynos būrį.

Tais pačiais metais pasitraukė į Vakarus. Buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, iš kurios bandė pabėgti į Amerikiečių okupacinę zoną, tačiau nesėkmingai.

1945 m. slapta sugrįžo į gimtinę ir prisijungė prie Kazlų Rūdos partizanų. 1948 m. tapo Tauro apygardos vadu. Jam itin svarbi buvo drausmė, jai skyrė didelį dėmėsį.

Pats Aleksandras nerašė dienoraščio, tardymo bylų archyvuose irgi nėra, dėl to apie jį daugiausiai žinome iš kitų žmonių – šeimos, kovos draugų pasakojimo.

Sudėtingos partizanavimo sąlygos neužgožė Aleksandro pozityvizmo, ryžto bei linksmumo. Žygių metu kitus partizanus įkvėpdavo dainuodamas dainas.

1949 m. rugsėjo 28 d., praėjus vos aštonioms dienoms nuo dvidešimt devintojo gimtadienio, patekęs į pasalą, žuvo.

Vytautas Gužas-Kardas: „Negailėk savęs paaukoti Tėvynei, ainiai per amžius tave minės”

1920 m. sausio 2 dieną Rokiškyje, valstiečių Karolinos ir Romualdo šeimoje gimė sūnus Vytautas. Po mokyklos pasirinko pienininko specialybę, o vėliau įgyjo ir buhalterio žinių.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Vytautas Gužas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Vytautas Gužas

Kaip ir kiti signatarai, taip ir V.Gužas pogrindyje dalyvauti pradėjo dar 1941 m. Dalyvavo Birželio sukilime Kaune.

Yra manoma, kad 1944 m. bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau nesėkmingai. Tačiau yra ir kita istorijos versija, kad rytų Prūsijoje buvo Vokietijos kontražvalgybos absolventas.

V.Gužas prisijungė prie Žemaitijos partizanų. Kiek vėliau tapo Jungtinės Kęstučio apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininku.

Vytautas Gužas-Kardas pasižymėjo kaip nuovokus, mokantis analizuoti, empatiškas.

1947 m. balandžio 6 d. apsupimo metu žuvo V.Gužo vadovaujamas būrys, tik jam vienam pavyko likti gyvam. Dėl šio įvykio jis itin sielvartavo, jautė kaltę, jog liko gyvas, ir dėl to norėjo nusišauti.

Vytautas Gužas-Kardas žuvo 1949 m. birželio 11 d. Jis žuvo pirmasis iš LLKS signatarų.

„Negailėk savęs paaukoti Tėvynei, ainiai per amžius tave minės“, – šią mintį V.Gužas brolio Danieliaus užrašų knygutėje užrašė dar būdamas gyvas.

Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis: „Pasaulyje nėra nieko kilnesnio, kaip aukotis dėl Tėvynės laisvės“

1905 m. Pužonių kaime (Rokiškio r.) ūkininkų Izidoriaus ir Marijonos šeimoje gimė Leonardas Grigonis. Baigęs mokyklą, pasirinko mokytojo kelią. 1934 m. Sėlynėje (Rokiškio r.) pastatė naują pradinę mokyklą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Leonardas Grigonis
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Leonardas Grigonis

Prasidėjus sovietinei okupacijai ir tremimams, L.Grigonis sugebėjo pabėgti ir išvengti tremties. 1946 m. įsiliejo į Žaliąją rinktinę.

Vėliau pradėjo vadovauti Prisikėlimo apygardai. Kartu su kitais partizanais redagavo ir leido apygardos laikraštį „Prisikėlimo ugnis“.

Buvę jo mokiniai jį prisimena kaip nuoširdų, ramų ir dosnų – neturtingiems vaikams nupirkdavo pieštukų ar sąsiuvinių. Pasižymėjo ir patriotiškumu – mokytojavimo metais klasėje privalėjo kabėti valstybės vadovo portretas.

Jam priklauso ir frazė: „Pasaulyje nėra nieko kilnesnio, kaip aukotis dėl Tėvynės laisvės.“ Šiuos žodžius užrašė partizano gyvenimą tyrinėjęs rokiškėnas Konstantinas Jasinevičius.

L.Grigonis mokytoju buvo ne tik mokykloje, bet ir kovos lauke. Jis rūpinosi partizanų mokymu, rašė rinktinių vadams, jog būtina dėti pastangas, kad vyktų karių mokymas.

Ginklų pažinimas, šaudymas, granatos ir jų svaidymas, individualus pasiruošimas kautynems, vadovavimas kovos lauke, partizanų taktika, lauko įgulos ir vidaus tarnybos bei tankinė rikiuotė: visų šių dalykų turėjo išmokti partizanai.

1950 m. liepos 22 d. Leonardas Grigonis-Užpalis žuvo Ariogalos apylinkių Daugėliškių miške.

Bronius Liesis-Naktis: poetas, pašiepęs okupanto kvailumą

1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje Broniaus ir Marijos šeimoje gimė sūnus, kuriam tėvai suteikė Broniaus vardą. Nuo pat vaikystės šeimoje buvo ugdomas patriotiškumas, domėjimasis valstybės reikalais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Bronius Liesis
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Bronius Liesis

Baigęs mokyklą, jaunuolis pasirinko žurnalistikos studijas. 1940 m. prasidėjus trėmimams, šeima buvo išardyta – visi, išskyrus Bronių bei jo brolį Antaną, ištremti.

Kartu su broliu B.Liesis prisijungė prie Lietuvos laisvės armijos. Vėliau jie buvo išsiųsti į Vokietijoje veikusią žvalgų mokyklą. Kai vėl atsidūrė Lietuvoje, prisijungė prie pietryčių Lietuvos partizanų.

Būdamas žurnalistu, Bronius Liesis pasižymėjo intelektualine veikla, rūpinosi spauda bei jos platinimu. Kartu su Leonardu Grigoniu redagavo laikraštį „Prisikėlimo ugnis“.

Savo jausmus išliejo ir rašydamas poeziją. Kai kurie jo eilėraščiai itin skaudūs – apie prarastus tėvus, žuvusius kovos draugus.

Tačiau kiti, priešingai, buvo kupini pozityvumo. Bandydamas pakelti kovos dvasią B.Liesis aprašė įvairius linksmus bei pavojingus nutikimus, kurie atspindėjo drąsą ar okupantų kvailumą.

Taip pat jis rūpinosi, kad partizanai turėtų ir skiriamuosius ženklus – kepurę, ženklelį.

Daugelis B.Liesį prisimena kaip jautrų, altruistišką žmogų, kuris susitikimų metu buvo linkęs daugiau klausytis, nei kalbėti.

1949 m. rugpjūčio 13 d. B.Liesis žuvo apsuptas sovietinių saugumo pajėgų.

Teksto autorė Deimantė Vaičiūtė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas