Portalas 15min kviečia atsišviežinti istorijos žinias, o gal ir išmokti ką nors naujo, ir primena svarbiausius faktus apie kunigaikštį Gediminą, jo laiškus bei laišką, kuriame paminėtas Vilnius.
Kaip skambėjo pirmasis Vilniaus vardo paminėjimas?
Laiškas, kuriame pirmąkart buvo paminėtas Vilnius, buvo parašytas 1323 m. sausio 25 d. Jis buvo skirtas Vokietijos miestų piliečiams ir Europos visuomenei.
Šiame laiške Gediminas kvietė pirklius, amatininkus, kareivius, žemdirbius, kunigus, vienuolius atvykti į Lietuvą, pabrėždamas, kad Vilniuje stovi bažnyčia, tad kviečiami asmenys galės išpažinti katalikų tikėjimą.
„Žinokite, kad mes prieš dvejus metus savo Vilniaus mieste naujai pastatėme vieną bažnyčią Pamokslininkų ordinui, o dvi – Mažesniųjų [brolių] ordinui: vieną – jau minėtame savo Vilniaus mieste, o antrą – Naugarduke, [tik] pastarąją Prūsijos kryžiuočiai ugnimi sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažesniuosius brolius iš mūsų žemės išvaryti“. Taip skamba sakinys, kuriame pirmą kartą minimas Vilniaus vardas.
Nors Vilnius laiške minimas pirmą kartą, akivaizdu, kad jis egzistavo jau kurį laiką – laiške minima, kad bažnyčia Vilniuje buvo pastatyta prieš dvejus metus, tai yra 1321 m., o tam, kad bažnyčia būtų pastatyta, miestas jau turėjo egzistuoti.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad dabartinėje Vilniaus teritorijoje žmonės gyveno jau akmens amžiuje, per Vilniaus dabartinio Senamiesčio teritoriją jau 10–11 a. ėjo svarbūs prekybos keliai, o svarbus miestas Vilnius greičiausiai buvo jau XIII a. viduryje.
Vėliau Vilnius laiške paminimas dar kartą, kalbant apie vietą, kur parašytas laiškas: „Duota gerai apsvarsčius mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais, šventojo apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną“. Apaštalo šv. Pauliaus atsivertimas švenčiamas sausio 25 d.
Tais pačiais metais Gediminas parašė ir daugiau laiškų, skirtų vokiečių miestams, taip pat dominikonų ir pranciškonų vienuoliams.
Juose miesto nusakymas tikslinamas ir papildomas – „mūsų karališkame mieste, vadinamame Vilniumi“. Tai įrodo, kad 1323 m. Vilnius ne tik egzistavo, bet ir jau buvo sostinė.
Naujakuriams Gediminas 1323 m. sausį parašytame laiške siūlė geras sąlygas – dešimčiai metų būti atleistiems nuo eksporto ir importo mokesčių, gauti teisę gyventi pagal Rygos įstatymus arba kitus, jei atsirastų geresnių.
Laiškas buvo parašytas lotynų kalba. Pats Gediminas buvo neraštingas, bet laiškus užrašė jo aplinkoje gyvenę pranciškonai raštininkai Henrikas ir Bertoldas.
Greičiausiai lietuvis vertėjas vertė karaliaus žodžius iš lietuvių į vokiečių kalbą, o pranciškonai – iš vokiečių į lotynų.
Laiške minimas Pamokslininkų ordinas dabar dažniau vadinamas Dominikonų ordinu, o Mažesniųjų brolių ordinas – tai labiausiai žinomas iš pranciškonų ordinų.
Laiško originalas neišliko, tačiau tuometinis jo nuorašas saugomas Rygoje, Latvijos valstybiniame istorijos archyve.
Laiške Gediminas prašė, kad jis būtų kopijuojamas, kopija kabinama ant bažnyčios durų, o originalas siunčiamas į kitus miestus. Atrodo, kad rygiečiai prašymą vykdė.
Gedimino politika: kodėl jis rašė tokį laišką?
Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminas tapo 1316 m. Manoma, kad Gediminas gimė apie 1275 m., jis buvo Vytenio, LDK didžiuoju kunigaikščiu buvusio 1295-1316 m., brolis.
Vienas pagrindinių Gediminui tekusių iššūkių buvo atremti Vokiečių ordino ir jo atšakos Livonijos ordino puolimus. Vokiečių ordinas Lietuvoje puolė 1317, 1320, 1322 m.
Gediminas pirmasis iš Lietuvos valdovų kovoti prieš Vokiečių ordiną ėmėsi ne tik ginklu, bet ir diplomatinėmis priemonėmis. Laiškai, kurių iš viso buvo aštuoni, o išlikę yra šeši, buvo to išraiška.
Gediminas laiškuose akcentavo, kad Vokiečių ordinas siekia ne Lietuvą pakrikštyti, o užgrobti, ir išreiškė norą krikštytis, jei tik bus nutraukta agresija.
Jis nurodė, kad tokiu atveju sutiks paklusti popiežiui Jonui XXII kaip ir kiti valdovai, bet taip pat akcentavo, kad turi teisę ginklu ginti savo valstybę nuo agresijos, kaip ir krikščionių karaliai.
Taip pat Gediminas nurodė, kad kviečia bet kurio ordino vienuolius, bet tik tokiu atveju, jei jų gyvenimas nebus nuodėmingas.
Greičiausiai čia kalbėta apie Cistersų ordino vienuolius, kurie 1305 m. Vokiečių ordinui pardavė Latvijos teritorijoje buvusį vienuolyną, o ordinas jį pavertė tvirtove.
Laiškuose Gediminas titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, savo valstybę vadino karalyste, taip pabrėždamas LDK suverenumą ir lygybę su krikščioniško pasaulio karaliais ir karalystėmis.
Popiežius laiškuose Gediminui į jį irgi kreipėsi kaip į karalių, o Gedimino kraštą vadino karalyste.
Rašydamas laiškus Gediminas stengėsi atkreipti krikščioniško pasaulio dėmesį, kad Vokiečių ordino darbai skiriasi nuo žodžių, taip pat įtvirtinti Lietuvą kaip lygiavertę kitoms tuometinėms valstybėms. Ar jo noras krikštytis buvo nuoširdus, istorikai iki galo nesutaria.
Kas vyko po to?
1323 m. spalį Gediminas Vilniuje su Livonijos ordino ir vyskupų atstovais sudarė taikos ir prekybos sutartį, vadinamą Vilniaus sutartimi. Sutarties liudytojais buvo dominikonų ir pranciškonų ordinų atstovais.
Sudaryti sutartį Livonija buvo priversta, nes to pageidavo popiežius Jonas XXII, kuriam Gediminas žadėjo krikštytis, ir Rygos miestiečiai, su kuriais Lietuva palaikė draugiškus santykius.
Pagal šią sutartį visos abiejų susitariančių šalių valdomos teritorijos paskelbtos taikos žemėmis, o jų sausumos ir vandens keliai – laisvais be muitų abiejų šalių pirkliams.
Šia taika LDK tikėjosi baigti karą su Livonijos ordinu, stiprinti kontaktus su Rygos miestu ir Rygos arkivyskupu, taip pat izoliuoti Livoniją nuo Vokiečių ordino. Pastarasis reikalavo, kad Livonijos ordinas sutartį nutrauktų.
Sutartį 1324 m. rugsėjį patvirtino popiežiaus legatai, popiežius reikalavo visų krikščionių, taip pat ir Vokiečių ordino, sutarties laikytis 4 metus. Ja pagoniška Lietuva buvo pripažinta kaip valstybė.
Vis dėlto ši sutartis tebuvo vienintelis realus laimėjimas, kurį laiškais pasiekė Gediminas.
Spaudžiamas žemaičių ir stačiatikių rusų opozicijos Gediminas 1324 m. lapkritį popiežiaus legatų pasiuntiniams pranešė, kad krikštytis atsisako. Apie tai jie mini savo pranešime popiežiui.
Popiežiaus pasiuntinių teigimu, jiems Gediminas patvirtino laiškų turinį, išskyrus vieną punktą – apie norą krikštytis. Gediminas sakė, kad krikštytis niekad neketino ir neprašė to rašyti laiške.
Gediminas dar kartą atkreipė dėmesį, kad dalis krikščionių, tokie kaip kryžiuočiai, „sėja visokį blogį“, dėl to jis jais nepasitiki, ir kad Lietuvoje visi – stačiatikiai, krikščionys ir kiti – Dievą gali išpažinti kaip nori.
Visgi vėliau pasiuntiniai teigė kalbėję su karaliaus vertėju, krikščioniu Henekinu, tikėtina, lietuviu, ir šis teigė, kad Gediminas tikrai norėjo krikštytis, o persigalvojo tik vėliau. Taip pat Gedimino aplinkos žmonės teigė, kad jis naktimis dažnai verkdavo, ir turbūt dėl to, kad turėjo atsitraukti nuo krikšto sumanymo.
Vokiečių ordinas Lietuvą puldinėjo ir toliau, neklausydamas popiežiaus, į tai Gediminas atkreipė dėmesį 1325 m. birželio 2 d. parašytame laiške. Kovai su ordinu 1326 m. Gediminas sudarė sąjungą su Lenkija ir sunaikino Brandenburgą.
Livonijos ordinas irgi sutarties laikytis nenorėjo. Galutinai sutartis baigė galioti 1330 m. Livonijos ordinui užgrobus Rygą.
Ar į Gedimino kvietimą atvykti kokie nors amatininkai, valstiečiai ar dar kas nors pasinaudojo ir kolonistų Lietuvoje pagausėjo, aiškių įrodymų nėra.
Patys laiškai kelis šimtus metų nenaudojami gulėjo Rygos, Liubeko ar Karaliaučiaus archyvuose, o viešai paskelbti buvo tik XVIII a. viduryje, juos atradęs istorikas Johannesas Dreyeris juos skelbė kaip vokiečių teisės įtakos pavyzdį.
Gediminas mirė 1341 m. Tais pačiais metais prieš mirtį jis nesėkmingai mėgino apsikrikštyti dar kartą.
Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, Vilniaus 700-mečio proga parengtą knygą „Gedimino laiškai“, St. Rowello knygą „Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans: Gedimino laiškai“.
