Ką tokio savo gyvenime nuveikė T.Kosciuška, kad jį ne viena šalis laiko nacionaliniu didvyriu? Portalas 15min primena svarbiausius šio karininko, inžinieriaus ir kovotojo už laisvę gyvenimo detales.
Gimė dabartinėje Baltarusijoje
T.Kosciuška gimė 1746 m. vasario 4 d. Merečovčiznos palivarke dabartinės pietvakarių Baltarusijos teritorijoje. Tuomet šis palivarkas buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) teritorijoje, o pati kunigaikštystė buvo ATR dalis. Jo tėvas Liudvikas Kosciuška buvo vidutinio turtingumo bajoras, ATR kariuomenės kardininkas.
Iš tėvo pusės T.Kosciuškos protėviai buvo polonizuoti rusėnai, gyvenę LDK. Jo giminė savo kildino iš Konstantino Kosciuškos, kuris buvo Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvariškis. Iš motinos pusės T.Kosciuškos protėviai irgi buvo rusėnai.
T.Kosciuškos laiškai rodo, kad jis save laikė ir vadino lietuviu. Tačiau tuomet šis žodis reiškė ne tą patį, ką dabar.
Lietuvis tuomet buvo pirmiausia pilietinė sąvoka. Lietuviais save laikė bajorai, kilę iš tuometinės LDK teritorijos ir lojalūs Abiejų Tautų Respublikai.
T.Kosciuškos šeima, kaip ir didelė dalis LDK didikų, save laikė lietuviais, LDK piliečiais, bet kasdienybėje kalbėjo lenkiškai, save tapatino su lenkiška kultūra ir į Lietuvą žiūrėjo kaip į ATR dalį.
1755-1760 m. T.Kosciuška mokėsi pijorų vienuolijos įkurtoje kolegijoje Liubešive (dab. Ukraina). Iki 1765 m. gyvenęs provincijoje, tada. T.Kosciuška atvyko į Varšuvą.
Čia jis jį rėmusios Čartoriskių šeimos dėka pradėjo studijuoti Kadetų korpuse – pirmojoje profesionalių karininkų rengimo mokykloje Abiejų Tautų Respublikoje (dabartinis Varšuvos universitetas). Ten T.Kosciuška pasižymėjo kaip stropus kadetas, ypač gabus karo inžinerijai.
Po 3 metų studijų T.Kosciuška gavo kapitono laipsnį. Po studijų ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis jam suteikė stipendiją, kurios dėka T.Kosciuška galėjo išvykti į Prancūziją.
Čia jis studijavo architektūrą ir piešimą. Taip pat T.Kosciuška gilino karo meno žinias, susipažino su Europos inžinerijos pavyzdžiais.
Į karo akademiją jis stoti negalėjo, nes buvo užsienietis, bet karybą studijavo pats – tiek gilindamasis į Prancūzijos bibliotekų knygas, tiek lankydamasis karybos paskaitose.
Prancūzijoje T.Kosciušką paveikė Apšvietos idėjos. Jos skelbė, kad mokslo, proto galia, švietimas leis atsisakyti luominio susiskaldymo bei visuomenės fanatizmo, pakels visuomenės gerovę.
1774 m. po studijų T.Kosciuška grįžo į tėvynę. ATR situacija tuo metu buvo liūdna – ką tik buvo įvykęs pirmasis ATR padalijimas, šalyje didžiulę įtaką turėjo kaimyninės šalys.
T.Kosciuška bandė gauti tarnybą kariuomenėje, bet paaiškėjo kad jam, nepaisant jo išsimokslinimo, ten nėra vietos. Kol jis buvo Prancūzijoje, jo brolis Jozefas iššvaistė didelę dalį šeimos turto ir susimokėti už vietą kariuomenėje T.Kosciuška pinigų neturėjo.
Nesisekė T.Kosciuškai ir meilėje – jis pamilo LDK lauko etmono Jozefo Sosnovskio dukrą, bet šios tėvas jaunam karininkui, neturinčiam stabilios tarnybos ir pragyvenimo šaltinio, dukros atiduoti nesutiko.
Tikėtina, kad šis įvykis sustiprino T.Kosciuškos antipatiją luominiam, kilme, o ne gabumais paremtam visuomenės modeliui, egzistavusiam tuometinėje ATR.
T.Kosciuška nutarė antrą kartą išvykti iš ATR ir ieškoti laimės svečiuose kraštuose. 1775 m. jis išvyko į Saksoniją, 1776 m. – į Prancūziją, o tais pačiais metais dar vėliau išvyko į JAV.
T.Kosciuškos pasiekimai JAV
Konfliktas tarp Anglijos ir jos kolonijų Amerikoje, dabar žinomas kaip JAV Nepriklausomybės karas, jau kaip reikiant liepsnojo. Šiame konflikte Prancūzija atvirai palaikė kolonijas.
Tad iš kolonijų atvykę sukilėliai Prancūzijoje ieškojo profesionalių karininkų, kurie galėtų padėti jaunai kariuomenei.
Revoliucingų pažiūrų T.Kosciušką žavėjo JAV nepriklausomybės karo idėja – tai, kad sukilėliai nori sukurti šalį, paremtą Apšvietos ir žmogaus laisvių idealais. Tad į Ameriką jis išvyko su entuziazmu.
T.Kosciuška JAV iš karto gavo pulkininko laipsnį ir buvo priimtas į JAV kariuomenę karo inžinieriumi. Jis projektavo ir statė įtvirtinimus.
T.Kosciuška pasižymėjo 1777 m., kai gavęs užduotį parinkti tinkamiausią vietą įtvirtinimams ir juos suprojektuoti prieš laukiantį mūšį su britais užduotį įvykdė puikiai ir mūšis, pavadintas Saratogos mūšiu, buvo laimėtas.
Po mūšio JAV kariuomenės generolas-majoras Horatio Gatesas gyrė „jauną lenkų inžinierių“ už parinktą vietą įtvirtinimams.
Kariuomenės vadai matė jo gabumus ir patikėjo jam vis svarbesnius projektus. Žymiausias jo projektas buvo 1778 m. įkurta Vest Pointo tvirtovė, kurioje dabar yra įsikūrusi prestižinė JAV karo akademija.
Jos įtvirtinimų stiprinimu T.Kosciuška užsiėmė 1778-1780 m., jo tuometinį darbą amžininkai įvertino kaip inovatyvų ir sėkmingą.
Karui tęsiantis, T.Kosciuška projektavo ir sutvirtino dar ne vieną tvirtovę. Sukilėliai JAV Nepriklausomybės kare triumfavo ir įtvirtino JAV nepriklausomybę. T.Kosciuška prie to prisidėjo savo kariniais gabumais ir JAV įkūrėjų buvo labai vertinamas tiek dėl jų, tiek dėl savo pažiūrų.
Daug ką žavėjo tai, kad T.Kosciuškai laisvės idealai rūpėjo ir kasdieniame gyvenime – jis pasisakė už visų rasių, tautų, socialinių grupių lygybę. Kaip lygus su lygiais jis bendravo, gerbė ir juodaodžius, ir indėnus. Taip tuometinėse JAV elgėsi anaiptol ne visi.
Artimai T.Kosciuška bendravo ir su JAV prezidentu George'u Washingtonu, kuris jį laikė savo draugu.
Grįžimas į ATR
Visgi už vandenyno T.Kosciuška niekada nepamiršo tėvynės. Pasibaigus karui, 1784 m.T.Kosciuška nutarė grįžti į ATR. Jis grįžo jau būdamas brigados generolu – šis laipsnis jam buvo suteiktas 1783 m. Čia jis apsigyveno Siechnovičių dvare Bresto vaivadijoje, kuris nuo seno priklausė jo giminei.
T.Kosciuška greitai priėmė neįprastą tiems laikams sprendimą – nurodė, kad jam priklausančių valdų valstiečiai dirbti jo dvaro žemę turi tik dvi dienas per savaitę, o moterys dvare dirbti išvis neturi.
Tiesa, toks sprendimas, nors ir atitiko T.Kosciuškos idealus, nebuvo ekonomiškai sėkmingas ir jis vis giliau lindo į skolas.
Tarnybą Lenkijos karalystės kariuomenėje T.Kosciuška pradėjo 1789 m. Jis gavo generolo majoro laipsnį.
Tiesa, T.Kosciuška labiau norėjo tarnauti LDK ir 1790 m kreipėsi į armijos generolą, prašydamas būti perkeltas į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenę, bet jo noras nebuvo patenkintas.
T.Kosciuška ėmėsi darbų reorganizuojant kariuomenę, taip pat, įkvėptas JAV idėjų, užmezgė ryšius su liberalių pažiūrų reformatoriais ATR.
Jis pasisakė už tai, kad valstiečiai turėtų būti išlaisvinti iš baudžiavos, nes, tvirtino jis, tuomet jie labiau norės ginti valstybę. Taip pat jis pasisakė už pilnų pilietinių teisių suteikimą žydams.
Reformatorių idėjos ATR įgijo pagreitį. 1788-1792 m. posėdžiavęs ATR Seimas rengė valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją, kuri buvo priimta 1791 m.
T.Kosciuška nebuvo iki galo patenkintas šia konstitucija, manė, kad ji, kalbant apie luomų sulyginimą, galėtų būti dar ambicingesnė, tačiau visgi ją laikė žingsniu į priekį.
Bet dalis ATR didikų buvo nepatenkinti reformomis ir savo teisių apribojimu. Juos rėmė Rusija, kuriai ATR stiprėjimas irgi nebuvo parankus. 1792 m. šie didikai formaliai paskelbė apie nepaklusimą reformoms ir Targovicos konfederacijos įkūrimą. Netrukus po to į ATR konfederacijos prašymu įžengė Rusijos kariuomenė.
Prasidėjo karas – ATR kariuomenė, lojali reformoms, Seimas ir karalius vienoje pusėje, Targovicos konfederacija, reformoms besipriešinantys didikai ir Rusijos kariuomenė kitoje. T.Kosciuška šiame kare vadovavo ATR kariuomenės divizijai.
T.Kosciuška vadovavo sėkmingai, jam pavyko laimėti keletą mūšių. Ypač jis pasižymėjo Dubienkos mūšyje, vykusiame 1792 m. liepos 18 d.
Sėkmingai išnaudodama reljefo teikiamus pranašumus ir laikinus greitai suręstus įtvirtinimus, T.Kosciuškos vadovaujama vos 5 tūkst. karių divizija sugebėjo atremti maždaug penkiskart gausesnės Rusijos kariuomenės divizijos puolimą ir priversti šią trauktis. T.Kosciuška po šio mūšio buvo paaukštintas į generolus-leitenantus.
Tačiau laimėtas mūšis – dar ne karas. ATR kariuomenė, tiek karių skaičiumi, tiek patirtimi nusileidusi Rusijos kariuomenei, buvo vis labiau spaudžiama.
Galiausiai ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis pasidavė: paskelbė, kad jungiasi prie Targovicos konfederacijos, ir nurodė kariuomenei sudėti ginklus.
Nors karas klostėsi nepalankiai, karaliaus pasidavimas sukrėtė T.Kosciušką, kurio vadovaujama divizija kare nepralaimėjo nė vieno mūšio.
Bet T.Kosciuška nieko negalėjo padaryti,o netrukus ATR kariuomenei vadovauti pradėjo Targovicos konfederacijos šalininkai, remiami Rusijos. Tokioje kariuomenėje T.Kosciuška tarnauti nenorėjo. Jis parašė prašymą būti atleistas iš kariuomenės.
1793 m. sausį įvyko antrasis ATR padalijimas. Tą patį mėnesį. T.Kosciuška išvyko į Prancūziją. Čia jis bandė užsitikrinti prancūzų paramą planuojamam ATR sukilimui, tačiau į revoliuciją panirusi Prancūzija įvykiais ATR mažai domėjosi.
Kosciuškos sukilimas
1794 m. kovą prasidėjus sukilimui, T.Kosciuška buvo pakviestas būti pagrindiniu jo ginkluotųjų pajėgų vadu. Apie sukilimą jis paskelbė 1794 m. kovo 23 d. centrinėje Krokuvos aikštėje.
Balandžio 4 d. T.Kosciuškos kariuomenė netoli Krokuvos sumušė gerokai didesnį žmonių skaičiumi Rusijos kariuomenės dalinį, atsiųstą malšinti sukilimo.
1794 m. gegužę T.Kosciuška po susitikimo su kitais sukilimo vadais, bandydamas užsitikrinti valstiečių paramą, Polaneco mieste viešu raštu suteikė laisvę visiems valstiečiams ir pažadėjo, kad visi valstiečiai, kurie parems sukilimą, bus atleisti nuo lažo ir prievolių.
Sukilimas tęsėsi iki vasaros vidurio, bet galiausiai Rusija ir Prūsija, kurios slopino sukilimą, paėmė viršų. T.Kosciuškos vadovaujama kariuomenė bandė ginti iškovotas pozicijas, bet galingesniam priešui priešintis negalėjo ilgai.
Galiausiai 1794 m. spalio 10 d. mūšyje prie Maciejovicų T.Kosciuška buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Jį atvežė į Peterburgą – Rusijos imperijos sostinę. Čia jis buvo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje.
T.Kosciušką sulaikius, po kelių savaičių sukilimas žlugo, o po Bragos mūšio Varšuvoje vėl įsitvirtinusi Rusijos kariuomenė išžudė kelis tūkstančius miestiečių.
Petropavlovske T.Kosčiuska kalėjo iki Jekaterinos II mirties 1796 m. Naujasis caras Pavlas I po kelių asmeninių pokalbių su T.Kosciuška pajuto jam simpatiją. 1796 m. pabaigoje jis buvo paleistas iš kalėjimo. Caras jam netgi siūlė dvarą, kur būtų galėjęs ramiai gyventi.
Tačiau ATR po Trečiojo padalijimo, įvykusio 1795 m., jau nebeegzistavo kaip valstybė. Nenorėdamas grįžti į gimtinę, kurią valdo svetimšaliai, T.Kosciuška išvyko į Angliją, o iš jos – į JAV.
Čia jo nuopelnai JAV nepriklausomybės kovose nebuvo pamiršti. T.Kosciušką amerikiečiai sutiko svetingai, apdovanojo žemėmis ir pinigais.
Per laiką, 1797-1798 m. praleistą JAV, ypač artimu jo draugu tapo JAV nepriklausomybės akto autorius Thomas Jeffersonas. Juos abu vienijo tikėjimas Apšvietos idėjomis, žmogaus laisve.
„Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę“, – apie T.Kosciušką sakė T.Jeffersonas.
Vis dėlto ramus gyvenimas JAV T.Kosciuškos netraukė – jis vis dar svajojo apie ATR laisvę. 1798 m. jis grįžo į Prancūziją, sužinojęs, kad šioje šalyje iš lenkų karių, pasitraukusių iš ATR po valstybės žlugimo, pradėti formuoti lenkiški legionai.
Prieš tai jis paskelbė savo testamentą, pagal kurį visas jo turtas JAV turėjo būti skirtas vergų JAV švietimui ir išlaisvinimui. Testamento vykdytoju jis paskyrė būtent T.Jeffersoną.
T.Kosciuška tikėjo visų žmonių prigimtine lygybe, pasisakė prieš vergiją. Kariuomenėje tarpo jo pavaldinių buvo ir juodaodžių, su kuriais, kaip rodo istoriniai šaltiniai, T.Kosciuška visada elgėsi kaip su sau lygiais.
Tolimesnis T.Kosciuškos gyvenimas
Prancūzijoje T.Kosciuška įsitraukė į vietos politinį gyvenimą, prisijungė prie pasitraukusiųjų iš ATR įkurtos Lenkų respublikonų draugijos.
Visgi 1799 m. valdžią perėmus Napoleonui Bonapartui, situacija pasikeitė. Jie buvo susitikę, bet vienas kitam nepatiko. Napoleonas T.Kosciušką laikė „kvailiu“, kuris „pervertina savo įtaką tarp lenkų“.
Tuo metu T.Kosciuška Napoleonu nepasitikėjo dėl polinkio į vienasmenį, diktatorišką valdymą ir netikėjo, kad jis prisidės atkuriant ATR.
1807 m. Napoleono įkurtą Varšuvos kunigaikštystę T.Kosciuška irgi vertino skeptiškai ir atsisakė prisijungti prie jos kariuomenės. T.Kosciuška rašė Napoleonui laišką, kviesdamas atkurti Lenkiją su senosiomis sienomis ir parlamentine demokratija, bet laišką Napoleonas ignoravo.
Po Napoleono žlugimo 1814 m. T.Kosciuška dar buvo susitikęs su Rusijos caru Aleksandru I-uoju ir jį įtikinėjo grąžinti Lenkijai laisvę. Caras užsiminė apie savo planus atkurti Rusijai draugišką Lenkijos valstybę.
1815 m. caras išties paskelbė apie Lenkijos karalystės įkūrimą. Tačiau T.Kosciuška reikalavo, kad valstybėje būtų įvykdytos socialinės reformos ir ji būtų atkurta senosios valstybės teritorijos ribose.
Kadangi caras su tuo nesutiko, T.Kosciuška į naująją karalystę žiūrėjo skeptiškai ir ją vadino „juokinga“.
1815 m. T.Kosciuška persikėlė gyventi į Šveicariją, kur 1817 m., sulaukęs 71 metų amžiaus, mirė ir buvo palaidotas. 1818 m. jo palaikai buvo pergabenti į senąją Lenkijos sostinę Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia ATR karalių ir kitų garbingų ATR žmonių.
Dabar T.Kosciušką savo tautiniu herojumi laiko net keturios valstybės – JAV, Lenkija, Lietuva ir Baltarusija.
T.Kosciuškos garbei JAV yra pavadinti du tiltai, Lenkijoje jo garbei 1820-1823 m. buvo supiltas piliakalnis, jo gimtosios sodybos Baltarusijoje vietoje yra įkurtas muziejus ir stovi paminklas. Apie jį įvairiose šalyse sukurta daug eilėraščių, romanų ir pjesių, stovi daug jo paminklų.
Australijos aukščiausias kalnas yra Kosciuškos kalnas – taip jį 1840 m. pavadino lenkų keliautojas Edmundas Strzeleckis. Aliaskoje yra Kosciuškos sala, JAV jo garbei pavadinta daug gatvių ir parkų.
