Įdomu tai, kad nemaža dalis naujųjų Prancūzijos kariuomenės karių, pamatę, kas vyksta Haityje, apleido Prancūzijos kariuomenę ir perėjo į haitiečių pusę. Salos gyventojų, kovojančių dėl nepriklausomybės, vargai jiems priminė ką tik trijų imperijų pavergtos tėvynės vargus.
Kodėl prancūzai kariavo Haityje?
Prancūzijos kolonija Haitis, esantis vakarinėje buvusios Espanjolos salos dalyje, XVIII a. pabaigoje buvo viena pelningiausių vergų kolonijų Karibų regione. Tačiau vykstant didžiajai Prancūzijos revoliucijai 1794 m. visose jos kolonijinėse teritorijose buvo panaikinta vergija. 1795 m. Bazelio sutartimi Prancūzijai atiteko visa Espanjolos sala.
Prasidėjo kovos tarp prancūzų plantatorių, siekusių išlaikyti savo įtaką saloje po vergijos panaikinimo, ir buvusių vergų, kuriuos rėmė britai. Buvę vergai, pasinaudodami ispaniškos salos dalies perleidimu Prancūzijai, 1801 m. ją visą užėmė.
Prancūzijos valdovu tapus Napoleonui, vergija Prancūzijai priklausiusiose Karibų salose buvo grąžinta. 1802 m. Napoleonas, siekdamas susigrąžinti Espanjolą į Santo Domingą, pasiuntė savo svainio Charleso Leclerco vadovaujamą Varšuvos kunigaikštystės legiono dalinį, kurį sudarė lietuvių-lenkų pulkai.
Išsilaipinę kariai nesunkiai užėmė pagrindinius miestus ir karas atrodė laimėtas – buvo sugrąžinta vergija ir atstatytas cukraus eksportas.
Tačiau pasipriešinimas stipriai laikėsi likusioje salos dalyje. Kalnuose ir džiunglėse prancūzai buvo sumušti. Prancūzai nesimokė iš savo pralaimėjimų ir klaidų, neprisitaikė ir naujai atvykstantys pastiprinimai, džiunglių kovai neturėta net mačečių.
Prancūzai ir lenkai džiunglėse ir kalnų perėjose stengėsi išlaikyti tradicines būrio formuotes kaip ir Europos mūšių laukuose – žygiuodavo kolonose, pasirengę durtuvų kovai, tačiau buvo apšaudomi priešo ir tapdavo lengvu taikiniu
Sustiprėjus britų paramai sukilėliams, prancūzai buvo priversti atsitraukti į tris didžiausius pietų miestus Žeremi, Kė ir Port o Prensą. Britų laivynas blokavo pakrantę, tad prancūzams teko veržtis per blokadą. Kai kuriems daliniams pavyko pasiekti Kubą.
Kodėl lenkai kovėsi už Napoleoną?
Lenkų legionas su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“ kovėsi daugelyje Napoleono mūšių.
Po ATR padalijimo po Europą pasklidę buvusios valstybės pabėgėliai buvo labai laukiami Prancūzijos kariuomenėje. Tapę jos dalimi kariai vylėsi, kad padėdami Napoleonui jo kovose sulauks pagalbos atkuriant padalytą Lietuvos-Lenkijos valstybę.
1802 m. su Charlesu Leclercu saloje išsilaipino apie 14 000 karių, iš kurių kiek mažiau nei 6000 priklausė Varšuvos kunigaikštystės legionui. Nors legionas vadinosi Lenkų, tačiau jo sudėtyje buvo ir lietuvių, t.y. iš lietuviškų žemių kilusių karių.
Pirmieji lietuvių daliniai prancūzų kariuomenėje oficialiai suformuoti tik 1812 m. Napoleonui užėmus Lietuvą, taigi iki tol lietuviai tarnavo legione kartu su lenkais ir nebuvo atskirai išskiriami, neturėjo savo simbolikos.
Į salą atvykę kariai pastebėjo, kad prancūzų kova mažai ką bendro turėjo su salos išlaisvinimu – Prancūzijos užimtoje salos dalyje buvo sugrąžinta vergija, o su juodaodžiais elgiamasi nepaprastai žiauriai.
Lenkus, vokiečius ir šveicarus Santo Dominge prancūzai apibūdino kaip nepakankamai motyvuotus ir netinkamus kovoms tropikuose, ko negalėtume pasakyti apie puikų šių karių pasirodymą mūšiuose Europoje.
Tikriausiai prisiminę nepavykusį Kosčiuškos sukilimą ir padalytą valstybę buvę jos gyventojai pradėjo simpatizuoti Haičio sukilėliams ir dalis jų perėjo į jų pusę. Lenkams Haitis patiko – egzotinė aplinka, nuostabūs kraštovaizdžiai, gražios moterys, pigus alkoholis, maistas ir tabakas.
Tikrai žinoma, kad bent 150–400 lenkų perbėgo į Haičio kovotojų gretas. Perbėgėlių galėjo būti daugiau, tikslios informacijos čia nėra. Iš karo į Europą sugrįžo tik apie 700 lenkų (išvyko beveik 6000) – kiti žuvo kare, nuo ligų arba buvo palikti Gvadalupės salyne.
Prancūzijos nuostoliai buvo milžiniški – maždaug 4000 karių žuvo, daug mirė nuo tropinių ligų, ypač nuo geltonojo drugio ir maliarijos (16 000), dar 10 000 buvo gydomi ligoninėse.
Yra žinoma, kad 1802 metų vasarą Santo Dominge mirdavo kasdien vidutiniškai po 100 Prancūzijos karių. Pastiprinimai atvykdavo retai, o Napoleonas po Amjeno taikos trečdalį karių nutarė perdislokuoti į Italiją.
Apie 7000 karių, kurių kas septintas buvo lenkas, laikyti britų nelaisvėje, Jamaikoje. Tiems karininkams, kurie turėjo pinigų ir pasirašė, kad niekad daugiau nesikaus prieš Didžiąją Britaniją, buvo leista išvykti į Jungtines Valstijas.
Eiliniai kariai kurį laiką buvo laikomi itin prastomis sąlygomis, vėliau užsieniečius į savo dalinius noriai priglaudė britai, pasiūlę geras tarnybos sąlygas.
Kaip istorija klostėsi toliau?
Tuo pat metu vėl prasidėjo karas tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Dėl britų jūrų blokados, laivyno trūkumo Prancūzija negalėjo palaikyti ryšių su savo kolonijomis.
Nenorėdamas, kad prancūzų kolonijos Amerikoje atitektų britams, Napoleonas Luizianos koloniją nusprendė parduoti JAV.
1803 m. gegužės 3 d. už 15 mln. dolerių Luiziana buvo parduota. Nors JAV tai buvo didelė suma, tačiau ir parduodama teritorija buvo milžiniška – nuo Naujojo Orleano iki Montanos (beveik trečdalis šiandieninės JAV).
Dar nuo britų kolonijinių laikų Prancūzų Luiziana JAV buvo didele kliūtimi plėstis už Apalačių kalnų. Šis pirkinys atvėrė kelią tolimesnei JAV kolonizacijai į vakarus.
Ar dar yra Haityje lenkiško palikimo?
Keistas klausimas, tačiau taip. 1804 m. sausio 1 d. Haitis išsikovojo nepriklausomybę – plantatoriai buvo išžudyti ir išvyti, o baltiesiems uždrausta turėti bet kokio nekilnojamo turto.
Išimtis visgi buvo padaryta lenkų ir vokiečių kariams atsidėkojant už jų pagalbą nepriklausomybės kovose.
Jiems buvo leista apsistoti, vesti ir įgyti turto. Dalis jų ten ir pasiliko, gavo Haičio pilietybę dauguma apsigyveno vietovėse Cazale, La Vallée-de-Jacmel, Fond-des-Blancs, La Baleine, Port-Salut and Saint-Jean-du-Sud.
Praėjus šimtmečiams lenkiško identiteto, tradicijų ir kalbos šiose bendruomenėse jau beveik nebeliko, tačiau lenkų karių palikuonys vis dar turi šiaurės europiečiams būdingus veido bruožus, šviesesnius plaukus, kartais net melsvas akis.
____________________________________________________________________
Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.
