Ankstyviausi tatuiruočių meno įrodymai
Istorijoje pasitaikė ir paprastų, ir sudėtingų tatuiruočių, o jų paskirtys buvo labai įvairios. Tatuiruotės įvairiose vietose ir įvairiais laikais buvo amuletai, statuso simboliai, meilės prisipažinimai, religinių įsitikinimų ženklai, papuošalai ir net bausmės formos.
Ankstyviausi tatuiruočių meno įrodymai yra molinės figūrėlės, kurių veidai buvo nudažyti arba išraižyti taip, kad vaizduotų tatuiruočių žymes. Seniausios tokios figūrėlės rastos Japonijos kapuose, datuojamuose 5000 m. pr. m. e.
Kalbant apie tikras tatuiruotes ant žmogaus odos, seniausias žinomas žmogus, apie kurio tatuiruotes žinoma, yra bronzos amžiuje gyvenęs Otzis.
Jis gyveno maždaug 3300 m. pr. m. e. Otzalio Alpių ledyne, netoli Austrijos ir Italijos sienos. Šaltyje puikiai išsilaikiusi mumija buvo rasta 1991 m. ir tapo tikru lobynu priešistorės tyrinėtojams.
Otzis turėjo 57 tatuiruotes. Daugelis jų buvo ant akupunktūrinių taškų arba šalia jų, sutampančių su šiuolaikiniais taškais, kurie būtų naudojami ligų, kuriomis jis sirgo, įskaitant artritą, simptomams gydyti. Todėl manoma, kad šios tatuiruotės rodo ankstyvą akupunktūros rūšį.
Visgi nors Otzis yra seniausias žinomas tatuiruotas žmogus, panašių į jį buvo ir daugiau.
Taturuotų žmonių palaikų tyrinėjant priešistorinius kapus buvo rasta daugiau negu 40-yje vietų visame pasaulyje. Tarp jų – Aliaska, Mongolija, Egiptas, Kinija, Sudanas.
Tatuiruotėmis puošėsi ir senovės egiptiečiai. Tatuiruočių rasta tiek ant egiptietiškų figūrėlių, sukurtų maždaug 3500-4000 m. pr. m. e., tiek ant mumijų, kurios buvo mumifikuotos maždaug 2000 m. pr. m. e.
Tatuiruočių reikšmės
Dažnai atsakyti į klausimą, kodėl vienos ar kitos bendruomenės nariai tatuiruodavosi, paprastai neįmanoma, nes išlikusių šaltinių nėra. Dėl to vyksta diskusijos.
Tarkime, egiptiečių tatuiruotės, vienų mokslininkų manymu, tarnavo kaip amuletai, kiti mano, kad jomis buvo žymimos prostitutės.
Visgi tam tikrus bendrus pastebėjimus daryti galima. Pavyzdžiui, galima pastebėti, kad tokie kūno išvaizdos keitimo būdai kaip skarifikacija (ritualinis kūno dekoravimas randais), tatuiruotės ar auskarai visada buvo akivaizdi priemonė atskirti tam tikrus asmenis grupėje ir išskirti visuomenės grupes. Kai kuriose visuomenėse tokia tatuiruočių paskirtis išlikusi ir dabar.
Istoriškai ir kultūriškai tatuiruotės buvo daromos kaip skiriamieji ženklai.
Kai kuriais atvejais – už pasiekimus arba pereinant į suaugusiųjų pasaulį gimtadienio metu. Kitais atvejais – kaip gėdos šaltinis, kai jos buvo daromos baudžiant.
Genčių lygmeniu tatuiruotės galėjo rodyti amžių, šeiminę padėtį, galią ir klasę, o už grupės ribų jomis buvo galima atskirti draugą nuo priešo.
Štai keli konkretūs pavyzdžiai, ką reiškė tatuiruotės įvairiose vietose įvairias laikais: XIX a. vokiečių etnologas ir tyrinėtojas Karlas von den Steinenas manė, kad tatuiruotės Pietų Amerikoje išsivystė iš papročio puošti kūną randais.
Augalų sultys, įtrintos į žaizdas, kad išvengtų kraujavimo, pakeisdavo randų spalvą. Susiformavęs darinys galėjo būti laikomas tatuiruote.
Na, o Davidas Livingstonas knygoje „Misionieriškos kelionės ir tyrinėjimai Pietų Afrikoje" rašė, kad Šiaurės Amerikos komančų kariai į mūšio žaizdas trindavo žemę, kad randai būtų geriau matomi ir jais būtų didžiuojamasi gentyje.
Apskritai galima teigti, kad tatuiruotės įvairiose vietovėse atsirado dėl skirtingų priežasčių – kaip būdas ant kūno įtvirtinti apsauginius ar gydomuosius simbolius, kaip priemonė išskirti žmones į atitinkamas socialines, politines ar religines grupes. Vienos priežasties, kodėl žmonės pradėjo tatuiruotis, nėra.
Tatuiruotės Antikoje
Ankstyvaisiais graikų ir romėnų laikais (VIII-VI a. pr. m. e.) tatuiruotės buvo siejamos su barbarais.
Graikai tatuiruočių išmoko iš persų ir naudojo jas vergams ir nusikaltėliams žymėti, kad juos būtų galima atpažinti, jei bandytų pabėgti. Romėnai savo ruožtu perėmė šią praktiką iš graikų.
Žodis „Stigma“, dabar reiškiantis skiriamąjį socialinės gėdos ženklą, yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia žymę arba dūrį, ypač padarytą smailiu įrankiu. Tai bene tiesiausia užuomina į tatuiruotę.
Tatuiravimosi madą taip pat perėmė romėnų kareiviai ir ji buvo plačiai paplitusi visoje Romos imperijoje iki tol, kol imperijoje paplito krikščionybė.
Tuomet imta manyti, kad tatuiruotės "bjauroja tai, kas sukurta pagal Dievo paveikslą", todėl IV amžiuje imperatorius Konstantinas jas uždraudė.
Tatuiruotės moderniais laikais
Po Džeimso Kuko britų ekspedicijos į Taitį 1769 m. iš salos gyventojų termino „tatatau“ arba „tattau“, reiškiančio smūgį, kilo šiuolaikinis terminas „tatuiruotė“.
XVIII a. tokie ženklai tapo madingi tarp europiečių, ypač tarp tokių vyrų kaip jūreiviai ir angliakasiai.
Šios profesijos buvo susijusios su rimta rizika, tad tatuiruotės ant jomis užsiimančių vyrų dilbių galėjo tarnauti kaip savotiškas amuletas.
XX a. pradžioje daugiausiai tatuiruočių turėjo cirko artistai arba jūreiviai. Tatuiruotėmis buvo siekiama papasakoti asmeninę žmogaus istoriją ir jo profesiją.
Pavyzdžiui, buvo įprasta, kad jūreivis turėjo inkaro tatuiruotę. Taip tatuiruotės buvo naudojamos atpažinti nuskendusį jūreivį.
XX a. trečiajame dešimtmetyje išpopuliarėjo kosmetinės antakių ir lūpų tatuiruotės. Daugelis moterų rinkdavosi tokį sprendimą, nes makiažą pirkti buvo per brangu.
Kadangi tatuiruotės socialiai dar nebuvo priimtinos, dauguma moterų savo kosmetines tatuiruotes laikė paslaptyje.
1930 m. visuomenėje atsirado naujų teorijų, kurios tatuiruotes siejo su slopinamais seksualiniais troškimais.
Albertas Paris išleido knygą, kurioje teigė, kad visas tatuiruotės darymo procesas iš esmės yra seksualinis. Sklindant tokioms teorijoms, nenuostabu, kad tatuiruotės ir toliau liko tabu.
Ketvirtajame dešimtmetyje amerikietis Normanas Keithas Collinsas, žinomas „Sailor Jerry“ pravarde, pradėjo daryti kultines tatuiruotes. Jis tatuiruotėms suteikė spalvų, pats kurdamas pigmentus ir juos dėdamas į tatuiruočių dizainą.
Kiek vėliau dėl Antrojo pasaulinio karo JAV padaugėjo patriotinių tatuiruočių. Šis tatuiruočių dizaino pokytis paskatino šio meno pripažinimą.
Visgi tatuiruočių kelias į pripažinimą nebuvo lengvas. Septintajame dešimtmetyje Niujorko tatuiruočių salonai buvo kaltinami dėl padidėjusio hepatito atvejų skaičiaus.
Nors ryšys tarp tatuiruočių ir hepatito nebuvo pilnai įrodytas, tai kliudė tatuiruotėms tapti socialiai priimtinomis.
Tačiau pamažu stigma prieš tatuiruotes vis mažėjo. IX dešimtmetyje, kuris esą laikomas maišto dešimtmečiu, tatuiruotėse išryškėjo drąsūs juodi kontūrai, keltiški mazgai ir spalvingi motyvai. Klestinčiai tatuiruočių pramonei įtakos turėjo ir muzikos, ypač rokenrolo, scena.
Tatuiruočių skaičiaus pasaulio rekordininkas yra Gregoris Paulas McLarenas, kurio oda 100 % padengta tatuiruotėmis. Po jo seka Tomas Leppardas. Tatuiruotės dengia „tik“ 99 proc. jo odos.
Teksto autorė Patricija Kontautaitė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.
