Nors teatro istorija Panevėžyje prasideda jau tarpukariu, kuomet mieste pradėjo kurtis teatro kultūra, vis dėlto tokio teatro, kokį esame įpratę matyti dabar, užuomazgos pradėjo formuotis tik pirmosios sovietinės okupacijos metais.
Vienas pagrindinių sovietinės politikos tikslų okupacijos metu buvo visuomenės minties formavimas.
Okupantų valdžia siekė kontroliuoti bet kokią meno ar informacijos sritį, kuri galėtų formuoti viešąją nuomonę ir skleisti propagandą. Šiam tikslui įgyvendinti puikiai tiko kino, dramos ir kitų kategorijų teatrai.
Kino teatrai
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Panevėžio miesto kultūrinis gyvenimas buvo visiškai sustojęs. Žmonėms pirmiausia reikėjo rūpintis, kaip pragyventi ir kaip kovoti su dėl karo atsiradusiais sunkumais, tokiais kaip maisto trūkumas.
Vykstant karo mūšiams, buvo subombarduotas kino teatras „Pasaulis“ (Respublikos g. 31), Panevėžyje atidarytas jau 1925 m. gruodžio 26 d. Kiti du tuo laikotarpiu veikę kino teatrai „Garsas“ ir „Menas“ karinių konfliktų metu praktiškai nenukentėjo.
Pasibaigus karui kino lankymas tapo bene populiariausiu miesto gyventojų pomėgiu. Abiejų kino teatrų salės nuolatos buvo užpildytos žiūrovais.
Šiuose teatruose dažniausiai buvo rodomi tarybiniai filmai, tačiau kartais pasirodydavo ir vienas kitas užsienio kūrėjų darbas.
Senasis „Garso“ kino teatro pastatas, pastatytas dar 1920 m., gyvavo iki 1964 m. Tada pastatas buvo nugriautas kaip avarinės būklės.
Po ketverių metų, 1968 m., buvo pastatytas naujas kino centras tuo pačiu pavadinimu. Šis teatro pastatas tiems laikams buvo ypatingai modernus. Teatras talpino net 850 žiūrovų ir buvo plačiaformatis. Naujai pastatytas „Garso“ kino teatras kaip tokio tipo teatras buvo penktasis Lietuvoje.
1962 m. šalia miesto sodo buvo atidarytas modernus „Raketos“ kino teatras, talpinantis 650 žiūrovų, o 1979 m. duris atvėrė dar vienas naujas 400 vietų, "Versmės" kino teatras.
Mieste kinas tapo viena iš pagrindinių pramogų ir žiūrovų salėse tikrai netrūko. Erdvioje "Versmės" kino teatro fojė buvo pristatomos įvairios profesionalų ir tautodailininkų tapybos, grafikos darbų, meninės fotografijos parodos, kurias apžiūrėdavo kino teatrų lankytojai.
Tačiau kalbant apie kino teatrus Panevėžys nebuvo išskirtinis Lietuvoje – kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose irgi buvo įkurta daugybė kino teatrų.
Tokį statybos bumą nesunku paaiškinti. Kino teatrai buvo viena iš didžiausio susidomėjimo sulaukiančių kultūrinių pramogų, kurią sovietinei valdžiai buvo ganėtinai nesudėtinga kontroliuoti, be to, augant miestų gyventojų skaičiui, jiems reikėjo vis daugiau laisvalaikio praleidimo būdų.
Kino filmais kino teatrus aprūpindavo 1944 m. įkurta Lietuvos kino filmų naudojimo kontora.
Demonstruojant lietuviškus filmus vykdavo premjerų pristatymai, filmų aptarimai, susitikimai su kino filmuose vaidinusiais panevėžiečiais Dramos teatro aktoriais.
Kino teatrų bumas XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje ženkliai sumažėjo. Tam turėjo įtakos televizoriai, įvairūs kultūriniai renginiai, pagausėję koncertai.
Kino darbuotojai buvo verčiami gamyklose ieškoti žiūrovų, sudaryti sutartis dėl kolektyvinio kino filmų lankymo. Palyginti su pirmaisiais pokario dešimtmečiais, kino teatrai prarado populiarumą.
J.Miltinio teatras ir kova už kūrybinę laisvę
Dramos teatro pradžia – 1940 m., pirmieji tarybinės okupacijos metai, kai valdžia plėtodama propagandinį darbą, nusprendė mieste įkurti teatrą.
Teatro vadovu valdžia paskyrė jauną aktorių Juozą Miltinį, tuometinį mėgėjų kuopelės vadovą Darbo rūmuose Kaune.
Kartu su kuopelės nariais jaunasis aktorius J.Miltinis persikėlė į Panevėžį. Teatrui buvo paskirtas buvusio šaulių klubo pastatas, o būsimieji aktoriai buvo apgyvendinti buvusio vienuolyno patalpose, Agronomijos (dabar Marijonų) gatvėje.
J. Miltinis, jau pačioje pradžioje turėjo savitą žvilgsnį į teatrą ir jo filosofiją. Studijavęs Prancūzijoje ir viešėjęs Anglijoje, jaunasis teatro vadovas buvo susipažinęs su Vakarų teatro filosofija ir teatro kultūrai kėlė aukštus standartus.
Vis dėlto pokario sąlygos darbui buvo sunkios. Tarybinė valdžia siekė skleisti savo propagandą, diktavo, nurodinėjo repertuarą ir varžė laisvą teatro mintį.
J. Miltiniui tai buvo sunkiai pakeliama, tačiau jo principų okupanto valdžia negalėjo palaužti.
Be privalomų tarybinių pjesių, buvo statomi ir rusų, bei lietuvių klasikos veikalai, repertuare buvo bandoma išlaikyti ir vieną kitą užsienio dramaturgų, kad ir lengvesnio turinio, kūrinį.
Iš pradžių teigiamai vertintas J. Miltinio teatras šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėjo kelti teatro kritikų bei oficialios valdžios nepasitenkinimą.
Kuriant šį teatrą tikėtasi, kad tai bus socialistinis darbininkiškas teatras, tačiau po dešimties metų oficialieji kritikai susigriebė, kad teatras neatitinka socialistinio rėžimo standartų.
Teatras buvo apkaltintas apolitiškumu, o 1954 m. kultūros ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius atleido J. Miltinį iš teatro direktoriaus ir vyriausiojo režisieriaus pareigų, paskyrė jį LTSR kino studijos dubliažo režisieriumi.
J. Miltinis išvažiavo į Vilnių, bet nuolat slaptai bendravo su Panevėžio teatru, slapta režisavo teatro spektaklius, dėl to buvo iš Lietuvos išsiųstas į Maskvą.
1959 m. Juozui Miltiniui buvo leista grįžti į savo postą Panevėžio dramos teatre. Tada prasidėjo kopimas į teatro olimpą.
Tuo metu politinė aplinka darbui tapo kiek palankesnė. Buvo galima kiek laisviau pasirinkti repertuarą. Režisieriui buvo leista įgyvendinti savo svajonę, pastatyti pasirinktas klasikų Sofoklio, V.Šekspyro, A.Čechovo, A.Strindbergo dramas.
Teatras susilaukė tokio pasisiekimo, kad žiūrovų salės būdavo visiškai užpildomos, pažiūrėti J.Miltinio spektaklių, atvykdavo svečiai iš visos Sovietų Sąjungos.
Dėl tokio pasisekimo buvo nuspręsta įgyvendinti jau anksčiau planuojamus darbus ir J.Miltinio norus pastatyti naujus teatro rūmus.
1959 m. sudaryta komisija nustatė, kad tinkamiausia vieta kultūros rūmams statyti yra Lenino (dab. Laisvės) aikštės ir Elektros gatvės kampas. Tokį sprendimą lėmė tai, kad ši vieta yra miesto centre ir čia yra geras susisiekimas žiūrovams.
Kultūros rūmų, kuriuose dirbs teatras, projektą parengė Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialas. Projektas ne kartą tikslintas.
Juozo Miltinio prašymas suprojektuoti ariersceną buvo pateiktas jau baigiant mūryti teatro sienas. Estų specialistų sukonstruoti scenos įrengimai buvo užpatentuoti kaip išradimas.
Valstybinė komisija pastatą priėmė 1967 m. gruodžio 29 d. Teatrui pastatyti nauji rūmai oficialiai atidaryti 1968 m. vasario 17 d.
Tuometinėje Lietuvoje tai buvo pirmieji nauji rūmai, pastatyti teatrui. Kad jie atsirastų, Panevėžio valdžia turėjo parodyti daug išmonės. Bet ji tai padarė norėdama nusilenkti Juozui Miltiniui už jo spektaklius ir Panevėžio miesto garsinimą pasaulyje.
Į išgarsėjusį teatrą žiūrovai plūdo iš įvairių kraštų. Greitai kitoje aikštės pusėje buvo pastatytas daugiaaukštis viešbutis.
Lėlių liaudies teatras
Vystantis pramonei, Panevėžyje sparčiai daugėjo gyventojų. Beveik kasmet buvo atidaroma po vieną vidurinę mokyklą.
Vaikams neužteko vien švietimo, reikėjo ir kultūrinės veiklos. 1966 m. nusipelniusi Panevėžio dramos teatro artistė Julija Blėdytė-Stepankienė ir dailininkas Albertas Stepanka miesto kultūros namuose įkūrė Lėlių teatrą.
Teatro įkūrimo dieną buvo parodytas B. Lukošiaus spektaklis „Trys paršiukai“. Spektaklis susilaukė tokio pasisekimo, kad buvo vaidintas net 400 kartų. Spektaklis greitai apkeliavo visą Lietuvą.
Už ypatingus meninius pasiekimus Panevėžio lėlių teatrui, pirmajam Lietuvoje, buvo suteiktas liaudies teatro vardas.
1972 m. Panevėžio lėlių teatras dalyvavo tarptautiniame festivalyje Jugoslavijoje, o vėliau dar tais pačiais metais ir pačiame Panevėžyje buvo surengtas Pabaltijo šalių festivalis. Panevėžio „lėliukai“ buvo ir tradicinio ,,Molinuko“ teatro festivalio Lietuvoje iniciatoriai.
Panevėžio lėlių teatras tapo plačiai žinomu visoje Lietuvoje. Teatro dailininko A.Steponkos sukurtos lėlės puikavosi Jugoslavijos, Čekijos, Slovakijos, Estijos lėlių muziejuose.
Lėlių vežimo teatras gimė dovanų gavus vežimą
1985 m. Panevėžyje buvo įkurtas Panevėžio Lėlių vežimo teatras, unikalus visoje Europoje.
Profsąjungos ,,Linas“ kultūros klubo režisieriaus Antano Markuckio viena seniausių svajonių buvo Karabaso Barabaso lėlių teatro vizija. Jis norėjo sukurti kažką visiškai kitokio, naujo ir neatrasto.
Kartą Pumpėnų kolūkyje A.Markuckis parodė lėlių spektaklį, po kurio žemdirbiai atsidėkojo ne tik garsiomis ovacijomis, bet ir padovanodami arklį bei vežimą.
Po šio pasirodymo A.Markuckiui nebeliko jokių abejonių: jo teatro vizija privalo išsipildyti.
Dovanotą vežimą menininkas rekonstravo, įrengė jame sceną, bilietų kasą, antrame vežimo aukšte įkurdino miegamąjį ir parodė M. Kraveco pjesę „Piratas visada piratas“.
Pradėjus veiklą pjesių idėjos teatro kūrėjui gimė viena po kitos. Šaltuoju metų sezonu A.Markuckis intensyviai ruošėsi, o vasarą prasidėdavo gastrolių sezonas.
Ne po vieną kartą važiuota Žemaitijos ir Aukštaitijos keliais, keistas vežimas nuolat buvo lydimas džiaugsmingais vaikų šūkavimais ir nustebusių suaugusiųjų ovacijomis.
Iš viso suvaidinta daugiau nei 300 spektaklių, kuriuos matė apie 35 tūkstančius žiūrovų. Tai buvo nuostabi atrakcija jaunimui.
Mažesnėse vietovėse gyvenantiems vaikams tai tapo galbūt pirmuoju jų susipažinimu su teatru. Po gastrolių žiūrovai turėjo galimybę apžiūrėti lėles, dalyvauti piešinių konkurse.
Lėlių vežimo teatro kolektyvui miesto teatro statusas buvo suteiktas 1991 metais.
Teksto autorius Airidas Adomauskas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.
