Istorijoje mažai asmenybių, kurios savo šlove gali varžytis su Leonardu, ir tai suprantama – jis jau savo amžininkų buvo laikomas genijumi. Tačiau per šimtus metų Leonardo da Vinci asmenybė bei darbai buvo apipinti įvairiomis istorijomis.
Portalas 15min L.da Vinci 500-ųjų mirties metinių proga siūlo sužinoti, kurie mitai apie Leonardo da Vinci gyvenimą ir kūrybą yra visiškai išgalvoti, o kuriuose galbūt ir slypi tiesa.
Leonardo da Vinci buvo žilas ilgabarzdis
Susimąstęs senas žilabarzdis, žvelgiantis į tolį. Tokį Leonardo įsivaizduoja daugelis žmonių, nes būtent taip jis atrodo savo garsiajame autoportrete. Daugelis kitų, vėlesnių jo paveikslų yra šio autoportreto interpretacijos.
Tačiau naujausi mokslininkų teiginiai rodo, kad žodį „autoportretas“ čia reikia rašyti su kabutėmis. Mat jame pavaizduotas gali būti visai ne L.da Vinci.
Šis ant popieriaus nupieštas portretas, oficialiai vadinamas „Vyro portretu, nupieštu raudona kreida“, žinotas seniai, bet ilgą laiką tiesiogiai su Leonardu nesietas.
L.da Vinci autoportretu piešinys pradėtas laikyti tik apie 1840 m., pastebėjus jį piešiant pasitelktos piešimo technikos panašumus į kitus L.da Vinci paveikslus.
Bet šiuolaikiniais metodais nustatyta, kad jis buvo nutapytas XV a. pabaigoje. Tuomet L.da Vinci buvo ką tik įžengęs į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį ir vargu, ar galėjo būti toks žilas.
Todėl dabar daug L.da Vinci gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų mano, kad net jei paveikslą išties nupiešė L.da Vinci, jame vaizduojamas gali būti ne pats Leonardo, o jo tėvas ar dėdė.
Gali būti ir taip, kad paveikslą nupiešė kitas žmogus panašiu laikotarpiu, o L.da Vinci jis priskirtas klaidingai.
Ar tai reiškia, kad L.da Vinci nebuvo žilas ir barzdotas? Bent jau gyvenimo pabaigoje tikriausiai buvo.
Vienintelis išlikęs L.da Vinci portretas, kurio autoryste neabejojama, yra maždaug 1515 m. jo mokinio Francesco Melzi nupieštas piešinys, kuriame L.da Vinci atrodo panašiai į asmenį „autoportrete“: yra žilas, su ilga barzda.
Vis dėlto tada, kai buvo nutapytas šis portretas, Leonardo da Vinci jau artėjo prie savo septyniasdešimtojo gimtadienio. Barzdos tuomet į madą buvo atėjusios tik neseniai, su nauju valdovu. Greičiausiai didžiąją dalį savo gyvenimo L.da Vinci barzdos neaugino ir skutosi švariai.
Tačiau tiesa tokia – mes tiesiog nežinome, kaip L.da Vinci atrodė didžiąją dalį savo gyvenimo.
Leonardo da Vinci saugojo savo idėjas, todėl rašė iš dešinės į kairę
L.da Vinci išties rašė iš dešinės į kairę, veidrodiniu raštu, o kartais pasitelkdavo ir sunkesnius šifrus. Šis faktas dažnai pasitelkiamas, siekiant sustiprinti jo, kaip paslaptingo ir uždaro asmens, nenorėjusio, kad jo idėjas sužinotų pasaulis, įvaizdį.
Tačiau labiausiai tikėtina, kad L.da Vinci iš dešinės į kairę rašė dėl paprastos priežasties – nes buvo kairiarankis ir jam taip atrodė patogiau. Visi kairiarankiai, kuriems rašant kada nors teko išsitepti rašalu, gali jį suprasti.
Ir veidrodiniu raštu Leonardo greičiausiai rašė tik dėl to, kad jam taip tiesiog atrodė patogiau. Mažai tikėtina, kad jis siekė kažką paslėpti. Juk norint iššifruoti tokį tekstą, nereikia jokių ypatingų gabumų – užtenka veidrodžio.
Be to, yra žinoma, kad dar būdamas gyvas L.da Vinci stengėsi publikuoti savo darbus, ieškojo, kas padėtų juos išleisti.
Vieninteliai L.da Vinci tekstai, kuriuose išties naudojamas šifras, yra susiję su to meto pramonės paslaptimis – pavyzdžiui, bronzakalyste.
Tačiau net ir tuomet, kai L.da Vinci pasitelkdavo šifrus, jie būdavo ypač paprasti – raidės žodžiuose buvo sukeičiamos vietomis ar tam tikrų medžiagų pavadinimus pakeisdavo Zodiako ženklai. Juos iššifruoti buvo galima su minimaliomis pastangomis.
Leonardo da Vinci užšifravo slaptas žinutes savo darbuose, ypač „Paskutinėje vakarienėje“
Šį mitą išpopuliarino Dano Browno knyga „Da Vinčio kodas“. Tačiau šioje knygoje gausu faktinių klaidų ir aplinkybių, kuriomis kūrė L.da Vinci, netinkamų interpretacijų.
Tokie paveikslai kaip „Paskutinė vakarienė“ buvo kuriami pagal „patronų“ – turtingų žmonių, kurie finansavo paveikslo tapymą ir menininko gyvenimo išlaidas, – užsakymus. Būtent jie nurodydavo, kokias prasmes turi perteikti paveikslas.
Taip pat svarbu tai, kad, nepaisant L.da Vinci indėlio į tapybą, jo religinių paveikslų, tarp jų ir „Paskutinės vakarienės“, turinys ir juose esančių Biblijos personažų išvaizda buvo gana įprasta to meto Italijai.
Pavyzdžiui, kartais sakoma, kad „Paskutinėje vakarienėje“ iš tiesų vaizduojamas ne šv. Jonas, o Marija Magdalietė, tai argumentuojant moteriška šv. Jono išvaizda.
Tačiau tiesa tokia, kad šv. Joną tuometiniai menininkai dažnai vaizdavo kaip jauną ir moteriškų bruožų, ir L.da Vinci čia nėra jokia išimtis.
Be to, tuometiniame mene jauni vyrai su moteriškais bruožais apskritai vaizduoti dažnai. Tokie vyrai tiesiog laikyti gražiais pagal tuometinį grožio supratimą. To pavyzdys – kad ir Michelangelo „Dovydas“.
Slaptų žinučių ar paslėptų prasmių, kurios būtų nebūdingos to meto italų menui, „Paskutinėje vakarienėje“ tiesiog nėra: nebent jos tokios slaptos, kad jas suprato tik pats menininkas.
„Mona Liza“ iš tikrųjų nėra Liza
Daugelis meno istorikų mano, kad paveiksle „Mona Liza“ nutapyta moteris yra Lisa Gherardini – turtingo Florencijos šilko pirklio žmona, o šį paveikslą užsakė jos vyras.
Tačiau esama ir manančių kitaip. Egzistuoja teorijos, kad paveiksle yra ne Lisa Gherardini, o kita didikė iš L.da Vinci laikų Florencijos arba Lorenzo de Medici sūnaus meilužė.
Dar įdomesnės teorijos sako, kad paveiksle vaizduojamas L.da Vinci pameistrys (ir meilužis) Salai, perrengtas moteriškais rūbais, arba kad „Mona Liza“ iš tikrųjų yra L.da Vinci autoportretas, kurį tapydamas jis irgi persirengdavo moteriškais rūbais.
Tačiau išlikę dar 1504 m. siekiantys laiškai nepalieka abejonių, kad tada, kai L.da Vinci 1503 m. pradėjo tapyti „Mona Lizą“, jo modelis ir paveiksle vaizduojamas asmuo išties buvo Lisa Gherardini.
Meno istorikai mano, kad paveikslą L.da Vinci tapė keliolika metų, vis prie jo grįždamas ir jį visų persikraustymų metu imdamas su savimi. Kodėl paveikslo tapymas užtruko taip ilgai ir kodėl jis niekada nebuvo atiduotas užsakovui – istorikai tiksliai nežino.
Gali būti, kad su užsakovu tiesiog nepavyko susitarti dėl sąlygų, tačiau L.da Vinci tiesiog nenorėjo mesti paveikslo, į kurį jau buvo įdėjęs daug jėgų, tapymo.
Nėra garantijos, kad Lisa Gherardini 1516 m., paveikslą pagaliau baigus, jame būtų atpažinusi save prieš keliolika metų. Tačiau pagrindo abejoti, kad paveiksle nutapyta ji, nėra.
L.da Vinci darbai tokie gražūs, nes juose plačiai naudojama „dieviškoji proporcija“
„Dieviškoji proporcija“, moksliškai vadinama aukso pjūviu – tai atkarpos padalinimas į dvi dalis taip, kad didesnės ir mažesnės dalių santykis būtų lygus visos atkarpos ir didesnės dalies santykiui. Šio santykio reikšmė apytiksliai lygi 1,618: ilgesnė atkarpos dalis turi būti tiek karto ilgesnė už trumpesnę.
Daug kur paplitęs tikėjimas, kad šio santykio apraiškas galima įžvelgti visur – nuo gamtos reiškinių iki meno kūrinių. Čia ypač dažnai minimas L.da Vinci „Vitruvijaus žmogus“, teigiant, kad, padalijus šio žmogaus ūgį iš atstumo nuo jo pėdų iki bambos, gausime būtent 1,618.
Visgi jei paimsite liniuotę bei skaičiuotuvą ir išmatuosite šį santykį patys, rasite, kad iš tiesų santykis yra 1,512. Arti dieviškosios proporcijos, bet vis dėlto jai nelygu.
Taip pat yra ir su kitais L.da Vinci darbais: juose „dieviškąją proporciją“ pastebėti galima tik norint ją pastebėti. Tai yra: labai specifiškai atsirenkant atkarpas, tarp kurių ieškoma aukso pjūvio, ir dar apvalinant.
L.da Vinci ir matematikas Luca Pacioli, kuris pirmasis apibrėžė ir išsamiai aprašė aukso pjūvį, buvo geri draugai, tad, atrodytų, logiška, kad L.da Vinci turėjo naudoti aukso pjūvį savo darbuose. Tačiau neginčijamų įrodymų tam tiesiog nėra.
Svarbu paminėti, kad L.da Vinci parašė ilgą traktatą apie tapybą. Šiame traktate įvairioms proporcijoms ir jų svarbai tapyboje skiriama daug dėmesio, tačiau aukso pjūvis išvis neminimas. Nors, atrodytų, jei L.da Vinci išties „dieviškąją proporciją“ laikė svarbia, jis turėjo ją bent trumpai paminėti.
L.da Vinci buvo vegetaras
„Ateis diena, kai tokie žmonės kaip aš gyvūnų žudymą smerks, kaip dabar smerkia į žmonių žudymą“, – ši L.da Vinci priskiriama citata pateikiama PETA organizacijos oficialiame puslapyje, ja mėgsta dalytis vegetarai.
Tačiau šią citatą ištarė ne tikrasis Leonardo da Vinci, o 1912 m. pasirodžiusios populiaraus grožinio Dmitrijaus Merežkovskio romano apie L.da Vinci gyvenimą personažas Leonardo. Ji nėra pagrįsta tikrove.
Jokie išlikę L.da Vinci užrašai nerodo, kad jis būtų buvęs vegetaras. Vienintelis artimas tai teigiantis šaltinis – išlikęs menininko pažįstamo laiškas, kuriame jis Leonardą lygina su „žmonėmis Indijoje, kurie nevalgo mėsos“. Tačiau šio laiško patikimumu irgi abejojama.
Svarbu paminėti, kad vegetarizmas Renesanso laikų Italijoje apskritai buvo sunkiai įsivaizduojamas. Priešingai – galimybė valgyti mėsą kasdien buvo statuso simbolis.
L.da Vinci buvo gėjus
Galimas L.da Vinci homoseksualumas – vienas labiau tikėtinų su menininku susijusių mitų.
Patikimai to nei patvirtinti, nei paneigti neįmanoma. Tačiau L.da Vinci niekada nevedė, nėra žinoma ir apie jokius jo romantinius santykius su moterimis.
Be to, 1476 m. Florencijoje jis buvo apkaltintas sodomija (tuo metu lytiniai santykiai tarp vyrų buvo draudžiami), tačiau vėliau išteisintas.
Patys savaime visi šie faktai neįrodo Leonardo homoseksualumo, tačiau, skirtingai negu kitų mitų, minėtų anksčiau, šio mito paneigti negalima.
