Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Trumpa skalpavimo istorija: kodėl egzistavo ši praktika, ar visada nuskalpuotieji mirdavo?

Nuskalpavimas – tai viršutinės galvos odos dalies nuplėšimas. Brutalus veiksmas buvo paplitęs visame pasaulyje, tačiau jis geriausiai žinomas Amerikos žemyne. Bet kodėl žmonės vieni kitus skalpuodavo? Ar nuo to auka visada mirdavo?
Skalpavimą vaizduojantis piešinys, sukurtas apie 1850 m.
Skalpavimą vaizduojantis piešinys, sukurtas apie 1850 m. / Wikimedia Commons nuotr.

Nors kalbėdami apie skalpavimą iš karto įsivaizduojame Amerikos čiabuvius, skalpus plėšydavo ir ankstyvųjų viduramžių europiečiai, ir azijiečiai, ir afrikiečiai.

Skitai, senovės iranėnų tauta, kalbėjusi indoeuropiečių kalba, buvo gerai žinomi skalpuotojai. Šie į šiaurę nuo Juodosios jūros gyvenę žmonės karuose visada stengėsi nuskalpuoti savo aukas.

Tik vadams pristatę priešų galvas kariai gaudavo užmokestį, o tada jie nudirdavo joms odą ir ja puošdavo savo aprangą ir balnus.

Amerikos čiabuviai, aišku, yra geriausiai žinomi skalpuotojai. Nors šia žiauria praktika užsiėmė tikrai ne visos indėnų gentys, daugelis tikrai žinojo, ką tai reiškia.

Žmonės skalpuojami buvo dėl kelių priežasčių. Visų pirma, taip buvo renkami karo trofėjai. Antra, tai buvo psichologinio poveikio priemonė – didžiulę kančią sukeliantis skalpavimas sėjo baimę.

Galiausiai, skalpavimas dažnai buvo siejamas su įvairiais prietarais – kuo daugiau skalpų turi, tuo labiau būsi apsaugotas ateities mūšiuose.

Indėnai nebuvo vieninteliai skalpuotojai Amerikos žemyne. Kai prasidėjo Kolonijiniai karai, europiečiai greitai išmoko šios žiaurios praktikos ir ėmė skalpuoti savo aukas.

Indėnai nebuvo vieninteliai skalpuotojai Amerikos žemyne. Kai prasidėjo Kolonijiniai karai, europiečiai greitai išmoko šios žiaurios praktikos ir ėmė skalpuoti savo aukas.

Wikimedia Commons nuotr./19 amžiaus skalpavimo peilis, saugomas Bruklino muziejuje
Wikimedia Commons nuotr./19 amžiaus skalpavimo peilis, saugomas Bruklino muziejuje

Iš dalies tai buvo atsilyginimas žiaurumu į žiaurumą (kaip į tai žiūrėjo tiek indėnai, tiek europiečiai), iš dalies – būdas užsidirbti. Patyrę ne vieną indėnų puolimą miestai ir net atskiri verslininkai 17-18 amžiuje siūlė užmokestį už kiekvieną indėno skalpą. Štai jums ir laukiniai vakarai.

Negana to, prancūzai indėnams mokėjo už britų skalpus, o britai – už prancūzų. Lygiai taip pat kiršinti ir indėnai, nes vieni palaikė vieną, o kiti – kitą pusę. Netrūko atvejų ir kai vieni europiečiai (ar jų palikuonys) skalpavo kitus.

Tai buvo žiaurūs laikai, tačiau svarbiausia yra tai, kad ne tik indėnai skalpavo baltuosius, kaip dažnai pateikiama filmuose. Skalpavimai tęsėsi ir 19 amžiuje, kuomet už indėno skalpą su ausimis Kolorado valstijoje buvo galima gauti 25 dolerius.

Tuo metu už indėnų vyrų skalpus buvo mokama ir Meksikoje, tačiau buvo keliama viena sąlyga – skalpuoti buvo galima tik vyresnius nei 14 metų amžiaus indėnus.

Indėnų mūšiuose nuskalpuoti žmonės išgyvendavo retai. Dauguma būdavo nuskalpuojami, kai jau būdavo sužeisti ar net žuvę. Tačiau kai kurios skalpavimo aukos išgyvendavo.

Robertas McGee skalpo neteko kai dar buvo vaikas, tačiau išgyveno ir ant likusios odos dalies užsiaugino ilgus plaukus. Išgyveno ir keletas indėnų – buvo teigiama, kad skalpų netekę kariai turi garbingiausius randus.

Wikimedia Commons nuotr./Robertas McGee buvo nuskalpuotas vaikystėje, bet skalpavimą išgyveno
Wikimedia Commons nuotr./Robertas McGee buvo nuskalpuotas vaikystėje, bet skalpavimą išgyveno

Šiais laikais skalpavimas yra labai retas. Tačiau kartais pasitaiko labai žiaurių incidentų. Štai Amazonės upėje plaukiojančios valtys dažnai naudoja stumiančius propelerius. Vien jie yra pražudę ne vieną moterį ar vyrą ilgais plaukais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos