Skaičiuojama, kad jo valdymo metais 1971-1979 m. Idi Amino ir jo pavaldinių nurodymu buvo nužudyta keli šimtai tūkstančių žmonių – politinių oponentų ir kitų, nepatikusių Idi Aminui.
Idi Aminui einant prezidento pareigas, jis ir jo aplinka buvo įamžinti tūkstančiuose nuotraukų. Informacijos ministerijai pavaldus fotografų būrys nuolat keliavo su Idi Aminu ir fotografavo įvairius viešus renginius, kuriuose jis dalyvavo.
Tai buvo pavojingas darbas – yra žinoma, kad bent vieną fotografą Idi Amino smogikai nužudė, nes jis fotografavo nuotraukas prieš tai jų nesuderinęs su prezidentu.
1979 m. Idi Aminas buvo nuverstas. Ilgus metus buvo spėjama, kad tuomet valstybę apėmusioje sumaištyje dingo ir oficialios nuotraukos iš jo valdymo laikotarpio.
Tačiau 2015 m. Ugandos nacionalinio transliuotojo darbuotojai vienoje saugykloje atsitiktinai rado seną spintą, o joje – dešimtis tūkstančių tvarkingai sudėliotų vokų su nuotraukų negatyvais.
Iš viso nuotraukų buvo apie 70 tūkstančių. Dauguma jų – iš Idi Amino valdymo laikų. Dalis jų buvo atrinkta ir šiuo metu yra eksponuojamos parodoje Ugandos muziejuje, esančiame valstybės sostinėje Kampaloje.
Portalas 15min susisiekė su parodos organizatoriais ir šie maloniai sutiko dalimi nuotraukų pasidalinti su 15min skaitytojais.
Šias nuotraukas galite išvysti žemiau esančioje galerijoje. O toliau tekste galite skaityti apie Idi Amino režimą, jo žiaurumus ir aplinkybes, kuriomis buvo įamžinti čia matomi kadrai.
Pasižymėjo ypatingu žiaurumu
Apie Idi Amino kilmę ir vaikystę žinoma labai mažai – tik kad jis gimė ~1925 m. Dar jaunystėje Idi Aminas pradėjo tarnauti britų kolonijinėje kariuomenėje (Uganda tuomet buvo britų kolonija).
1962 m. Ugandai paskelbus nepriklausomybę, Idi Aminas liko kariuomenėje ir 1965 m. tapo jos vyriausiuoju vadu.
Idi Aminas Ugandos prezidentu tapo 1971 m., nuvertus ankstesnio prezidento Miltono Obotės vyriausybę. Perversmą Idi Aminas suorganizavo sužinojęs, kad M.Obote ketina jį areštuoti už lėšų iššvaistymą.
Bėgant metams, Idi Aminas tapo vis sunkiau prognozuojamas, elgėsi ekscentriškai. Save jis paskelbė prezidentu iki mirties, sau suteikė aukščiausius valstybės apdovanojimus ir mokslinius laipsnius.
Idi Amino režimas pasižymėjo žmogaus teisių pažeidimais, politine priespauda, tam tikrų etninių grupių persekiojimu, oponentų žudymu be teismo, korupcija ir nesugebėjimu tvarkytis ekonomiškai.
Jis dėl savo žiaurumo gavo „Ugandos skerdiko“ pravardę. Manoma, kad Idi Amino įsakymu buvo nužudytos ir bent dvi jo buvusios žmonos.
Idi Amino laikais Ugandoje įsivyravo nebaudžiamumo atmosfera. Žmonės nuolat dingdavo be žinios, nužudytojų kūnai buvo tiesiog metami į Nilą.
1977 m. Jungtinei Karalystei nutraukus bet kokius diplomatinius ryšius su Uganda, Idi Aminas pasiskelbė „Britų imperijos nukariautoju“ ir „Paskutiniu Škotijos karalium“.
2006 m. apie Idi Aminą buvo sukurtas Holivudo filmas „Paskutinis Škotijos karalius“, kuriame Idi Aminą vaidino Forestas Whitakeris.
Nuotraukos – propagandos įrankis
Išlaikyti pozicijas šalyje Idi Aminui padėjo valstybinė žiniasklaida – televizija ir radijas. Idi Aminas pasižymėjo agresyviu populizmu. Viešose kalbose jis ir jo aplinka stengėsi save vaizduoti kaip paprastus žmones, eilinių Ugandos gyventojų atstovus.
Idi Aminas nepasitikėjo „ekspertais“ ir „profesionalais“, dažnai priimdavo sprendimus atsižvelgdamas, „ko nori liaudis“.
Idi Aminui ir jo pareigūnams kreipiantis į visuomenę, juos nuolat lydėjo fotografai. Tačiau daugelis jų įamžintų nuotraukų taip niekada ir nebuvo paviešinta – išryškinti negatyviai tiesiog buvo kataloguojami ir dedami į saugyklą.
Nuotraukos, viešinant tik tai, kas tuo metu buvo aktualu režimui, tapo svarbia atrama Idi Aminui.
Fotografai stengdavosi vaizdais perteikti tokias įvairių sričių problemas kaip nešvarios gatvės, kontrabanda, aukštos kainos ar azijiečių dominavimas šalies ekonomikoje.
Tada Idi Amino administracija tam tikrą problemą iškeldavo į pirmąjį planą ir paskelbdavo, kad imasi veiksmų.
Pavyzdžiui, 1972 m. Idi Amino įsakymu dešimtys tūkstančių azijiečių turėjo emigruoti iš šalies. Idi Amino vyriausybė paskelbė, kad jie yra tik savo interesais besirūpinanti mažuma, uzurpavusi Ugandos ekonomiką ir kliudanti Ugandos gyventojų daugumai praturtėti.
Tokie pranešimai buvo lydimi nuotraukų, kuriose matyti su kontrabanda sulaikyti azijiečiai, o greta jų – grynųjų pinigų krūvos, simbolizavusios jų godumą.
Išvydę tokius vaizdus, daug eilinių ugandiečių patikėdavo, kad Idi Aminas – jų draugas ir gelbėtojas, o remdami režimą ir kovodami su įsivaizduojamais priešais jie susikurs geresnę ateitį.
Ko nuotraukos neparodo?
Visgi dar svarbiau yra tai, ko tokios nuotraukos neatskleidė. O jos neatskleidė sunkios Ugandos kasdienio gyvenimo kasdienybės, nebaudžiamo Idi Amino smogikų smurto, žlungančios infrastruktūros ir kasdieninių produktų stygiaus.
Kelių šimtų tūkstančių žmonių, kuriuos nužudė Idi Amino vyriausybei tarnavę smogikai, nuotraukų čia irgi nerasime. Idi Amino fotografai tokių vaizdų neįamžino, žudynės vyko slapta.
1979 m. Idi Aminas buvo nuverstas bendromis pabėgėlių iš Ugandos ir Tanzanijos kariuomenės pajėgomis. Tačiau bausmės jis nesusilaukė – jam pavyko pabėgti iš šalies. Ilgus metus jis gyveno Saudo Arabijoje, kur 2003 m. ir mirė. Ten ir buvo palaidotas.
Iki šiol Ugandoje vengiama prisiminti Idi Amino laikus. Ugandoje informacija apie Idi Amino režimo žiaurumus ilgą laiką buvo slepiama. Iki šiol šalyje nėra jokių memorialų režimo aukoms, jokių institucijų, kurios skatintų prisiminti ir tirti tai, kas vyko 1971-79 m.
Aukščiau matomos nuotraukos – viena pirmųjų viešų galimybių Ugandos gyventojams išvysti praeities vaizdus ir viešai apmąstyti tai, kas įvyko.
Parodos, kuri ateityje keliaus po įvairius pasaulio miestus, rengimą rėmė Mičigano universitetas ir Vakarų Australijos universitetas.
