Tačiau, anot tuometinės Albanijos propagandos, būtent Albanija buvo ta valstybė, kuri vienintelė statė tikrąjį komunizmą. Kitos komunistinės šalys, tiek SSRS, tiek Kinija, iš tiesų buvo „liberalizmo bastionai“, išdavę komunizmo idealus.
Apie tai, kaip klostėsi Albanijos likimas Šaltojo karo metais, skaitykite šiame 15min tekste. Bet iš pradžių – truputinis istorinio konteksto apie Albaniją.
Albanijos istorija iki Antrojo pasaulinio karo
Albanija, vos 29 000 km2 plotą užimanti valstybė šalia Adrijos jūros, daugeliui atrodo paslaptinga. Istorikai iki šiol kelia įvairias hipotezes, kokia šios šalies gyventojų kilmė.
Vieni teigia, kad albanai – tiesioginiai išnykusių ilyrų palikuonys, asimiliavęsi su graikais bei pietų slavais. Kiti bando įrodyti giminystę su dar mįslingesnėmis dakų bei trakų gentimis. Tačiau nei viena iš šių teorijų taip ir nebuvo patvirtinta.
Patys albanai pirmą kartą minimi XI a. Bizantijos šaltiniuose, o tautos pavadinimas gimė iš žymaus antikos geografo Ptolemajo užrašų apie centrinėje Albanijos dalyje gyvenusią albanojų gentį.
Istoriškai albanai nebuvo savarankiški. Viduramžiais dėl Albanijos kovėsi Bizantija, Serbija, Neapolio karalystė ir vėliau Bizantiją sunaikinusi Osmanų Imperija.
Tiesa, būta ir išimčių. XV a. turkams užėmus visą Albaniją, jos kunigaikštis bei nacionalinis didvyris Skanderbegas išlaisvino šalį, bet po jo mirties vėl įsiveržė Osmanų imperija. Čia šeimininkavę turkai vykdė krašto islamizaciją.
Po XIX a. tautų pavasario, Pirmojo Balkanų karo bei Pirmojo pasaulinio karo Paryžiaus taikos konferencija pripažino Albanijos suverenitetą.
