„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vabzdžių pasaulio gegutė: kuo įdomus gegužvabalis ir kodėl jį pavojinga liesti?

Gegužės mėnesį neretas prisimename kaip tą metą, kai leisdami laiką gamtoje tai šen tai ten netikėtai išgirstame gegutės kukavimą. Įdomu, kad ne tik tarp paukščių, bet ir vabzdžių pasaulyje esama „gegučių“ – tai gegužvabaliai. Tiesa, pastarieji patys neskraido, bet mėgsta būti skraidinami.
Gegužvabalis
Gegužvabalis / Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 3.0

Balandžio-birželio mėnesiais lankydamiesi sausų pušynų skaisčiai saulės nutviekstose aikštelėse, pamiškėse arba sausų pievų ir laukų pakraščiuose retkarčiais sutiksite nerangiai ropojantį, riebios kirmėlės su šešiomis kojomis pavidalo, sodriai mėlyną padarą.

Šis iki maždaug 3 cm ilgio, skraidyti negebantis neranguolis – tai
gegužvabalis.

Lietuvoje sutinkamos keturios panašiai atrodančios gegužvabalių (lot. Meloe) genties rūšys: paprastasis (M. proscarabaeus), violetiškasis (M. violaceus), M. brevicollis ir M. variegatus. Visi jie – vegetarai, graužiantys įvairių žolinių augalų lapus.

Gegužvabaliai priskiriami skaudvabalių (lot. Meloidae) šeimai. Be
minėtų gegužvabalių mūsų šalyje gyvena dar vienas šios šeimos atstovas – ispaninis skaudvabalis (lot. Lytta vesicatoria).

Tai smaragdiškai žalias iki maždaug 2 cm ilgio vabalas, kurį galite pastebėti graužiantį alyvos, uosio, sausmedžio ar gluosnio lapus.

Gegužvabaliai yra neįtikėtinai vislūs: viena patelė į dirvožemį sudeda 10 tūkstančių ar daugiau kiaušinėlių.

Išsiritusios mažytės 1 mm ilgio, labai judrios lervos (dėl savo neįprastos išvaizdos turinčios net atskirą pavadinimą – triungulinai) užsikaria augalų stiebais iki žiedų.

Čia jos tūno ir laukia, kol nieko neįtardama laukinė (pavieniui gyvenanti) bitė nutūps rinkti nektaro.

Triungulinai susiburia į didesnes grupes ir drauge išskiria chemines medžiagas, kurios pritraukia bičių tranus. Triungulinas mitriai įsikimba nageliais į žiedą lankančios bitės kailiuką ir toji nuskraidina nenaudėlę į savo pačios lizdą.

O čia jau įnamis elgiasi kaip tikrų tikriausia vabzdžių pasaulio gegutė: ne tik kad suėda laukinės bitės kiaušinėlį korio akutėje (na, tiesa, gegužiukas paukščio kiaušinį tiesiog išmeta iš lizdo), bet ir doroja bičių lervutei suneštą medų!

Toks gyvenimo būdas moksliškai vadinamas kleptoparazitizmu. Tiesa, reiktų paminėti, kad didžioji dalis gegužvabalio kiaušinėlių ir
lervučių žūva.

Rudenį sočiai prisimaitinusi lerva apleidžia bitės lizdą ir kelis kartus išsinėrusi dirvoje virsta lėliuke. Šioji žiemoja, o pavasarį iš jos išsineria suaugęs gegužvabalis.

Tiek gegužvabalio, tiek ir ispaninio skaudvabalio geriau neliesti, o tiesiog grožėtis jais. Neprošal tokius įspūdingus, blizgančius šešiakojus ir nusifotografuoti.

Jei bandysite gegužvabalius kaip nors „paniurkyti“, jie gindamiesi išskirs iš burnos bei pro specifines angeles ties kūno sąnariais oranžinės spalvos hemolimfą (taip vadinamas vabzdžių „kraujas“), kurios sudėtyje gausu nuodingo terpenoido – kantaridino.

Kantaridinu prisodrintas ir jų kūno dangalas (įdomu, kad graikiško žodžio „kantharis“ reikšmė ir yra „vabalas“).

Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 3.0/Paprastasis gegužvabalis
Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 3.0/Paprastasis gegužvabalis

Įtrinta į odą ši medžiaga gali sukelti pūsleles ir skausmingą odos tinimą.

Pavojingas kantaridinas ir naminiams gyvuliams: jie atsitiktinai gali suėsti šių vabalų su šienu ir tai gali baigtis gyvūno mirtimi. Ypač jautrūs kantaridinui arkliai.

Mechaniškai sukant žolę į šienainio ritinius, gegužvabaliai gali būti atsitiktinai įsukti ir sutraiškyti taip užteršiant šienainį kantaridinu. Tad tradicinis šieno ruošimo būdas džiovinant žolę padėtų išsaugoti tiek vabzdžius, tiek ir gyvulius.

Išskirtines gegužvabalių bei jiems giminingo ispaninio skaudvabalio savybes, ar tiksliau – jų gaminamą kantaridiną, stengėsi įvairiais tikslais naudoti dar Antikos išminčiai, tokie kaip „medicinos tėvas“ Hipokratas.

Antikoje, Viduramžiais ir vėlesniais amžiais preparatai iš sutrintų gegužvabalių (bet dažniausiai – iš ispaninio skaudvabalio) miltelių buvo vadinami cantharides ir nedidelėmis dozėmis pasitarnaudavo kaip afrodiziakai.

Savo tikslais tokius preparatus naudojo senovės Romos imperatorė Livija – imperatoriaus Oktaviano žmona.

Septynioliktojo amžiaus Prancūzijos aukštuomenė, nepaisydama oficialių draudimų, plačiai vartojo kantaridino preparatus. Vėliau, Aštuonioliktajame amžiuje tarp prancūzų laisvamanių buvo populiarūs kantaridinu pagardinti afrodiziakiniai saldainiai.

Šios įvairiaspalvės tabletės vadintos pastilles de Richelieu. Tiesa, vardą
jos gavo ne nuo žymiojo kardinolo, o nuo vieno garsiausių to meto Prancūzijos laisvamanių tokia pačia pavarde.

Savaime suprantama, be tokio medžiagos radikalaus panaudojimo negalėjo apsieiti ir liūdnai pagarsėjęs prancūzų aristokratas markizas de Sadas.

Didesnės koncentracijos „afrodiziakas“ pasitarnaudavo kaip nuodai ir, matyt, padėjo įgyvendinti ne vieną rūmų perversmą.

Ir šiais laikais kantaridinas sulaukia vartotojų dėmesio. Tinkamomis dozėmis paruoštas kantaridinas medicinoje naudojamas karpų ir tatuiruočių šalinimui.

Šiaurės Afrikoje skaudvabalių milteliai įmaišomi į prieskonių ras el
hanout
mišinius, nors oficialiai tokie maisto pagardai uždrausti dar praėjusio amžiaus pabaigoje dėl pasitaikančių apsinuodijimų.

Taigi, tiek gegužvabaliai, tiek ispaniniai skaudvabaliai turėtų būti globojami ne tik dėl savo išskirtinių biologinių savybių, bet ir dėl savo istorinės-kultūrinės bei medicininės reikšmės.

Pastebėję šiuos įstabius vabalus gamtoje – jų nelieskite, o tik pasigrožėkite.

Aptikę gegužvabalį gamtoje, galite apie tai pranešti (nurodę tikslią radimo vietą ir datą bei pridėję vabalo fotografiją) Lietuvos Entomologų Draugijai (info@entomologai.lt).

Tokios informacijos pasidalinimas su vabzdžių ekspertais padės daugiau sužinoti apie šių vabalų paplitimą ir gausą mūsų šalyje.

Vabzdžiai – rūšių įvairove pirmaujanti gyvų organizmų grupė, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį mokslininkams žinomų rūšių.

Šie organizmai be galo reikalingi mums ir mūsų planetai. Jie atlieka augalų apdulkinimo funkciją, prisideda prie skaidymo proceso, kai kurios vabzdžių rūšys naikina kenkėjus, o kai kurie žmonių akimis patys tampa kenkėjais.

Taip pat kai kurie vabzdžiai pernešdami įvairias ligas yra kitų rūšių populiacijos reguliavimo dalis. Be to, vabzdžiai dažnai tampa gyvūnų ar net augalų maistu bei atlieka kitas svarbias funkcijas gamtinių procesų grandinėje.

Didžiosios Britanijos Karališkoji Entomologų Draugija kasmet organizuoja vabzdžių savaitę, kurios šūkis – „Maži dalykai, kurie valdo pasaulį“. Šiemet vabzdžių savaitė organizuojama birželio 19-25 dienomis.

Šios savaitės metu yra siekiama atkreipti žmonių dėmesį į vabzdžius, skatinti domėjimąsi jais, o taip pat kartu su kitų šalių entomologais įsitraukti į šios savaitės veiklas.

Vabzdžių savaitės proga Gamtos tyrimų centro entomologai parengė septynių straipsnių ciklą apie Lietuvos vabzdžius, kuriais pasidalinsime per šią vasarą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs