Vaikų fermos – tai Viktorijos laikų Jungtinės Karalystės fenomenas. Tai – prastai organizuoti savotiški vaikų namai. Tėvai sumokėdavo tokių namų šeimininkėms, kad jos užaugintų jų vaikus. Vaikai tokiose fermose augo nuo pat kūdikystės – ten dirbančios moterys juos ir maitindavo krūtimi.
Kodėl tėvai taip darydavo? Na, priežasčių buvo įvairių. Turtingesni tėvai nenorėjo rūpintis vaikais, nes tai kenkdavo jų socialiniam gyvenimui – į kiek vakarėlių nueisi, kai namuose yra net keli verkiantys kūdikiai? O juk jie dar gali žaisdami apgadinti baldus ir kilimus! Tuo tarpu neturtingi tėvai savo vaikus į fermas atiduodavo todėl, kad, na, neturėjo pinigų.
Suma, kurią reikėdavo sumokėti už vaiko užauginimą, buvo gerokai mažesnė nei pinigai, kurių realistiškai reikėtų norint užauginti vaiką patiems.
Tai, beje, buvo didelė problema. Vaikų fermos iš tikrųjų buvo fermos – jos beveik visada būdavo kaimuose. Gaunamų pajamų tokioms organizacijoms tiesiog nepakakdavo, todėl kiekviena mirtis tokioje fermoje buvo palydima atodūsiu. Daugybė vaikų fermų valdytojų galiausiai buvo nuteistos mirties bausme už žmogžudystes.
Nors apie tai nebuvo viešai kalbama, ir tais laikais daugelis suprato, kad vaikų fermos yra nešvarus verslas. Ir tėvai, kurie savo vaikus atiduodavo į tokias organizacijas dažnai buvo smerkiami. Nuo 1870 metų vaikų fermomis pagaliau susidomėjo ir Jungtinės Karalystės valdžia. Buvo pradėti net keli tyrimai dėl žmogžudysčių, įvesti apribojimai vaikų skaičiui, o artėjant XX amžiui tokios organizacijos praktiškai visiškai išnyko.
Tėvai, beje, dažnai bendraudavo su savo fermose augančiais vaikais. Tiesa, ne taip dažnai kaip derėtų geriems tėvams. Šeimos artumo vertybė ne tik sustiprėjo 20 amžiaus pradžioje, bet ir tapo madinga. Ir su laiku vaikų fermos tiesiog dingo.
