Venecija Vilniuje
Tai buvo didžiausias potvynis, kurį Vilniaus miesto ir apylinkių gyventojams teko patirti. Miesto gyvenimas senamiestyje praktiškai sustojo – gyventojai traukė valtis, iš spintų ir rąstų darė plaustus, kuriais visą savaitę plaukiojo purvino vandens apsemtomis gatvėmis.
Istorikai mini, kad katastrofa ne tik paralyžiavo miestą, bet ir tapo gerokai gyvenimą paįvairinusiu įvykiu, apie kurį laikraščiai rašė dar ne vieną mėnesį.
Atsiradusia galimybe džiaugėsi hidrometeorologai, suskubę išbandyti techniką ir išmatuoti kylančio vandens lygį.
„Be to, hidrometrui reikia didelės laimės sulaukti ir suskubti išmatuoti nepaprastai didelį upės debitą, kuris gali būti tik vieną kitą valandą ar dar trumpiau, o po to nepasikartoti kokį šimtą metų!“ – 1934-aisiais knygoje „Žemėtvarka ir melioracija“ rašė inžinierius Marijonas Chmieliauskas.
Džiūgavo ir fotografai, pasilypėję ant kopėčių Katedros aikštėje fiksuodami stichijos niokojamą miestą, valtimis pro šalį plaukiančius gyventojus ir gaisrininkų pastangas pumpuoti vandenį iš mažiau apsemtų, ne taip beviltiškai atrodančių gyvenamųjų namų.
Vėliau šios fotografijos tapo tūkstantinio tiražo Vilniaus miesto atvirukų kolekcijos dalimi, kurią saugo Lietuvos literatūros ir meno archyvas.
Padariniai
„Šeštadienį vakare vandens masės pasiekė taip pat elektros stotį ir miestas neteko šviesos. Sugriuvo eilė apsemtų namų. Kadangi vandens lygis Nery aukščiau Vilniaus mažėja, esama vilties, kad padėtis kiek pagerės. Vakar atvyko lenkų viešųjų darbų ministeris. Vilniuj paskelbtas apsiausties stovis“ – 1931 m. balandžio 27 d. pirmajame puslapyje rašė „Lietuvos aidas“.
Dėl tirpstančių ledo lyčių išsiliejusi Nėris drumzlinu vandeniu apsėmė miestiečių namus nuo Antakalnio iki Žvėryno. Jau kurį laiką veikiantis potvynio komitetas spaudai pranešė: nukentėjusiųjų skaičius perkopė 10 tūkst., o nuostoliai vis dar skaičiuojami, bet siekia ne vieną šimtą tūkstančių.
Magistratas nebuvo pajėgus padengti nuostolių, todėl komitetas išplatino pranešimą su prašymu padėti nelaimėliams.
Tuo metu didžioji dalis Vilniaus miesto pastatų buvo mediniai, upė lengvai plėšė stogus, tvoras ir griovė pačius pastatus, todėl daugiau nei keli tūkstančiai gyventojų liko be pastogės.
Apsemtas Mickevičius ir Katedros požemiai
Fotografijose užfiksuotas 1924 metais ant Neries krantinės pastatytas 12 metrų aukščio medinis skulptoriaus Zbigniewo Pronaszko sukurtas paminklas, skirtas poetui Adomui Mickevičiui.
Jį iš lentų Krokuvoje sukalė ir priešais senąjį arsenalą pastatė lenkų kariuomenė, nesulaukusi miesto valdžios sprendimo dėl finansavimo ilgalaikiam paminklui pastatyti.
Kurį laiką sklido gandas apie tai, kad potvynis pasiglemžė ir šią konstrukciją, tačiau kolega istorijos tyrinėtojas Karolis Kučiauskas išsiaiškino – net ir gerokai apgadintas, medinis Mickevičiaus paminklas atlaikė sraunią potvynio tėkmę ir buvo nugriautas tik 1939 metais.
Įdomi ir Katedros požemių istorija – nuslūgus potvyniui susirūpinta Katedros pamatais, mat požemius iki lubų užtvindžiusi Neris gerokai apgadino ten esantį turtą, pažeidė sienas ir sijas.
Tad potvyniui nuslūgus pradėti tvarkymo darbai, kurių metu aptikta karališkoji kripta su Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės palaikais.
Apie buvusį potvynį šiandien byloja atvirukų ir nuotraukų vaizdai bei ant Vrublevskių bibliotekos cokolio įrėžta 1931-ųjų data, žyminti aukščiausią 8,25 metrų ribą.
Tokių potvynių, turbūt, nepamatysime ir dar po 100 metų – ties Minsku užtvenkta Neris ir gerokai paaukštinti krantai stabdo nesuvaldomą stichiją.
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
