Pamatyti, kaip atrodo unikalūs „Velnio nuotakos“ – miuziklo, sukurto pagal K.Borutos apsakymą „Baltaragio malūnas“ – filmavimo užkulisių vaizdai, galite šioje galerijoje, kurios vaizdais su 15min pasidalijo Lietuvos literatūros ir meno archyvas.
Išvažinėję apylinkes, paskutiniąją kelionės dieną rašytojai apsistojo sodyboje ant Udruvės ežero pakrantės.
Čia besivaišindamas alumi vienas jų ir užklausė, galbūt apylinkėse būta kokių nors vėjo malūnų su velniais, mat tuo metu Kazį Borutą neramino pradėtas rašyti, bet neužbaigtas pasakojimas apie jaunikį Girdvainį, besivažinėjantį su obuolmušiais žirgais ir ieškantį sau merginos.
„Matote, – parodė jis ranka, pasivedėjęs mus už klėties, – štai tenai, kur nugriuvęs ežero šlaitas, ir buvo tas Baltaragio malūnas. Dar ir dabar ten yra akmenų krūva, ir vienas akmuo labai panašus į žmogų... Sako, kad tai suakmenėjęs Baltaragis. Gal ir tiesa, jei žmonės kalba...“
Šie šeimininko žodžiai taip sužavėjo Borutą, jog grįžus į Vilnių rašytojų sąjungoje jis tik rankom skėsčiojo – tinkamo dvaro nerado, užtat kokią istoriją parsivežė!
Beje, grįžus keliautojams, Petro Cvirkos vadovaujama rašytojų sąjunga naujus namus vis dėlto rado nacionalizuotame Panerių dvare, kuris ankščiau priklausė Kairiūkščių šeimai.
Palėpėje išsaugotą „Baltaragio malūno“ rankraštį rašytojas pirmaisiais pokario metais perdavė Petrui Cvirkai išspausdinti.
„Gal ne viską aš kaip reikiant užrašiau ir pats suabejojau, daviau juodraštį paskaityti Baliui Sruogai. „Paibelis tave žino, ką tu čia parašei“, – tarė B. Sruoga perskaitęs. – Bet nieko... Baltaragis ir tave pergyvens, jei tik išliks...“, – rašė Kazys Boruta prisiminimuose.
Tai buvo apsakymas apie vienintelę gyvenime meilę, kurios vardan Baltaragis sudaro sandėrį su velniu Pinčiuku.
Tada dar nė vienas jų nežinojo, kad 1974 m. kino ekranuose pasirodys vienas svarbiausių lietuviškosios kinematografijos darbų – „Baltaragio malūno“ ekranizacija. O „Velnio nuotaka“ taps pirmuoju lietuvišku miuziklu.
Kino filmą kurti nusprendė Arūnas Žebriūnas, atsitiktinai perskaitęs Kazio Borutos knygą po to, kai į Lietuvą parsivežė keletą Andrew Lloyd Webberio kūrinio „Jėzus Kristus superžvaigždė“ įrašų.
Surinkta filmo kūrybinė grupė stebino profesionalumu – Sigitas Geda sueiliavo kūrinį ir sukūrė tekstus dainoms pagal jau Viačeslavo Ganelino parašytą muziką, kuri suskambėjo Astos Chmentauskienės, Jono Rupšos, Vytauto Kernagio ir kitų balsais.
Tiesa, ruošiant medžiagą filmui kilo keblumų – Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomose šio filmo Lietuvos kino studijos bylose (daugiau ne 1,5 tūkst. dokumentų) atsidūrė ir pluoštas aukščiausiojo teismo raštų.
S.Gedai parašius dainų tekstus, rašytojas buvo paprašytas papildomai sueiliuoti ir A.Žėbriūno kino scenarijų. Padaręs darbą S.Geda gavo atlygį tačiau kaip bendraautoris įrašytas nebuvo.
Supykęs šis kreipėsi į teismą, kuris ir priteisė autorystę bei papildomą atlygį už padarytą darbą.
Nepaisant nesutarimų, Lietuvos kino studijos nusamdyti literatūros kritikai puikiai įvertino sukurtą scenarijų, parašytą pagal Kazio Borutos knygą, nes girdėjo, kad buvo išsaugota kūrinio autentika ir kartu jis buvo perteiktas per savitą, naują pasaulį.
„A.Žėbriūnas, rašydamas kino scenarijų K.Borutos apysakos motyvais, matyt, bijojo pakartoti dalį „Gana to prakeikto nuolankumo“ klaidų. Todėl jis nereviduoja šio kūrinio, neišardo jo psichologinio ir siužetinio pagrindo. Tuo reikia džiaugtis“, – rašė literatūros kritikas Vytautas Kubilius, aptardamas „Velnio nuotakos“ scenarijų.
Visuomenei pristatytas filmas sulaukė didžiulio palaikymo ir dėmesio – ne tik aktorių gausa (Vaiva Mainelytė, Regimantas Adomaitis, Gediminas Girdvainis ir kiti), bet ir kokybiška Viačeslavo Ganelino kurta muzika.
Suskambęs kino teatruose, miuziklas, deja, tarptautinių festivalių dėmesio nesulaukė, buvo apdovanotas vos kartą – IX sąjunginio kino festivalio Frunzėje (1976) prizu A.Žebriūnui už muzikinio filmo puoselėjimą. Tačiau, nepaisant to, jis yra lietuvių iki pat šiandien minimas, vertinamas ir vis iš naujo peržiūrimas.
„Pagaliau „Baltaragio malūnas“ nei pasaka, nei padavimas – jis atsirado kaip mano širdies raštas apie save patį ir savo kraštą, kuris mane žavi, kaip gražiausia pasaka“, – 1954 m. rašė Kazys Boruta.
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
