Vilniaus savivaldybei pavaldus namas-muziejus yra nedidelis, jį sudaro vos keli kambariai. Juose išlaikyti autentiški XX a. vidurio art deco stiliaus baldai, interjeras. Jie leidžia betarpiškai pajusti, kaip gyveno vėlyvojo tarpukario-ankstyvojo sovietmečio inteligentija.
Darbo kambario sienas remia knygų lentynos, kuriose guli tos pačios knygos kaip tada, kai čia gyveno Antanas Venclova. Autentiškas ir darbo stalas, kėdės, sofa, o kampe stovinti spinta sukurta garsaus tarpukario dailininko, interjero specialisto Juozo Prapuolenio.
Venclovų muziejus – kitoks negu daugelis Vilniaus muziejų. Čia nerasite nė vienos informacinės lentelės, bet muziejininkės gali papasakoti daug istorijų apie kiekvieną interjero elementą bei pačius Antaną ir Tomą Venclovą ir jų gyvenimus.
Be to, čia dažnai vyksta įvairūs literatūriniai ir kultūriniai renginiai, o eksponatai nėra atriboti „Stop“ juostomis ar stiklo sienomis – tai reiškia, kad patys galite prisėsti ant sofos ar pavartyti lentynose esančias knygas.
Šio pastato ir jo gyventojų istorija bei likimai – tai ir Vilniaus bei Lietuvos istorijos atspindys. Apie Venclovų namus-muziejų, pastato istoriją ir jo gyventojų likimus 15min žurnalistui pasakojo muziejaus vadovė Justina Juozėnaitė ir muziejininkė, istorikė Eglė Vilčiauskaitė.
Interviu einant į pabaigą, į Venclovų namus-muziejų netikėtai užsuko ir pats Tomas Venclova. Jis sutiko pasidalinti mintimis apie savo jaunystės namus ir jų vietą dabartiniame Vilniuje. Jo komentaras pateiktas teksto pabaigoje.
Muziejus iškilo tarpukariu
Vila, vėliau tapusi Venclovų namais-muziejumi, buvo pastatyta 1938 m. architektų Jano Borowskio ir Izaoko Smorgonskio. Šį modernų pastatą anuomet prestižiniame miesto rajone pasistatė Antakalnio karo ligoninės komendantas Antoni Kiaksztas. Jo žmona Stanislawa Kiaksztowa buvo įžymi to meto advokatė.
Visgi šeima čia gyveno labai trumpai. 1940 m. Vilnių okupavus sovietams A.Kiaksztas buvo areštuotas, į savo vilą niekada nebegrįžo. Vėliau jis išvyko į Lenkiją ir ten mirė.
Vila buvo didelė, kai kurie kambariai buvo nuomojami. Tad 1938-1941 m. laikotarpiu viloje gyveno ir daugiau žmonių. Žymiausias jų – 1939-1941 m. viloje kambarį nuomojęsis garsus lenkų rašytojas Leopoldas Tyrmandas. Drauge su juo gyveno lietuvių teatro veikėjai Romualdas Juknevičius ir Juozas Siparis.
Kas name gyveno vokiečių okupacijos metais, istorikai dar neištyrė. Pasak J.Juozėnaitės, galbūt tai buvo vokiečių karininkai, o galbūt namas karo sukrėtimuose kurį laiką stovėjo tuščias. Bet kuriuo atveju, šiuo metu muziejus šį dar per menkai ištirtą namo istorijos laikotarpį laiko prioritetu.
1946 m. gyventi į šį namą atsikraustė rašytojas Antanas Venclova. Čia jam butą suteikė sovietų valdžia.
A.Venclovos gyvenimas: nuo Trečio fronto iki Stalino saulės
A.Venclova kairiosiomis pažiūromis pasižymėjo jau tarpukariu. Jis buvo trečiafrontininkų literatūros grupuotės narys, žurnalo „Trečias frontas“ redaktorius. Trečiafrontininkai savo kūryboje rėmėsi avangardistine estetika, pasisakė už aktyvų menininkų veikimą visuomenėje.
„Pradžioje žurnale atviro bolševikinių idėjų propagavimo nebuvo, tačiau turinys tikrai kairuoliškas – manifestiškai skelbiamas lietuviško berno kultas, propaguojamas rašytojų aktyvus įsiliejimas į visuomeninį gyvenimą, žeriama socialinė kritika tautininkų ideologijai, klerikalizmui bei simpatizuojama socializmui. „Lietuviško berno kultas“ – Kazio Borutos terminas, buvo savitas bandymas kurti savitą doktrininę kairiąją programą“, – pasakojo E.Vilčiauskaitė.
Tačiau į trečiafrontininkus dėmesį atkreipė Lietuvos komunistų partija, pradėjo kreipti žurnalą link proletarinės literatūros ir teikti jam paramą.
Galiausiai 1931 m. Antano Smetonos valdžia žurnalą uždraudė. Iš viso pasirodė tik penki jo numeriai.
1940 m. Lietuvą okupavus SSRS, A.Venclova tapo vienu iš Lietuvos delegacijos, važiavusios į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį, narių.
Nors pats A.Venclova komunistų partijai nepriklausė, į delegaciją pateko kaip rašytojas. Įtraukdami tokius žmones, sovietai siekė pateisinti okupaciją Lietuvos žmonių akyse.
„Tai buvo sąmoningas sovietų ėjimas, kol žmonės dar ne visai susigaudė, kokia situacija. Į Maskvą vyko ir kiti rašytojai, pradžioje Vincas Krėvė, paskui Salomėja Nėris, Petras Cvirka. Jie flirtavo su komunistine valdžia, bet patys nebuvo komunistai ir jų komunistais būti tuo metu nevertė. Rašytojai Lietuvoje tada buvo suvokiami kaip moraliniai autoritetai, ir sovietams jų reikėjo siekiant sudaryti įspūdį, jog Lietuva išlieka nepriklausoma, nes vadinamoji Liaudies vyriausybė sudaryta ne iš komunistų, o iš vietinių kultūros autoritetų“, – pasakojo E.Vilčiauskaitė.
1940 m. birželio 18 d. A.Venclova buvo paskirtas LTSR švietimo ministru.
„Jam tai buvo ganėtinai keista. Jis važiavo traukiniu iš Talino į Vilnių ir laikraštyje perskaitė, kad yra paskiriamas ministru. Tiesa, laikraštyje buvo parašyta, kad ministru skiriamas generolas Venclova, tad tai jam sukėlė dvejonių, ar tikrai jis, nes tokio laipsnio jis neturėjęs. Tai rodo, kaip kuo greičiau norėta pranešti visuomenei apie valdžios pasikeitimą, nepaisant atsirandančių klaidų“, – pasakojo E.Vilčiauskaitė.
Po karo, pasitraukęs iš švietimo ministro pareigų, dirbo Rašytojų sąjungoje, kurį laiką buvo jos pirmininkas.
1950 m. būtent A.Venclovos parašytas tekstas tapo sovietinės Lietuvos himno tekstu, 1952 m. už savo kūrybą jis buvo apdovanotas Stalino premija (trečiasis šią premiją gavęs Lietuvos rašytojas, po Salomėjos Nėries ir Teofilio Tilvyčio).
Visgi net ir einant aukštas pareigas A.Venclovos galios išliko ribotos. Jis nuo tremties negalėjo išgelbėti net savo paties brolio. Ir pats turėjo saugotis dėl savo praeities ryšių su eserais ir socialdemokratais.
Tie ryšiai J.Stalino diktatūros laikais kėlė grėsmę – į socialdemokratus dažnai žiūrėta blogiau negu į dešiniuosius. Galimai nuo represijų jį išgelbėjo Stalino mirtis, mat 1953 metais jo poezijoje jau pradėta įžvelgti nacionalizmą – apie tai yra išlikę įskundimai.
„Jis veikė kultūros srityje. Žmonėms dažnai atrodo, kad jis buvo vienas aukščiausių nomenklatūros atstovų, bet jo veikla irgi buvo ribota. Ji buvo varžoma ne tik represinės struktūros, bet ir grupinės nuomonės, iškreipto socialinio lauko. Žinoma, tai nepaneigia fakto, kad jo užtarimas ne vienam padėdavo sovietiniame literatūriniame gyvenime“, – pasakoja muziejininkė.
A.Venclova mokėjo daug kalbų ir, kiek buvo galima tais laikais, nemažai keliavo.
„Pavyzdžiui, jam buvo leidę nuvykti į Islandiją susitikti su vieninteliu islandų Nobelio premijos laureatu, žymiausiu to krašto rašytoju Halldoru Laxnessu, kuris buvo laikomas „prijaučiančiu“ SSRS. A.Venclova su juo bendravo, susirašinėjo“, – sako Justina Juozėnaitė.
A.Venclova taip pat matėsi su vokiečių literatūros klasiku Thomu Mannu ir pasirūpino, kad būtų atstatytas jo namelis Nidoje.
Iki pat gyvenimo galo A.Venclova daugiausiai užsiėmė rašymu, vertimais, redagavimu. Iš politikos jis pasitraukė. Anot Eglės, dienoraščiuose jis minėjo, kad jam labiau patiko kultūrinė veikla negu politinės pareigos su joms būdingu biurokratizmu.
Visgi, pasak E. Vilčiauskaitės, A.Venclovos dienoraščiai atskleidžia, kad komunizmo idealais tikėjo iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų.
„Skaitant dienoraščius, niekur neatrodo, kad jis abejotų. Jis mato socialines negeroves: alkoholizmą, nepriteklių ir panašiai, bet neabejoja sovietinės valdžios teisingumu. Tarkime, dabar išėjo Baltušio dienoraščiai, tai iš jų tarsi atsiskleidžia kitas Baltušis, kuris niekina tam tikrus santvarkos dalykus. Pas Venclovą to nėra“, – pasakoja E.Vilčiauskaitė.
Obuolys nuo obels toli rieda
Senos nuotraukos atskleidžia, kad baldai, esantys buvusiame A.Venclovos darbo kambaryje dabar, šiame kambaryje stovi bent nuo 1953 m. Nors A.Venclova buvo sovietinis veikėjas, jo darbo kambario interjeras, estetika labiau primena tarpukario intelektualų butus.
Pasak muziejininkių, tai tikriausiai A.Venclovos žmonos ir Tomo Venclovos motinos Elizos Venclovienės įtaka. Ji tarpukariu buvo auklėta gana aristokratiškai, jos tėvas Melchioras Račkauskas buvo klasikinės filologijos profesorius.
Elizos dėdė Karolis Račkauskas tarpukariu buvo diplomatas Pietų Afrikos Respublikoje, sesuo Marija, dailininkė, ištekėjo už Petro Cvirkos, o dar vienas brolis, fotografas Vytautas Račkauskas 1944 m. su frontu pasitraukė į Vakarus.
Kuomet Venclovos 1946 m. atsikraustė gyventi į butą, T.Venclovai buvo 9 metai. Šiuose namuose prabėgo jo vaikystė ir jaunystė. Baigęs berniukų gimnaziją, vėliau T.Venclova studijavo lituanistiką.
Jaunasis Tomas pats tikėjo komunizmo idealais. Lūžiniais jo pasaulėžiūros metais tapo 1956 m. – Vengrijos sukilimas ir numalšinimas, po kurio išsisklaidė iliuzijos apie sistemos demokratiškėjimą ar humaniškėjimą.
Būdamas studentu, T.Venclova su kitais VU studentais buvo nubaustas už Vėlinių minėjimą Rasų kapinėse.
1975 m. T.Venclova parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuriame nurodė, kad komunistinė ideologija jam tolima ir jam atrodo didele dalimi klaidinga. Tai buvo bene vienintelis toks viešas pareiškimas sovietinėje Lietuvoje.
„Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą“, – rašė T.Venclova ir prašė leisti jam išvykti į užsienį. 1976 m. jis įstojo į disidentinę Lietuvos Helsinkio grupę.
1977 m. jis Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą JAV, o po metų jam buvo atimta SSRS pilietybė. Tėvas sūnaus išvykimo nebesulaukė – A.Venclova mirė 1971 m.
„Greičiausiai faktas, kad buvo A.Venclovos sūnus, jam gauti leidimą išvykti nepadėjo. Tėvas jau buvo miręs, o garsaus sovietinio veikėjo sūnaus emigracija valdžiai atrodė itin skandalinga, neleistina. Labiau padėjo žinomumas užsienyje – apie T.Venclovos „bylą“ rašė ir Česlovas Milošas, ir Josifas Brodskis, ir Arthuras Mileris. Visas draugų ratas, visa kompanija“, – pasakoja J.Juozėnaitė.
Namai tampa muziejumi
Muziejus Venclovų namuose buvo pradėtas kurti 1972 m., tuoj po A.Venclovos mirties. Tačiau tai buvo ne būtent A.Venclovos atminimo muziejus, o apskritai Vilniaus rašytojų muziejus-archyvas.
Į muziejaus archyvą patekdavo eksponatai ir darbai, susiję su rašytojais, kurie atitiko tuometinę ideologiją – pvz., Kostu Korsaku, Eduardu Mieželaičiu ir kitais.
1989 m. muziejaus fondai buvo perduoti Kauno Maironio literatūros muziejui. Vilniuje liko tik archyvo dalis, susijusi su Antanu Venclova – dokumentai, laiškai ir t. t.
Po Nepriklausomybės atkūrimo pastato paskirtis keletą kartų keitėsi. Čia kurį laiką veikė Lietuvių namai, vėliau – Vilniaus etninės kultūros centras, kuriame tiesiog buvo išsaugotas Antano Venclovos darbo kambarys.
2004 m. muziejus įgijo dabartinę koncepciją. Nutarta, kad muziejus bus skirtas visai Venclovų šeimai ir kad bus ne memorialinis, o literatūrinis. Kitaip tariant, nutarta, kad muziejus veiks ne tik kaip atminimo erdvė, bet ir aktyvus literatūrinis ir kultūrinis taškas.
Tiesa, iki šiol daug kas Venclovų muziejų laiko būtent memorialiniu muziejumi. Tokią painiavą skatina ir tai, kad muziejus yra pavaldus Vilniaus memorialinių muziejų direkcijai, kuri dar ir yra įsikūrusi tame pačiame pastate.
Dėl to muziejininkės pabrėžia – muziejaus tikslas nėra įamžinti A.Venclovą kaip teigiamą istorinį veikėją ar atiduoti jam pagarbą, veikiau permąstyti sudėtingą ir skausmingą XX amžiaus istoriją bei rašytojų vaidmenį joje, tiek neigiamą, tiek teigiamą.
„Žodis „memorialinis“ mums su Egle nepatinka. Jis neatspindi muziejaus veiklos pobūdžio, o lankytojams dažnai asocijuojasi su senu, nuobodžiu muziejumi“, – sako J.Juozėnaitė.
Jos teigimu, tikslinga memorialiniais muziejais vadinti Vinco Mykolaičio-Putino ar Vinco Krėvės muziejus, nes jie susiję su viena asmenybe, tačiau Venclovų namai-muziejus užsiima įvairia veikla, organizuoja renginius, susijusius su literatūra, disidentiniais judėjimais Rytų Europoje.
Visgi nors muziejus ir nėra memorialinis, autentiškos aplinkos išsaugojimui čia skiriamas didelis dėmesys.
Išsaugoti autentiški baldai, interjeras, o pats Tomas Venclova dažnai lankosi savo vaikystės namuose ir jį papildo nuotraukomis, knygomis, kitais su jo vaikyste ir dabartine veikla susijusiais eksponatais.
Kadangi muziejus susijęs ir su kitais Venclovų šeimos nariais, jie irgi papildo muziejų eksponatais.
„Be to, Tomas Venclova pats ateina į šiuos namus ir tvarko biblioteką, nes atsimena sistemą, kaip knygos buvo išdėliotos jo jaunystės, vaikystės metais“, – pasakoja Eglė Vilčiauskaitė.
Tomas Venclova pats ateina į šiuos namus ir tvarko biblioteką, nes atsimena sistemą, kaip knygos buvo išdėliotos jo jaunystės, vaikystės metais.
Nors A.Venclova buvo susijęs su sovietine santvarka, lentynose beveik nėra komunistinių knygų. Čia yra ir Antano Smetonos raštai, ir Naujasis Testamentas. Šias knygas A.Venclova išsaugojo, nors laikė paslėpęs ir nedemonstravo viešai. Yra visa klasikinė lietuvių literatūra, seni Vaižganto leidimai, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis...
Esama ir išties unikalių eksponatų. Pavyzdžiui, propagandinio meno albumų iš XX a. šeštojo dešimtmečio Kinijos, kuriuos A.Venclovai 1954 m. padovanojo kinų slavistas, vertėjas Ge Bao Ciuanis.
Muziejus drąsiai žiūri į ateitį
Kaip Venclovų namai-muziejus gyvena dabar. Kokie jo iššūkiai, kokie tikslai? Kaip atrodo kasdienybė?
„Iki pandemijos didžiausią dėmesį skirdavome renginiams, tačiau dabar koncentruojamės į archyvų tyrimų, skaitmeninimo darbus. 2019 metais įvykdėme reikšmingą fondų papildymą: iš JAV susigrąžinome Tomo Venclovos dėdės, tarpukario Kauno fotografo Vytauto Račkausko fotografijų negatyvų kolekciją, kurią šiuo metu skaitmeniname ir talpiname Lietuvos integralioje muziejų sistemoje LIMIS, kurios prieiga atvira ir nemokama. Visa tai privalo būti kuo plačiau pasiekiama ir garsinama. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus projekto dėka sukūrėme virtualų muziejaus turą, kuris startuos dar šiais metais. Jis suteiks galimybę su muziejumi susipažinti neišeinant iš namų“, – sako J.Juozėnaitė.
„Venclovų namai pasižymi tuo, kad čia saugomos ne konkrečios detalės, bet bendra atmosfera.
Venclovų namai pasižymi tuo, kad čia saugomos ne konkrečios detalės, bet bendra atmosfera.
Dažnai atėję lankytojai nesijaučia kaip muziejuje. Nedaug yra muziejų, kur galima visur atsisėsti. Be to, ekskursijos įprastai vyksta dialogo principų, klausiame lankytojų, kas jiems įdomu. Mes nesame užsidaręs muziejus-institucija, esame muziejus, kuris priklauso visuomenei. Dažnai ateina žmonės, kurie, pavyzdžiui, ieško erdvės kultūriniams renginiams, idėjoms. Mielai priimame, nes norisi, kad tai būtų atviras centras su ypatinga aura. Dažnai aplanko ir užsieniečiai“, – priduria Eglė.
Ji teigė, kad ateidama dirbti galvojo, jog galbūt muziejų reikia padaryti modernesnį, įdiegti šiuolaikinių technologijų, bet dabar vis labiau supranta, kad žmonės ateina ne dėl to.
„Pas mus žmonės pailsi nuo planšečių ir sukonstruoto naratyvo. Čia jie gali tiesiogiai pasikalbėti apie tai, kas jiems rūpi ir įdomu. Ir užsienyje tokie maži, bet tiesioginiu bendravimu pagrįsti muziejai dažnai tampa atsvara ultramodernumui.
Ir užsienyje tokie maži, bet tiesioginiu bendravimu pagrįsti muziejai dažnai tampa atsvara ultramodernumui.
Žmonės nori kažko kito ir geriausiai tai matyti, kai ateina naujoji karta, kuriai spausdinimo mašinėlė ar senas drožtukas atrodo nuostabiausias dalykas. Pas mus daug objektų gali paimti ir pavartyti, tarkime, knygą, parašyta sena, dar ne bendrine lietuvių kalba“, – kalba Eglė.
Ji akcentuoja, kad muziejus – visiškai nemokamas. Nekainuoja nei patekimas į muziejų, nei jame vykstantys renginiai, nei edukacinės programos.
O muziejaus renginiai – labai įvairūs. Dalis jų yra literatūriniai. Tik keli pavyzdžiai – muziejuje vyko literatūros festivalis „Riboženkliai“, orientuotas į Rytų Europos poeziją ir vertimus, anksčiau kasmet vykdavo slovėnų literatūros savaitgalis, bendradarbiaujant su Rumunijos ambasada muziejuje lankėsi garsi Rumunijos poetė ir disidentė Ana Blandiana. Vyko ir kitiems rašytojams skirti renginiai.
Tačiau literatūriniai renginiai – tik dalis muziejaus veiklos. Muziejus užsiima ir leidyba, pavyzdžiu, yra išleidęs elektroninę Vidurio ir Rytų Europos poezijos antologiją, be to, čia vyksta ir paskaitos bei įvairiausios muzikos pasirodymai – muziejuje vyko postindustrinės elektroninės muzikos festivalio „Speigas“ renginiai, klasikinės indiškos muzikos vakarai, džiazo koncertai.
2012 metais muziejuje buvo suorganizuota akcija „Okupuokite muziejų“, skatinusi lankytojus naktį praleisti muziejuje.
Sienos buvo išklijuotos popieriumi, ant kurio galima rašyti, vyko slemo poezijos pasirodymai, kieme grojo didžėjai. Kūrėjai galėjo laisvai naudotis muziejaus erdvėmis.
„Kainavo nedaug. Muziejus buvo nusiaubtas, bet didelių nuostolių nebuvo, eksponatų nesugadino, o daugiau viską susitvarkėme. Užtat po to pas mus labai pasikeitė auditorija – pradėjo plūsti jaunimas“, – pasakoja J.Juozėnaitė.
Ji priduria, kad muziejus mielai priima ir senjorus, su jais dirba, rengia edukacines programas Trečiojo amžiaus universitetui.
Šiuo metu, prasidėjus karantinui, muziejus organizuoja renginių ciklą „Vilniaus vardai“, skirtą XX a. Vilniaus miestui svarbių, išskirtinių ir pasižymėjusių asmenybių pristatymui ir jų kultūrinės, visuomeninės veiklos atminties puoselėjimui.
Artėjantis šio ciklo renginys numatomas lapkričio 14 dieną, skirtas Pauliaus Širvio 100-tosims gimimo metinėms. Muziejus organizuoja mono spektaklį, kuris remiasi archyve saugomais Pauliaus Širvio laiškais. Kartu tai yra jaunosios kartos kūrėjų žvilgsnis į sovietmečiu kūrusį rašytoją.
Ką pats T.Venclova mano apie muziejų?
Kol kalbėjomės su Justina ir Egle, į muziejų užsuko ir Tomas Venclova. Sužinojęs, kad muziejuje lankosi žurnalistas, jis sutiko pasidalinti savo pamąstymais apie muziejaus vietą šiandienos Lietuvoje.
„Dabartinėje Lietuvoje Antano Venclovos muziejus tikrai atrodytų keistokai. Bet šis muziejus nėra Antano Venclovos.
Dabartinėje Lietuvoje Antano Venclovos muziejus tikrai atrodytų keistokai. Bet šis muziejus nėra Antano Venclovos.
Aš sakyčiau, kad šiuo metu muziejus turi tris kryptis. Pirmoji – XX a. vidurio inteligentijos buitis, kuri čia išsaugota autentiškai, žymiai autentiškiau negu daugelyje kitų memorialinių muziejų. Antras dalykas – čia yra didele dalimi disidentizmo muziejus, kadangi čia vyko ir disidentinė veikla, jis siejasi su Lietuvos Helsinkio grupe. Lankėsi žymūs žmonės, tokie kaip Josifas Brodskis. Galų gale, čia lankėsi daug žymių Lietuvos rašytojų – Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, iš jaunųjų Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis. Dar pats atsimenu, kaip Sruoga vaikščiojo po šitą kambarį. Trečia, tai literatūrinių ryšių muziejus. Pavyzdžiui, ne per seniausiai čia minėtos ukrainiečių poeto Ševčenkos metinės, dalyvaujant ir Ukrainos ambasadoriui. Galvojama apie baltarusišką vakarą. Mano manymu, ta prasme muziejus atlieka naudingą darbą“, – sakė T.Venclova.
Poetas pabrėžė, kad muziejaus ateitis nuo jo nepriklauso, ją sprendžia Vilniaus savivaldybė, kuriai muziejus yra pavaldus.
„Tie dalykai nuo manęs nepriklauso. Priklauso nuo Vilniaus savivaldybės. Bet tikiuosi, kad muziejus Vilniuje turi savo vietą, užima savotišką, gal net unikalią nišą“, – sakė T.Venclova.
Paklaustas, ar pats dažnai lankosi muziejuje, T.Venclova teigė, kad būdamas Vilniuje čia užsuka gana dažnai.
„Užsuku ir net šiek tiek prisidedu prie darbo – pavyzdžiui, truputį pertvarkiau knygų lentynas. Sustačiau knygas ta tvarka, kurią atsimenu iš vaikystės. Kartais čia leidžiu ir vakarus. Pavyzdžiui, čia vyko Rytų Europos poetų festivalis. Buvo jaunų, bet jau žymių Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos poetų. Tokių dalykų kitur Vilniuje nelabai ir rasi“, – sakė T.Venclova.
Visgi poetas teigė, kad ypatingos nostalgijos vaikystei būdamas šiame pastate jis nejaučia.
„Kokių nors ypatingų nostalgijos jausmų jis man nesukelia. Namai kaip namai. Taip istoriškai susidėjo, kad aš tuose namuose užaugau. Žinot, yra toks posakis: „Gyvas muziejun lenda“. Nuo to apsaugok Viešpatie, bet kai kurie mano archyviniai dokumentai čia yra saugomi ir turbūt gerai, kad yra, nes jie turi ryšio ne su mano kukliu asmeniu, o su kitais žymiai svarbesniais asmenimis“, – sakė T.Venclova.
Tarp muziejuje saugomų archyvinių dokumentų – ir Antano Venclovos dienoraščiai. Ar derėtų muziejui pagalvoti apie dienoraščių išleidimą? Ar T.Venclova tam neprieštarautų?
„Šie dienoraščiai yra istorinis dokumentas. Kaip toks jis gali būti publikuotas. Bet čia irgi ne man spręsti. Specialiai to nereikalausiu“, – taip į šį klausimą atsakė T.Venclova.
„Baltušio dienoraščiai yra su labai aiškiu savo laiko antspaudu, bet istorikui, be abejo, įdomūs, nors daug kur, mano manymu, gėdingi, apie tai neseniai parašiau visą straipsnį. Turbūt gerai, kad jie išspausdinti“, – pridūrė poetas.
