– Apskritai – kas yra naujažodis, kaip jį apibrėžtumėte?
– Paprasčiausia būtų sakyti, kad naujažodis – naujai kalboje atsiradęs žodis. Bet ne visi vienodai naujumą suvokia. Tad iškart kyla ne vienas klausimas: o kas yra nauja? Koks to naujumo atskaitos taškas? Tarkim, žodis mėsainis atsirado per vidurį mano gyvenimo, tai man yra dar nesenas darinys. O studentei, atėjusiai pas mane į Lietuvių kalbos institutą atlikti naujažodžių praktikos, tai visiškas senadaras – ji jau gimė kone su tuo mėsainiu rankoje.
Taigi kalbėdami apie naujažodžius turime apsibrėžti šios sąvokos ribas. Neologijoje, kuri tiria naujažodžius (tarptautiškai tariant, neologizmus), priimta naujažodžiais laikyti kokiu nors laikotarpiu atsiradusius, žodynuose tuo metu nebuvusius, visuomenei neįprastus leksikos vienetus. Tai gali būti paskiri žodžiai ar pastovieji žodžių junginiai (įskaitant frazeologiją). Prie naujažodžių kartais dar priskiriamos naujos santrumpos, taip pat naujai atsiradusios žodžių reikšmės. Dalį naujažodžių skolinamės iš kitų kalbų (tai skoliniai), dalį pasidarome patys (ir vadiname naujadarais) arba išsiverčiame nusižiūrėję į kitas kalbas (ir vadiname vertiniais).
Naujažodžių prireikia, kai atsiranda naujų daiktų, reiškinių, kuriuos reikia įvardyti taip, kaip nebūta iki tol. Be to, žmogus yra ir jausminga, kūrybiška būtybė, o kalba – puiki saviraiškos priemonė. Kiekvienas, mokantis kalbą, gali susikurti tokį žodį, posakį, metaforą, ko iki tol niekas nebuvo sukūręs, ir taip išreikšti savo jausmus, požiūrį į ką nors.
Taigi naujažodžių yra visokių: ir kasdieniam vartojimui, ir proginiam desertui.
– Kuo naujažodžiai svarbūs kalbai?
– Naujažodžių radimasis, jų gausa rodo, kad kalba yra gyvybinga, turi priemonių atsinaujinti, o naujažodžius kurianti, vartojanti visuomenė – aktyvi, gebanti reaguoti į gyvenimo naujoves ir jas perteikti kalba.
Naujažodžiai yra tarsi eksperimentinis kalbos laukas, kuriame išbandomos jos galimybės, pasirenkami ir įtvirtinami nauji žodžių darybos modeliai, plečiamos ar siaurinamos žodžių reikšmės, kuriama aktualijas atliepianti frazeologija.
Kad ir kaip nepatiko kai kam minėtasis naujadaras mėsainis ir jo giminaičiai dešrainis, sūrainis, bet šiandien pagal jų analogiją mūsų verslui patogu kurti naujus užkandžių pavadinimus: iešmainis, bulvainis, daržovainis, kalakutainis, kotletainis, tortilainis, morkainis...
Įdomių pokyčių patiria žodžių reikšmės. Pavyzdžiui, pastaruoju metu tiesiogine reikšme dažnai vartojamas veiksmažodis pasiskiepyti yra įgavęs ir perkeltinę reikšmę „įgyti politinį atsparumą – viešųjų ryšių priemonėmis užbėgti už akių galimiems skandalams“; trintukas – reikšmę „smulkus valdininkėlis, politiko patarėjas“, parašiutininkas – reikšmę „kas nuleidžiamas į postą be konkurso, per politinius paskyrimus“. Su kriptovaliutos generavimu susijusiems dalykams pavadinti pagal anglų kalbą išplėsta veiksmažodžio kasti ir jo vedinių kasėjas, kasykla reikšmė, o vienaragis (ir vėliau dešimtragis, šimtaragis), nusižiūrėjus į anglų kalbą, tapo skirtingos kapitalo vertės startuolių pavadinimais.
Tiesa, kartais neapgalvotas reikšmės perkėlimas iš kitų kalbų siaurina pačios lietuvių kalbos galimybes arba sukuria dviprasmybių. Antai pagal anglų kalbą veiksmažodis kolaboruoti pradėtas vartoti neutralia (teigiama) reikšme „bendradarbiauti, dirbti bendrą darbą“ (pavyzdžiui: Viešbutis kolaboravo su kosmetikos bendrove ir siūlė prabangų poilsį). Tačiau vyresnėms kartoms kolaboruoti (ir kolaborantas) turi tik visiškai neigiamą atspalvį – „bendradarbiauti su okupacine valdžia“. Todėl panašiame tekste šis žodis gali turėti kitokį poveikį adresatams, nei tikisi jo autorius.
Pastarąjį dešimtmetį viešojoje lietuvių kalbos vartosenoje tarp visų emociškai nuspalvintų naujažodžių daugiausia tokių, kuriais reiškiama pašaipa, ironija, kandumas.
Taip pat naujažodžiai gerai atspindi emocinį visuomenės foną. Pavyzdžiui, pastarąjį dešimtmetį viešojoje lietuvių kalbos vartosenoje tarp visų emociškai nuspalvintų naujažodžių daugiausia tokių, kuriais reiškiama pašaipa, ironija, kandumas. Taiklūs naujadarai dažnai kuriami ir vartojami kaip politinių pažiūrų ženklas, ideologinės kovos ginklas. Tokių naujažodžių negailima dabartiniams valdantiesiems apibūdinti, pradedant moteriausybe, kvailiausybe, pišiausybe (premjerės Ingridos Šimonytės, sutrumpintai PIŠ, vadovaujama vyriausybė) ir baigiant armonautais.
Rusijos karo su Ukraina metu kasdienis žodynas bemat prisipildė karinių aktualijų. Be dažnam iki tol negirdėtų karybos terminų pavadinimų, ėmė plisti ir okupantus pašiepiantys, ukrainiečių išradingumą atskleidžiantys naujažodžiai: banderožąsis, tankavagiai, orkai, orktarakoniai, orkupantai, putlaižiavimas...
Tai nereiškia, kad visi tokių eksperimentų rezultatai vėliau patenka į žodynus, nes šie dažniausiai orientuoti į norminę kalbos atmainą – bendrinę kalbą. Ir už norminės kalbos ribų gyvuoja kitos atmainos, kuriose apstu spontaniškos kalbinės kūrybos, leidžiančios pačiai kalbai skleistis įvairiomis spalvomis.
– Koks yra kalbininkų ir visuomenės vaidmuo naujažodžiams prigyjant arba ne? Kas juos kuria ir kaip atrodo šis procesas?
– Tikrai jau seniai gyvuoja toks mitas, kad kalbininkai nieko daugiau neveikia, tik sėdi ir kuria naujus baisius žodžius, ir geriau esą jie to nedarytų. Šis mitas greičiausiai atspindi daugiau kaip šimtmečio senumo istoriją: bendrinės kalbos kūrimosi pradžioje kalbininkai iš tiesų aktyviai stengėsi atsikratyti slavybių, germanybių ir specialiai kūrė lietuviškus atitikmenis arba jų ieškojo liaudies kalboje. Priminsiu vien tik keletą iš daugelio Jono Jablonskio sukurtų ir mums jau įprastų žodžių: praeitis, ateitis, teismas, teisininkas, bendradarbis („kas bendradarbiauja spaudoje“), laikraštis, bendrovė, gamtininkas, orlaivis, taip pat savaitės dienų pavadinimai ir kt.
Visa lietuvių kalba – ilgaamžis tautos kūrinys, ir mūsų dienomis ta kūryba nenutrūksta. Į ją yra įsitraukusi visa aktyvioji visuomenė. Naujas žodis neatsiranda savaime, iš nieko. Pirmiausia galvoje turi kilti jo poreikis. Visuotinio raštingumo ir tinklinio bendravimo laikais tokiai kūrybai ir jos sklaidai atvertos didelės galimybės. Šis procesas, kaip ir kitose kalbose, gana stichiškas, nes kas gi galėtų aprėpti viską, kas nutinka vartosenoje?
Kalbininkai prižiūri tik vieną lietuvių kalbos atmainą – bendrinę kalbą. Be to, reikia pasakyti, kad kiekvienas iš jų turi savo darbo sritį. Vien tik Lietuvių kalbos institute – kas tiria vietovardžius, kas senuosius raštus, kas bendrinės kalbos normų raidą, kas rašo žodynus, narplioja terminijos problemas, braižo geolingvistikos žemėlapius... Jeigu prireikia, žinoma, ir kokį žodį sukuria.
Bendrinės kalbos normų tvarkyba užsiimantys kalbininkai, kad ir negausiomis pajėgomis, nuolat stebi vartoseną, kaupia informaciją apie jos pokyčius ir apie visuomenės poreikius, žiūri, kokie kalbos dalykai žmonėms kelia vartojimo keblumų, kokiais kalbos klausimais prašoma daugiausia konsultacijų.
Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje nuosekliai svarstomi įvairių sričių terminai. Tuose svarstymuose būtinai dalyvauja ir tų sričių specialistai. Ten yra proga skolintiems terminams prireikus paieškoti ir lietuviškų atitikmenų, pasiūlyti naujų žodžių. Kalbininkai dažniausiai tik pataria, jei kyla klausimas, ar specialistų siūlomas terminas atitinka lietuvių kalbos dėsnius, ar pritampa prie kitų terminų sistemos.
Taip pat Kalbos komisijoje bent kartą per metus svarstomi kai kurių naujų skolinių, dėl kurių žmonėms kyla vartojimo sunkumų, sąrašai. Dažniausia tai įvairios kitų kraštų realijos – valgių, aprangos, pramogų pavadinimai. Jiems paprastai nereikia ieškoti lietuviškų atitikmenų, svarbu pateikti sunormintą, prie lietuvių kalbos gramatinės sistemos (rašybos, kirčiavimo, morfologijos) pritaikytą formą. Pavyzdžiui, kokiais tik variantais nevadinama ispaniška sriuba gaspačas lietuviškojoje vartosenoje: gaspačis, gaspačo, gaspacho, gazpačo, gazpacho. Tokia įvairovė bendrinėje kalboje visai netikslinga, tik sunkina informacijos sklaidą, todėl reikalinga normintojų ranka.
Aptariant naujuosius skolinius, visada tikrinama vartosena: ar tuose tekstuose, kuriuose aptinkamas skolinys, pasitaiko jo atitikmenų. Tad pirmiausia žiūrima, ar žmonės nėra ko sukūrę. O besvarstant atsiranda ir naujų siūlymų. Kam nepatinka lietuviški kai kurių naujųjų anglybių pavadinimai – glotnutis vietoj smučio, riedis vietoj segvėjaus, brukalas vietoj spamo, dūzgės vietoj afterparčio ir t. t. – neturėtų griežti danties ant kalbininkų. Tai žmonių kūryba ir jeigu ji tinkama bendrinei kalbai, siūloma vartoti.
Ar naujas žodis prigis, itin daug lemia žiniasklaida. Jeigu ji naują žodį priima (arba patys žiniasklaidininkai sukuria), pradeda vartoti, kartu pratina prie jo visuomenę ir taip augina žodžio socialinę vertę.
Vartosenoje pasirodantiems naujažodžiams kaupti ir informacijai apie juos skleisti skirtas nuo 2011 m. internete laisvai prieinamas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas (https://ekalba.lt/naujazodziai).
– Kiek naujažodžių vartojimą šiandien lemia socialiniai tinklai ar žiniasklaida / medijos?
– Visame interneto apipintame pasaulyje XXI a. išaugus žiniasklaidos ir kitų medijų įtakai, kalbama apie visuomenės mediatizaciją. Paprastai tariant – tai bendruomenės ryšių mezgimas ir palaikymas, idėjų apykaita, naudojant įvairias elektroninės terpės priemones. Remiantis mediatizacijos teorija, aiškinama, kaip medijos perskirsto galias visuomenėje, kaip jos veikia žmonių nuostatas bei įpročius, kaip keičia žmonių santykius. Kinta įvairių visuomenės veiklos sričių pobūdis: politikoje kuriama nuomonių industrija; pramogų srityje žaidimus kaladėlėmis keičia virtualūs žaidimai; bažnyčios, tikėjimo vietą užima maginės fantastikos knygos ir filmai.
Kalbos mados tarsi traukia už liežuvio pavartoti kokį įmantresnį, dar nenuvalkiotą žodelį ar posakį. Medijos juos negailestingai platina, kol tai tampa tiesiog neskoninga atgyvena ir skatina ieškoti naujų raiškos priemonių.
Šie procesai skatina ir gausesnius kalbų kontaktus, ir spartesnę kalbos raidą, nes gyvenimo permainas atspindinčios kalbos naujovės virtualioje terpėje sklinda nepalyginti greičiau nei ikiinternetinėje eroje.
Pavyzdžių galima rasti daug. Medijomis greitai sklinda ne tik skoliniai, bet ir naujadarai: asmenukė, melagiena, patiktukas, emociškai nuspalvintos mytiūtės, iškištanosiai, valdžiažmogiai, užingridai ir žmogos.
Prisiminkime, kaip atsirado ir plito naujadaras verktiniai. 2015 m. gegužės viduryje paskelbus šaukimą į nuolatinę privalomąją karo tarnybą, kaip atsakas sukurtas socialinis projektas – nuotraukų serija su verkšlenančiais ir šauktinių duonos nenorinčiais ragauti jaunuoliais. Birželio pradžioje socialiniuose tinkluose jau plito kita akcija, pašiepianti šiuos jaunuolius. Pagal analogiją su šauktiniais jie pavadinti verktiniais. Bemat verktinius pasigavo žiniasklaida, ir naujadaras vos per kelias dienas jau buvo plačiai žinomas. Kiek vėliau verktinių reikšmė išsiplėtė, ir dabar jis vartojamas pavadinti tiems, kurie nepagrįstai dėl ko nors virkauja.
Kalbos mados tarsi traukia už liežuvio pavartoti kokį įmantresnį, dar nenuvalkiotą (bet vis tiek ilgainiui nuvalkiojamą) žodelį ar posakį. Medijos juos negailestingai platina: pasileisti plaukus („atsipalaiduoti“), pažadinti žvėriuką („sukelti azartą ką nors daryti“), yra reikalų („yra bėdų, sunkumų, rūpesčių, vargų“), rūkyti kamputyje („nervintis dėl kitų pranašumo“) ir pan., kol tai tampa tiesiog neskoninga atgyvena ir skatina ieškoti naujų raiškos priemonių.
– Kokių savybių turintys naujažodžiai yra linkę prigyti? O gal jokios formulės čia nėra?
– Formulę parašyti galima, bet joje būtų daug kintamųjų. Kiekvienas žodis turi savo istoriją ir jam būdingų požymių rinkinį, taigi yra unikalus. Paprastai žodis gyvuoja ne vienas, o su kitais susijęs įvairiais kilmės, prasminiais, darybiniais ryšiais, taigi tas kalbinis kontekstas, taip pat nekalbinės priežastys (kalbos vartotojų nuostatos) ir sudaro visą formulės kintamųjų aibę. Todėl galime kalbėti tik apie bendruosius naujažodžių prigijimo polinkus.
Pirmiausia žodžio prigijimą lemia pats įvardijamas objektas ar reiškinys: ar jis paplitęs, ar apie jį dažnai kalbama. Jei taip, tai ir su juo einantis žodis pradedamas dažnai vartoti, prie jo greičiau priprantama. Jeigu turėsime galvoje bendrinę kalbą, svarbu ir tai, ar naujas žodis pritampa prie lietuvių kalbos sistemos, ar iš jo galima pasidaryti vedinių, ar jo reikšmė skaidri ir aiški, ar jis nekelia nereikalingų asociacijų, ar lengvai ištariamas, ar ne per ilgas.
Žinoma, naujas žodis gali būti ir taisyklingas, ir darybiškai tinkamas, bet žmonėms nelips prie liežuvio, ir gana. Be to, naujų žodžių pajauta – labai subjektyvus dalykas. Įdomu socialiniuose tinkluose sekti įvairias diskusijas dėl vienokio ar kitokio naujadaro. Tarkim, žodis įtakdarys (vietoj skolinto influencerio) vienam „kelia kalbos padargų alpulį“, kitas sakosi negalintis jo ištarti neužsikosėjęs, trečiam – kerėpliškas, bet esantis mažesnė blogybė už influencerį, kurį tariant esą galima pasitempti liežuvį, ketvirtam įtakdarys – pusėtinas žodis, nuo jo „spuogais neberia“. Ir pasipila visokio plauko nauji siūlymai: įtakotojas, įtakiukas, paveikėjas, paveikinėtojas, įtakorius, įtakūnas...
Ilgainiui toji variantų įvairovė paprastai ima mažti, nusistovi geriausiai konkurenciją atlaikę žodžiai. Dažnai būna, kad bendrinėje kalboje imamas vartoti norminis naujažodis, o už bendrinės kalbos ribų, substandarte, lieka visa kita.
– O kokių ypatybių turintys naujažodžiai neprigyja? Gal yra jus pačią nustebinusių atvejų? Jei galite, pateikite pavyzdžių.
– Mažiausiai galimybių prigyti turi ilgesni, lietuvių kalbai nebūdingo skambesio skoliniai, jeigu jiems laiku atsiranda bent kokių atitikmenų, pavyzdžiui, boulderingas (liet. uolakopa), merčandaizingas (liet. prekydėsta), organaizeris (liet. užrašinė), kaučserfingas (liet. sofinėjimas) ir pan. Jeigu naujadaras pavykęs, jis būna aiškesnis už skolinį ir pritampa prie lietuvių kalbos sistemos, negriauna žodžių reikšminių, gramatinių ryšių. Kalba, kaip minėjau, vis dėlto yra sistema, sudėtinga ir įdomiai veikianti sistema, o ne palaidų žodžių krūva.
Ne vienu atveju per atsitiktinumą skolinys pagal skambesį ar užrašymą gali sutapti su lietuvišku žodžiu ir kartais kelti nesusipratimų, dviprasmybių. O jų kalba nemėgsta. Tokie, pavyzdžiui, yra skoliniai viralas („sparčiai kaip virusas internete plintantis dalykas“), blogas („tinklaraštis“). Panašiais atvejais tai paskata kurti lietuviškus atitikmenis. Ir tikrai, nors blogas tebevartojamas už bendrinės kalbos ribų, prie tinklaraščio, kad ir ilgesnio, bet aiškesnio žodžio jau spėjome priprasti.
Prisimenu, kol įvairavo skolinio skeneris (skaneris) ir jo vedinių forma, esu aptikusi visai nejuokingame žiniasklaidos tekste ir tokį pavyzdį: Kasininkė jau skanavo pensininkės prekes, o šios sūnus laukė netoliese. Pirma mintis: negi ta kasininkė buvo taip išalkusi?
Lietuviški naujadarai pagal tą pačią minėtą formulę neprigyja paprastai tokie, kurie būna griozdiški, sunkiai ištariami, neaiškūs, neatspindintys reiškinio esmės, keliantys nereikalingų asociacijų.
– Labai noriu pasiūlyti savo naujažodį. Ar galiu tai padaryti? Jei taip, kaip?
– Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno svetainėje yra skiltis „Jūsų siūlymai“. Ten užpildžius trumpą formą, galima atsiųsti naują vartosenoje (socialiniuose tinkluose, tinklaraštyje, žiniasklaidoje, knygoje, dokumentų tekstuose ir pan.) aptiktą arba savo sukurtą ir jau realiai kokioje nors situacijoje pavartotą žodį.
Net ir atsitiktinai parduotuvėje nugirsta replika gali būti tai, ko reikia. Yra (interneto) televizijos laidų, kurių kūrėjai nuolat stebina nepakartojamu humoro jausmu ir moka subtiliai išnaudoti žodžių kūrimo dovaną. Arba pasiklausius televizijos žinių laidose politikų ir jiems prijaučiančių politologų, apžvalgininkų, kurių lūpose naujažodžiai tampa politinės kovos ginklu, lieka pulti juos užsirašyti.
Svarbu tiksliai nurodyti aptikto naujažodžio pavartojimo šaltinį arba, jeigu jis elektroninis, atsiųsti bent nuorodą. Jeigu siūlomas žodis dar nėra natūraliai, kalbos tėkmėje pavartotas, tokių naujažodžių į duomenyną nededame, kaupiame atskirai.
Pavyzdžiui, duomenyno lankytojas atsiuntė greičiausiai savo sugalvotą naujadarą brauknys – pabraukimo brūkšniui skaitmeniniame tekste pavadinti. Tai gal ir būtų geras vienažodis atitikmuo, bet kol kas jis, regis, nėra pradėjęs plisti, todėl nelaikomas tikruoju naujažodžiu.
Apskritai naujažodystė yra užkrečiamas dalykas. Kas jau pradeda negirdėtus žodžius rinkti, nesustoja. Labai miela gauti ir krūvas laiškų su kolegų ar šiaip įvairių neabejingų kalbai žmonių surastais naujais žodžiais – iš skaitomų knygų, socialinių tinklų, viso lietuviakalbio interneto.
Nėra taip, kad žodžiai sklandytų tuščioje erdvėje. Ypač gražu, kai naujas žodis kartu su vaizdu meniškai įrėmina gyvenimo gabalėlį.
– Kokie jūsų pačios mėgstamiausi naujažodžiai? O kas norėtumėte, kad prigytų kalboje?
– Dažnai esu to klausiama. Man patinka naujadarai, kurie rodo kūrybiškumą, netikėtą minties kryptį, slepia kelis prasmių sluoksnius. Tegu jie pavieniai, situaciniai, bet Naujažodžių duomenyne lieka kaip gražus kūrybos akimirkos liudijimas. Štai iš reklamos kūrėjų: miaujiena, poilsenybė, kiauradiatorius, dar iš kitų šaltinių – trešnėdra, sėdmaišus jaunimas, kiaulega... (Ką jie reiškia, pažiūrėkite Naujažodžių duomenyne.)
Nėra taip, kad žodžiai sklandytų tuščioje erdvėje. Ypač gražu, kai naujas žodis kartu su vaizdu meniškai įrėmina gyvenimo gabalėlį. Pavyzdžiui, gamtos fotografo Mariaus Čepulio naujadaras pasižvėrėti (reikšme „prašmatniam žvėriui išeiti į viešumą pasipuikuoti“ – pagal analogiją su pasižmonėti) vienas pats neturėtų tokios įtaigos, kokią įgauna visame vaizdo ir teksto lydinyje. Socialiniame tinkle prie pavasario rytmetį nufotografuotos briedės buvo toks tekstas: „Susišukavo, blakstienas pasidažė ir kaukšėdama aukštakulniais išėjo pasižvėrėt. Ar ne daili?“. Šią nuotrauką autorius yra padovanojęs Naujažodžių duomenynui. Būtinai žvilgterkite.
O jeigu kalbame ne apie desertinius, o apie kasdieniam vartojimui skirtus naujadarus, norėtųsi, kad gerai sudaryti ir šiaip tinkami lietuviški žodžiai nurungtų bespalvius skolinius. Pavyzdžiui, ne kartą aptinku žiniasklaidoje lengvam vasariškam įsispiriamam apavui vadinti vartojamą anglų kalbos skolinį mulės (o jis kelia nereikalingų asociacijų) ir nesuprantu, kuo blogas mažiausiai nuo 2007 m. kartais šmėkštelintis naujadaras įspirtukės.
Viešųjų tekstų kūrėjai vargsta su laisvai samdomą darbuotoją reiškiančiu skoliniu frilanceris (rašo visaip: frylanceris, freelanceris, freelancerʼis, free lanceris, frilanseris...) ir nepasidomi, kad mažiausiai prieš dešimt metų jau buvo geras lietuviškas atitikmuo laisvadarbis. Prie lietuviškų terminų tinklaraštis, tinklažmogis, tinklaveika ir pan. sistemos puikiai tinka tinklalaidė, bet kai kurie tinklalaidininkai atkakliai tebevartoja skolinį podkastas. Norėtųsi, kad žmonės būtų didesni savo kalbos patriotai.
Na bet yra ir kitokių pavyzdžių. Viešojoje interneto vartosenoje matyti ženklų, kad pagaliau koučingą ir koučerį kalbos vartotojai ima keisti lietuviškais lavyba ir lavybininku. Žinoma, kol žodis naujas, neįprastas, visada atsiras juo nepatenkintų. Bet kalba tuo ir įstabi, kad laikas patikrina ir atrenka tai, ką verta joje palikti, o kitkas nueina į praeitį kaip buvusių eksperimentų žymės.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
