Jie vadinti Šlapiaisiais arba Šv. Marijos Magdalietės – pagal netoliese buvusią koplyčią. Šie vartai neturėjo gynybinės paskirties ir buvo įrengti, kad miestiečiai galėtų lengviau patekti į vakarinius Vilniaus priemiesčius. Vartai neturėjo gynybinių bokštų ir atrodė tarsi anga miesto sienoje.
Pačioje miesto širdyje
Kaip liudija miesto sieną tyrinėję archeologai, Šlapieji vartai buvo įrengti toje vietoje, kur viešbutis „Kempinski“ jungiasi su de Reusų rūmų pastatu (namas su kolonomis, Universiteto g. 10).
Vartų istorija ganėtinai trumpa. XVII a. antrojoje pusėje Vilniaus magistratas, susirūpinęs miesto saugumu, nusprendė sutvirtinti silpniausias gynybinės sienos atkarpas.
Todėl 1677 m. Šlapieji vartai užmūryti ir nebebuvo atkurti. XIX a. pradžioje Rusijos caro įsakymu nugriauta beveik visa Vilniaus gynybinė siena.
Vietovė, kurioje atsirado Šlapieji vartai, susijusi su Šventaragio slėniu – viena svarbiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pagoniškojo kulto vietų (bent jau XIV amžiuje).
Ten, Žemutinės pilies prieigose, po mirties tikriausiai buvo deginami didžiųjų kunigaikščių kūnai. Šventaragio slėnis, matyt, buvo tarp Neries ir Vilnelės upių. Pastaroji XIV–XV a. tekėjo maždaug ten, kur dabar nutiestos Šventaragio ir Vrublevskio gatvės.
Vilnelė, srūvendama palei Žemutinės pilies sienas, darė lankstą apytikriai toje vietoje, kur atsirado Šlapieji vartai. O iš kitos pusės, maždaug dabartine Bonifratrų gatve, nuo seno tekėjo Vingrės upelis (dar vadinamas Kačerga arba Kačerge).
Tiesa, XIX a. viduryje jis atsidūrė po žeme ir iš pradžių tekėjo mediniais vamzdžiais, o vėliau – mūriniais kolektoriais, funkcionuojančiais iki šių dienų.
Nuolatinis purvas ir drėgmė
Vingrės ir Vilnelės santaka iš dalies lėmė miesto sienos konfigūraciją. Kai XVI a. Vilnelė pasisuko maždaug taip, kaip teka dabar, Vingrė toliau maitino vandeniu miesto ir Žemutinės pilies griovius, o į Nerį krito maždaug ties dabartiniu Lietuvos mokslų akademijos fasadu.
Taigi, vietovė buvo žema ir šlapia, dėl to teritorija tarp Šlapiųjų vartų ir Neries ilgus metus liko neužstatyta mūriniais pastatais.
Adomas Honorijus Kirkoras XIX a. viduryje atsiminimuose taip aprašė šią vietą: „Praėjus Rūmų aikštę Katedros link, gana plati gatvė su mediniais šaligatviais išveda mus į bulvarą, kuris nuvestas Antakalnio priemiesčio link. Šio bulvaro posūkyje seniau beveik amžinai būdavo purvynas, nes dabar jau po grindiniu atsidūręs Kačergės upelis tada šen bei ten prasiverždavo į paviršių ir susisiekdavo su purvinais nutekamaisiais grioviais. Todėl ši vieta, ypač rudenį, būdavo klampi, neišbrendama. Kitados čia būta mūrinių vartų, kurie dėl amžinai drėgnos vietos vadinti Šlapiaisiais; už jų dešinėje, tarp namukų, kyšojusi mūrinė bažnytėlė, arba tiksliau Šv. Magdalietės koplyčia – buvusi katedros filija.“
Krikščionių kankinių pėdsakai
Antrasis pavadinimas – Šv. Marijos Magdalietės vartai – susijęs su sudėtingais Vilniaus istorijos įvykiais. Šaltiniuose esama užuominų, kad dar XIV a. viduryje teritorija tarp dabartinių Prezidentūros rūmų ir Katedros aikštės bei tarp Bonifratrų ir Universiteto gatvių priklausė garsios LDK didikų Goštautų giminės pradininkui.
Kai Jogaila dalijo valdas Vilniuje besikuriančiam vyskupui, privilegijoje nurodė, kad skyrė jam žemių šalia Goštauto sodo.
O Lietuvos metraštyje teigiama, kad didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais (1345–1377) Goštautas savo dvare buvo priglaudęs pranciškonų ordino vienuolius.
Kai 1363 m. Algirdas su Goštautu išvyko į karo žygį prieš Maskvą, pranciškonais nepatenkinti Vilniaus miestiečiai pagonys vienuolius žiauriai nukankino, o jų kūnus pririšo prie kryžių ir sumetė į upę.
Jei tikėsime legenda, ši drama turėjo vykti vėliau atsiradusių Šlapiųjų vartų apylinkėse, nors ilgainiui pranciškonų kankinystės simboliu tapo Trijų kryžių memorialas Kreivajame kalne.
Štai kaip įvykius aprašo Lietuvos metraštis.
„Tuo metu, kai didysis kunigaikštis Algirdas žygiavo į Maskvą, o su juo buvo jo vaivada Petras Goštautas, susirinko Vilniaus miestiečiai pagonys ir dideliu būriu atėjo prie vienuolyno; nenorėdami, kad būtų Romos tikėjimo krikščionių, vienuolyną sudegino ir septynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis vienuolius, pririšę prie kryžių, paleido Nerimi žemyn sakydami: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote.“ O vyskupo sode, kur juos iškapojo, toje vietoje ir dabar stovi kryžius“.
Prieglauda žmonėms su dvasios negalia
Lietuvai priėmus krikštą legenda apie nukankintus pranciškonus vis populiarėjo. Kai XVI a. penktąjį dešimtmetį mirė paskutinis Goštautų giminės palikuonis, Goštautų rūmai, stovėję dabartinės Prezidentūros vietoje, atiteko Vilniaus vyskupams.
Vyskupas Povilas Alšėniškis, norėdamas įamžinti pranciškonų kankinystę, 1543 m. šalia rūmų pastatė Šv. Kryžiaus koplyčią.
Jo įpėdinis Abraomas Vaina 1635 m. čia apgyvendino Šv. Jono broliją (Bonifratrų vienuolius), kurie rūpinosi ir prie vienuolyno įkurta špitole. Joje buvo slaugomi ir gydomi žmonės.
Nors špitolė nebuvo specializuota, būtent su ja iki pat XIX a. sietas psichinių ligonių gydimas. Mūsų laikais sakoma, kad čia veikusi pirmoji Vilniaus psichiatrinė ligoninė.
Šlapiausia senojo Vilniaus vieta, nepaisant pastangų ją nusausinti, ne kartą priminė apie save. Kartą Bonifratrų bažnyčios rūsiuose staiga atsivėrė šaltinis.
Anot legendos, jis atsirado prie Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo statulos. Savaime suprantama, jam priskirta gydomųjų galių, o vienuolių iki šiol sulaukia klausimų apie stebuklingą šaltinį.
Daugiau istorinių tekstų ieškokite puslapyje ldkistorija.lt