Šiuos rajonus turėjo raižyti plačios magistralės, juose turėjo atsirasti didžiuliai transporto žiedai ir erdvios aikštės. Vilniaus teritorija turėjo pasiekti dabartinę Sudervę. Ten, kur dabar miškai ir kaimai, dangų turėjo ramstyti šimtai sovietinių daugiaaukščių.
Paskutiniais sovietmečio metais Vilniaus valdžia ėmėsi planą įgyvendinti. Įgyvendinimas kurį laiką tęsėsi netgi atkūrus Nepriklausomybę.
Tačiau iškilo tik vienas planuotų naujų rajonų – Pilaitė. Apie tai, kaip į vakarus nuo dabartinio Vilniaus vakarinio aplinkkelio planuota kurti „naująjį Vilnių“, portalui 15min pasakojo Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.
Jis su šiais planais susijęs tiesiogiai – prieš kiek daugiau negu 20 metų M.Pakalnis, tuomet dar jaunas architektas, daug prisidėjo, kad jie būtų pakeisti. Dabar M.Pakalnis tvirtai teigia – jei „naujojo Vilniaus“ projektas būtų įgyvendintas toks, koks buvo numatytas, tai Vilniui būtų buvusi tikra tragedija.
Vilnius plečiasi į vakarus
Sovietmečiu Vilniaus gyventojų skaičius sparčiai augo. Mieste kūrėsi vis daugiau pramonės įmonių, atsirado įvairios įstaigos, į miestą nuolat vyko ir po studijų dažnai pasilikdavo studentai.
Buvo aišku, kad tuoj atvykėliai nebeturės kur gyventi. Tokiomis aplinkybėmis, pasakojo M.Pakalnis, 1967 m. gimė pirmasis didelis miesto generalinis planas, kuriame buvo numatyti plėsti miestą į vakarus, statant naujus daugiabučių rajonus – Lazdynus, Karoliniškes, Viršuliškes, Justiniškes, Pašilaičius.
„Buvo tokia pagrindinė mintis, kad reikia apjuosti miestą iš vakarinės pusės, toje vietoje suformuoti tarsi naują miestą”, – pasakojo M.Pakalnis.
Pasak architekto, buvo ir svarstymų, kad galbūt verta naujus daugiabučius masiškai statyti tiesiog tuometiniame centre – Šnipiškėse, Naujamiestyje, netgi Senamiestyje. Tačiau buvo aišku, kad tokiu atveju didelę dalį senamiesčio būtų tekę tiesiog išgriauti. Tokių planų atsisakyta pirmiausia dėl finansinių sumetimų – nutarta, kad statyti naujus namus tuščiame lauke apsimoka labiau.
„Nors paveldo apsauga nebuvo tarp tuometinės valdžios prioritetų, akivaizdu, kad plėtros kaštai centre ir aplink jį būtų buvę gerokai didesni, o tipinių pastatų statybos galimybės mažesnės. Todėl ten didelių statybų ir nebuvo. Tuo Vilnius skyrėsi nuo, pavyzdžiui, Rytų Vokietijos miestų, kur nauja stambiaplokštė statyba atėjo tiesiog į senamiesčius ir jie daug kur buvo sugriauti. Pas mus senamiestis buvo išsaugotas. Todėl tas 1965 m. planas buvo gana sėkmingas Vilniui”, – sakė M.Pakalnis.
Taip pradėjo kilti nauji rajonai. Tačiau atrodė, kad ir nepaisant jų gyvenamųjų būstų Vilniuje netrukus ims trūkti, nes Vilniaus gyventojų skaičius toliau augo.
XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sovietinė valdžia planavo, kad visoje SSRS į miestus kraustysis vis daugiau gyventojų, o Vilnių urbanizacijos procesas paveiks dar labiau, nes žmonės vyks ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų sovietinių respublikų.
Čia, pasak M.Pakalnio, būta ir politinių tikslų – siekti, kad LTSR sostinė etniškai būtų kuo įvairesnė, joje nepradėtų dominuoti lietuviai.
Valdžia ėmė svarstyti, kur toliau reiks plėsti miestą. Vienas pasiūlymas buvo plėsti į pietvakarius, link Trakų Vokės ir Lentvario. Tačiau galiausiai nutarta plėsti miestą statant naujus mikrorajonus miesto vakaruose. Tai atsispindėjo 1981 m. atnaujintame Vilniaus generaliniame plane.
„Buvo sumąstyta, kad darysime naują miesto pocentrį vakarinėje miesto dalyje, link Kauno. Formuosime ten naująjį Vilnių”, – sakė M.Pakalnis.
Šis Vilniaus plėtros etapas turėjo prasidėti vos iškilus Pašilaičiams ir Fabijoniškėms. Abu šie rajonai baigti statyti XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, prieš pat žlungant SSRS.
„Pilaitė buvo suplanuota kaip pirmasis naujo plėtros etapo mikrorajonas, toliau turėjo sekti Plytinė, kiti rajonai. Miestas turėjo pasiekti Sudervę”, – sakė M.Pakalnis.
Nors administraciškai naujieji rajonai būtų likę Vilniaus dalimi, faktiškai jie būtų labai toli nuo Vilniaus centro, ir jų gyventojai būtų jautęsi kaip naujo miesto gyventojai.
Buvo numatyta, kad Pilaitėje ir kituose suplanuotuose rajonuose gyvens apie 200 tūkst. gyventojų, vien tik Pilaitėje – apie 70 tūkst. Kadangi Vilniuje 1989 m. gyveno apie 576 tūkst. gyventojų, tai reiškė, kad ilgainiui nauji rajonai turėjo sutalpinti apie ketvirtadalį vilniečių.
Naujuosius rajonus turėjo sudaryti vien tik daugiabučiai – plotų privatiems namams nebuvo numatyta. Tarp jų turėjo driektis plačios gatvės, jas jungti didžiuliai transporto žiedai. Planuota, kad naujuosius rajonus su Vilniaus centru sujungs metro ar tramvajaus trasa.
„Būtų daugiaaukščiai namai, plačios gatvės, panašiai kaip dabartiniai Pilaitės daugiabučių kvartalai. Maždaug tokio pločio, kaip dabar yra ties Valstybės saugumo departamento pastatu, Pilaitės prospektas turėjo tęstis link Sudervės. Ten, kur dabar yra Papiškės, buvo numatytas didžiulis transporto žiedas, panašus į Savanorių žiedą. Turėjo atsirasti naujos gatvės, nauja autostrada link Kauno. Daugybė visiškai kito mastelio dalykų, negu yra dabar”, – sakė M.Pakalnis.
Planą įgyvendino ir Nepriklausomybės metais
Pilaitė buvo suplanuota kaip pirmasis šio naujojo miesto rajonas. Ją pradėjo statyti 1989 m. atkūrus Nepriklausomybę. 1981 m. sukurto plano įgyvendinimas dar kurį laiką tęsėsi.
