Pamatyti archyvines Bronės Buivydaitės ir jos veiklos nuotraukas galite žemiau esančioje galerijoje. O toliau skaitykite apie jos gyvenimą ir įkvėpimo šaltinius.
Pirmieji mokslai
Nuo 1900 m. persikėlusi į Anykščius, po metų B. Buivydaitė pradėjo mokytis savarankiškai pas mokytojus. Štai apie vieną jų prisimena:
Pavasarį atvažiavo klierikas Ūselis susirgęs džiova pasigydyti į Anykščius. Kai sužinojo bobutė, nuėjo paprašyti, kad pamokytų mane. Ir aš visą vasarą mokiausi pas jį. Jis jau mokė geografijos ir davė rašinėlių rašyti, atpasakojimų. Man tai buvo be galo įdomu po mokslo iš maldaknygių. Jis išrašė iš Kauno man keletą knygų: geografiją, aritmetiką ir hrestomatiją “Žiupsnelį“. Kai gavau “Žiupsnelį“, parsinešusi namo perskaičiau vienu pradėjimu visą. Taip man buvo įdomu.
(F. 90, Ap.1, b.126, l. 3)
Norėdama kuo greičiau užsidirbti duonai, būsimoji rašytoja baigė „Saulės“ buhalterijos kursus Kaune. Vėliau ten bei grįžusi į Anykščius dirbo prekyboje.
1913–1915 m. su pagyrimu baigė Utenos keturklasės mokyklos trečią ir ketvirtą klases. Šioje mokykloje, paraginta mokyklos kapeliono Norberto Pakalnio, kuopelę mokinių mokė rašyti lietuviškai bei gramatikos.
Pirmuosius prozos kūrinėlius ji publikavo dar 1914 m. žurnale „Ateitis“.
Mokytojai kūrybinio kelio pradžioje
Pirmojo pasaulinio karo metais B. Buivydaitė pasitraukė į Rusiją. 1915–1918 m. sidabro medaliu baigė aštuonias klases lietuvių gimnazijoje Voroneže.
Sekmadieniais po pietų mokiniai susitikdavo su profesoriumi Konstantinu Jablonskiu, kuris mokiniams aiškino kalbos taisykles ir kt. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė sekmadieniais po pamaldų susirinkusiems berniukų bendrabutyje skaitydavo paskaitas apie literatūrą.
Keletą kartų B. Buivydaitė apie savo eilėraščius teiravosi ir V. Mykolaičio-Putino:
Mokiniai mūsų mokykloje susiskirstė į ateitininkus ir aušrininkus. Buvo kažkokia konferencija. Aušrininkai su ateitininkais smarkiai susikirto, bet bendros išvados nepriėjo. Konferencijoje dalyvavo atvykęs iš Leningrado V. Putinas. Aš paprašiau Putiną, kad pažiūrėtų mano eilėraščių. Jis atėjo pas mane į bendrabutį. Paskaičiau jam savo eilėraščius. Jis, paklausęs, pasakė, kurie stipresni, silpnesni. Mat aš bendradarbiau V. Putino Redaguojamam žurnale “Ateities spinduliai“, kuris buvo leidžiamas Petrograde, o Šapirigrafuotą laikraštį leidome mes. Aš buvau redakcijos narys.
(F. 90, Ap.1, b.126, l. 18)
Jaunoji rašytoja kūrybos klausimais taip pat konsultavosi su S. Kymantaite-Čiurlioniene: iš pradžių nedrąsiai, vėliau – pati paraginta. B. Buivydaitei baigus mokslus, jos bei S. Kymantaitės-Čiurlionienės keliai susikirsdavo retai.
Prisimena, kvietė dalyvauti ruošiant moterų kūrybos almanachą „Aukštyn“ (1930 m.). Ši sutiko ir patarė: „Pagalvok, ką reikia kviesti. Jei vieną antrą eilutę išspausdino laikraštyje, tai dar toli šaukia iki rašytojos...“ (F. 90, Ap.1, b.125, l. 7). Vėliau S. Kymantaitė-Čiurlionienė sutiko parašyti rekomendaciją 1957 m. B. Buivydaitei stojant į Rašytojų sąjungą.
Vieni įspūdingiausių būsimosios rašytojos mokyklos laikų atsiminimų yra apie susitikimą su Žemaite, kuri tąkart pirkusi jai knygas mokslams.
Šio bei kitų susitikimų atgarsiai ir B. Buivydaitės atsiminimuose apie G. Petkevičaitę-Bitę – ji, kaip visų vyriausia, sutikusi parašyti B. Buivydaitės rengiamam almanachui įvado žodį. Tačiau atėjusi sveikinti su 75-uoju jubiliejumi, ji išgirdo tokį G. Petkevičaitės-Bitės priekaištą:
– Gausi bartis, – sako iš karto, – kaip gali tap rašyti apie Žemaitę. “Žilaplaukė moterėlė“. Ji nė vieno žilo plauko neturėjo.
– Aš jos nepažinojau, – teisinuosi, – jeigu sena, tai galvojau, kad turi būti ir žila. Tiesa, tik vieną kartą esu mačiusi – ji mane nusivedė knygynan per karą kai buvau Vilnuje bendrabuty, bet tada nežiūrėjau į jos plaukus.
– Ir dar parašei apie baltą skarelę. Ji baltą skarelę apsirišdavo tik eidama pas paprastus žmones. O šiaip ji dėvėjo, kaip visos to laiko bajorės, skrybelaitę.
–Šito nežinojau, – pasiaiškinau, – kai su manim ėjo, buvo su balta skaryte.
Pasirodo, ji skaitė mano kalbą, pasakytą moterų rašytojų vakare, kuri buvo išspausdinta “N. Vaidilutėje.“
(LMTA F. 90, Ap.1, b.123, l. 3–4)
Vaikystės, mokyklos metų ir vėlesni susitikimai su Žemaite, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kt. intelektualais, išliko B. Buivydaitės atmintyje.
Pagarba mokytojams, rašytojams, noras skaityti, kalbėti lietuviškai bei rašyti, pamažu skynė ir jos pačios kelią į literatūrą, rodos, įkvėpė mokyti kitus.
Pedagoginis darbas, kūriniai vaikams
Grįžusi į Lietuvą B. Buivydaitė norėjo tęsti mokslus, tačiau tam trūko lėšų. 1918–1934 m. ji mokytojavo Skuode, Veiveriuose ir Panevėžyje.
1931 m. savo premjeriniu spektakliu „Stebuklingoji radasta“ atidarė Panevėžio vaikų teatrą.
Tačiau didžiausią populiarumą B. Buivydaitė visgi pelnė savo kūryba vaikams. 1936 m. už apysaką „Auksinis batelis“ ji gavo „Sakalo“ leidyklos premiją bei jau tuomet pakliuvo į redaktorės ir rašytojos Aldonos Liobytės akiratį.
Darbo klausimais prasidėjusi korespondencija dabar liudija pastarųjų pagarbą viena kitai, draugystę ir to meto rašytojų virtuvę.
B. Buivydaitės kūrybinė veikla ryški iki 1940 m.: ji leido poezijos rinkinius, rašė pasakas, apysakas vaikams ir kt.
![archivesofculture.com nuotr./B.Buivydaitė savo darželyje Anykščiuose. [1954 m.].](https://s1.15min.lt/images/photos/2020/04/24/original/10-bbuivydaite-savo-darzelyje-anyksciuose-1954-m-wwwarchivesofculturecom-5ea2908b1d3d8.jpg)
Po karo iki 1948 m. ji vėl mokytojavo, bet vėliau grįžo į gimtuosius Anykščius.
Nuo 1960 m. rašytojos regėjimas ėmė silpti, 1980 m. ji apako. Paskutiniuosius kūrinius ir atsiminimus rašė diktuodama. Mirė B. Buivydaitė 1984 m. sausio 29 d.
___________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.
