Žinoma, požiūris nebuvo vienareikšmis. Kiti teigė, kad šventovių griovimas yra barbarizmas ar kad griauti Soborą tiesiog neapsimoka, kad jį galima rekonstruoti.
Įdomu ir tai, kad parama – ar opozicija – Soboro palikimui gana tiesiogiai siejosi su požiūriu į A.Smetonos režimą.
Panašių diskusijų vyksta ir dabar. Prieš keletą metų – dėl Žaliojo tilto skulptūrų, dabar – dėl Petro Cvirkos paminklo. Diskusijos, palikti ar griauti vieną ar kitą viešosios erdvės objektą, atsinaujina nuolat, o į jas įsitraukia tiek politikai ar meno pasaulio atstovai, tiek ir eiliniai miestiečiai.
Bet pažvelgus į tarpukarį matyti, kad tokios diskusijos iš esmės nėra nieko naujo. Ir kad jų metu dažnai kartojame tai, kas, nors ir kitame kontekste, jau buvo išsakyta kadaise.
Apie Soboro likimą tarpukariu, karštas diskusijas dėl jo griovimo bei tai, kas lėmė, kad Soboras vis dėlto liko stovėti, portalui 15min pasakojo architektūros istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis, domėjęsis šia tema.
Trumpa Soboro istorija
Kauno Soboras iškilo 1895 m., kuomet Kauną ir Lietuvą valdė Rusijos imperija. Jis buvo statomas kaip carinės Kauno tvirtovės centrinė stačiatikių šventovė.
Kauno tvirtovė buvo pirmos klasės, viena iš keturių stipriausių karinių tvirtovių anuometinėje Rusijos imperijoje. Mieste, sakė P.T.Laurinaitis, nuolat buvo apie 20 tūkst. tvirtovės įgulos kareivių. Jiems pirmiausia ir buvo skirtas Soboras.
„Tvirtovė turėjo ir dar keletą apeigoms skirtų pastatų, pavyzdžiui, cerkves Šančiuose ir Fredoje. Ši išlikusi ir dabar, tik apleista. Iš vieno tokio pastato po to buvo „pagamintas“ ir senojo Karo muziejaus pastato bokštas, šio bokštą rekonstravus į romantizuotą neva tai pilies bokštą“, – pasakojo P.T.Laurinaitis.
Pirmojo pasaulinio karo metais Kauną užėmus vokiečiams, Soborą vokiečių kariuomenė naudojo liuteroniškoms reikmėms. Čia lankydavosi ir Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas, faktinis vokiečių kariuomenės vadovas Erichas Ludendorffas.
Lietuvai tapus nepriklausoma, pasakojo P.T.Laurinaitis, Soboras tarsi paveldėjo nuo pradžių turėtą karinės šventovės statusą ir tapo Kauno įgulos, tik jau Lietuvos kariuomenės, bažnyčia. Pastatas katalikiška kariuomenės šventove tapo 1919 m. ir tokia išliko iki pat 1940 m.
Sovietmečiu Sobore kurį laiką buvo parapinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, vėliau ji buvo uždaryta, o pastatas paverstas Dailės muziejaus filialu. 1965 m. Sobore įkurta Vitražo galerija.
„Dar įdomus faktas, kad Soborą norėjo perimti vietos stačiatikių bendruomenė, bet šiems jis nebuvo atiduotas. Valstybė netgi finansavo jiems naujos šventovės dabar jau buvusiose senosiose miesto kapinėse statybas“, – sakė P.T.Laurinaitis.
Atkūrus Nepriklausomybę, Kauno miesto Deputatų Taryba Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią grąžino Kauno arkivyskupijos kurijai. 1996 m. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius bažnyčią grąžino Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms.
Taigi, Soboras išliko. Tačiau tarpukariu jį norėjusių nuversti buvo ne tiek ir mažai.
Rusifikacijos politikos palikimas
Istoriko teigimu, norint suprasti, iš kur egzistavo noras griauti Soborą, verta prisiminti Rusijos imperijos laikus. Antrojoje XIX a. pusėje Rusija Lietuvoje vykdė, jo teigimu, gana aktyvią kolonialistinę politiką.