Pradžia – valdovų rūmuose
Ankstyvieji Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniai sietini su Lietuvos valdovų knygų kolekcijomis. Tikriausiai jos pradėtos kaupti dar viduramžiais, bet užtikrintai galime kalbėti tik apie Žygimanto I Senojo knygas. Kelios iš jų iki šiol saugomos universiteto bibliotekoje.
Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas II Augustas gerokai praplėtė tėvo kolekciją. Jo agentai supirkinėjo knygas įvairiuose Europos miestuose, įskaitant ir vėliau knygų prekyba išgarsėjusį Frankfurtą.
Tuomet jos būdavo gabenamos į Krokuvą įrišti, nes spaustuvės įrišimo paslaugų neteikdavo. Dėl to viršelio dizainas priklausė nuo savininko pageidavimų, o norint atpažinti knygą reikėdavo atsiversti titulinį lapą.
Turtingieji pasirūpindavo įrišti knygas į odinius viršelius su įspaustais nuosavybės ženklais.
Tai pasakytina ir apie Žygimanto II Augusto knygas, kurių susikaupė apie 3000 tomų – visi įrišti į vienodus odos viršelius su jungtiniu Lenkijos ir Lietuvos herbu ir savininko (kartais – autoriaus) vardais.
Sprendžiant pagal ankstyvuosius katalogus, valdovo bibliotekoje daugiausia knygų (apie 300) buvo teisės temomis. Be to, Žygimantas II Augustas sukaupė gana daug antikinės literatūros, kelionių aprašymų, kronikų ir kt.
Visa tai jis testamentu užrašė neseniai (1570) Vilniuje įkurtai Jėzuitų kolegijai. Deja, ją pasiekė ne visos knygos, mat po valdovo mirties (1572) jo turtą kurį laiką tvarkė sesuo Ona Jogailaitė.
Ji nemažai knygų išdalijo savo aplinkiniams ir bičiuliams. Mūsų laikus pasiekė vos keliolika Žygimantui II Augustui kadaise priklausiusių tomų.
Tradicija – padovanoti knygų
Jėzuitų kolegijos, o vėliau akademijos (universiteto) biblioteka gausėjo iš dalies dėl to, kad į ją įvairiais keliais pakliūdavo skirtingų asmenų knygos.
Vienu pirmųjų „donorų“ tapo Vilniaus sufraganas Georgijus Albinijus, turėjęs net tuo metu katalikų Bažnyčios draudžiamų knygų, pavyzdžiui, Erazmo Roterdamiečio parengtą Origeno raštų tomą.
Kadangi Albinijus mirė (1570) nepalikęs testamento, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus potvarkiu jo knygos atsidūrė Jėzuitų kolegijoje, kuri po to jau galėjo tvirtinti turinti savo biblioteką.
Ilgainiui knygų srautas augo. Vilniaus vyskupas kolegijai nupirko dar kelias knygų kolekcijas. O štai minėtoji Žygimanto Augusto dovana, kad ir smarkiai sumažėjusi, universitetą pasiekė tik 1579 metais.
Bibliotekai savo rinkinius dovanojo dažnas dvasiškis ir universiteto auklėtinis. Ypač pasižymėjo Lietuvos pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, 1655 m. testamentu užrašęs visą savo tėvo Leono Sapiegos biblioteką – apie 3000 tomų.
Gali susidaryti nuomonė, kad gaudama tiek knygų biblioteka sparčiai plėtėsi, juolab turint galvoje, kad šalia universiteto įsteigta spaustuvė privalėjo dovanoti bibliotekai po vieną visų išleistų knygų egzempliorių.
Tačiau nuo 1579-ųjų (universiteto įsteigimo metų) iki 1773-ųjų (kai universitetas buvo uždarytas) universiteto bibliotekos fondai išaugo gana kukliai – nuo 4,5 tūkst. iki 11 tūkst. tomų. Tiesa, panašiai gyveno ir kitų Šiaurės Europos universitetinės bibliotekos.
Pavyzdžiui, garsiojo Leideno universiteto bibliotekai pirmąsias knygas padovanojo princas Vilhelmas Oranietis (1575), o Oksfordo universiteto biblioteka gavo 2000 tomų anglų diplomato ir mokslininko Tomo Bodlio (Thomas Bodley) rūpesčiu (1602).
Skirtumai išryškėjo tik vėliau, nes Vilniaus universiteto biblioteka kentėjo ne tik nuo gaisrų, vagysčių ir kitų anuomet įprastų nelaimių.
Bibliotekos lentynas praretino Tvanas (1655–1661) ir Šiaurės karas (1700–1721), o 1832 m., caro valdžiai uždarius universitetą, dauguma knygų buvo išvežtos į Rusiją.
Grandine prirakinti tomai
Apie bibliotekos darbą XVI–XVIII a. žinome nedaug. Pirmuoju bibliotekos vedėju tapo škotas Jonas Hejus. Jis buvo baigęs filosofijos studijas Romoje, todėl turėjo išmanyti, kaip organizuojamas bibliotekų darbas.
Pagal analogijas ir įrašus kai kuriose seniausiuose knygose galime spėti, kad bibliotekos kolekciją sudarė dvi dalys: Libraria magna – didysis fondas, kuriame buvo saugomos tik vietoje skaitomos knygos, ir Libraria parva – mažasis fondas, iš kurio knygos buvo išduodamos į rankas – mažiau vertingos knygos, vadovėliai ir pan.
Didžiojo fondo knygos įdėmiai saugotos – nuolat prirakintos lentynose, o išduodant prirakinamos prie skaitymo vietos – stalo arba pulto.
Būta ir kitokių priemonių nuo vagių: savininkai į knygų pirmuosius lapus įrašydavo prakeiksmų knygų vagims, tačiau tai menkai tegelbėjo.
Senoji universiteto biblioteka tikriausiai saugota dabartinėje Smuglevičiaus salėje.
Ji anuomet buvo gal ne tokia puošni, bet pakankamai reprezentatyvi, 1636 m. ją apžiūrėjo universitete lankęsis valdovas Vladislovas IV Vaza.
Į dabartinės Centrinės bibliotekos bendrosios skaityklos patalpas biblioteka persikėlė tik XVIII amžiuje. Tuomet knygoms prireikė beveik šimto spintų.
Šalia veikė skaitykla: prie kiekvieno lango – stalas su pultu ir taburete. Pasidomėkite, kiek bendrojoje skaitykloje langų.
Ženklai iš dvasių pasaulio
Bibliotekos užgimė sumaištingoje Renesanso epochoje, kai mokslas ir domėjimasis Antikos kultūra maišėsi su mistinių žinių paieška, astrologija, alchemija ir magija.
1551 m. mirė Žygimanto II Augusto mylima žmona Barbora Radvilaitė. Sakoma, kad po to jis ieškojo galimybių dar kartą su ja pasimatyti, todėl dvare priglaudė visą būrį magų ir astrologų.
Vienas jų – Janas Tvardovskis – surengė sėkmingą spiritizmo seansą. Šis mįslingas žmogus Lenkijoje iki šiol garsėja kaip savotiškas daktaro Fausto atitikmuo.
Jis neva pardavęs sielą Šėtonui mainais į galimybę pažinti magijos paslaptis ir net spėjęs parašyti knygą magijos (o gal mokslo?) temomis, likusią Žygimanto II Augusto dvare Vilniuje.
Šio tomo („Liber magnus“ – Didžioji knyga) vėliau ieškoję net tik Lietuvos, bet ir kitų kraštų valdovai, bet nesėkmingai.
XVII a. viduryje ją atrado bibliotekoje dirbęs studentas Danielius Butvilas – būsimasis Vilniaus universiteto rektorius. Jis studijavo teologiją ir žinojo, kad knygoje esama draudžiamų temų, tačiau, nepaisydamas sąžinės priekaištų, atsivertė ją.
Tuoj pat skaitykloje pasklido sieros kvapas, ausis užgulė trenksmai, o prieš akis ėmė šokinėti pamėklės. Žingeidusis studentas metė knygą ir baisiai išsigandęs pabėgo, o sugrįžęs ryte rado išvartytus baldus ir sujauktas knygas.
Viską sutvarkius paaiškėjo, kad knygos neliko nė pėdsako – tik tuščia grandinė. Vėliau veikalas, regis, atsirado Krokuvos universitete, bet netrukus vėl dingo.
Ir Krokuvoje apie šią knygą sklido negeros kalbos. Kas žino, gal ir šiandien ji kažkur prirakinta grandine.
