Kai ant Hirošimos nukrito bomba, T.Yamaguchi jau ruošėsi išvykti iš miesto. 29-erių „Mitsubishi Heavy Industries“ dirbęs jūrų inžinierius tuo metu buvo trijų mėnesių trukmės komandiruotėje.
1945-ųjų rugpjūčio 6-oji turėjo būti paskutinė vyro diena mieste. Kartu su kolegomis visą vasarą praleidęs kuriant dizainą naujam naftos tanklaiviui, jis pagaliau ruošėsi namo pas pasiilgtą žmoną Hisako ir mažą sūnų Katsutoshi.
Tą rytą T.Yamaguchi paskutinį kartą ėjo į „Mitsubishi“ laivų statyklą. Apie 8 val. 15 min. inžinierius išgirdo aukštai sklendžiančio orlaivio garsą.
Pakėlęs akis į dangų jis pamatė virš miesto skrendančio amerikietiško bombonešio B-52 siluetą ir iš jo krentantį mažą prie parašiuto prikabintą objektą. Staiga vyrą apakino baltos šviesos blyksnis.
Prieš pasigirstant kurtinančiam sprogimo garsui vyras turėjo pakankamai laiko nerti į šalia buvusį griovį. Garsą lydėjusi sprogimo banga išmetė vyrą iš žemės, išsuko ore kaip tornadą ir sviedė į šalia buvusį bulvių lauką. T.Yamaguchi buvo daugmaž už trijų kilometrų nuo bombos sprogimo vietos.
„Aš nesupratau, kas nutiko, – vėliau jis sakė Didžiosios Britanijos leidiniui „The Times“. – Man regis kurį laiką buvau nualpęs. Kai atvėriau akis viskas buvo tamsu, beveik nieko nemačiau. Viskas atrodė kaip kino filmo pradžia, kai prieš prasidedant pačiam filmui ekrane be jokio garso sukasi tušti kadrai.“
Branduolinis sprogimas sukėlė tiek dulkių ir nuolaužų, kad ryto saulė buvo beveik uždengta. Virš Hirošimos matėsi tik grybo formos ugninis debesis. Sprogimas smarkiai nudegino vyro dilbius ir veidą bei suplėšė abiejų ausų būgnelius.
T.Yamaguchi lėtai nuslinko link to, kas liko iš „Mitsubishi“ laivų statyklos. Ten jis rado du savo kolegas – Akirą Iwanagą ir Kuniyoshi Sato, taip pat išgyvenusius sprogimą.
Praleidę beveik bemiegę naktį slėptuvėje rugpjūčio 7-osios dieną vyrai nusigavo iki traukinių stoties, kuri, kaip jie girdėjo, vis dar veikė.
Keliaudami į stotį vyrai jautėsi kaip košmariškame sapne – aplink be paliovos ruseno gaisrai, visi pastatai buvo sugriuvę, o gatvėse gulėjo aptirpę lavonai.
Dauguma miesto tiltų virto griuvėsiais, tad tekdavo tiesiog keltis per upes. T.Yamaguchi pasakojo, kad vieną upę turėjo perplaukti iriantis per sluoksnį negyvų kūnų.
Pasiekęs stotį jis įlipo į tokių pat apdegusių ir sugniuždytų pakeleivių pilną traukinį ir iškeliavo į savo gimtąjį Nagasakį.
Artimiausiomis dienomis milžiniška radiacijos dozė padarė savo. Iškrito vyro plaukai, žaizdos ant rankų ėmė gangrenuoti, jis pradėjo be paliovos vemti.
T.Yamaguchi grįžo namo pas savo žmoną ir sūnų, o pasaulio akys nukrypo į Hirošimą. Praėjus 16 valandų nuo sprogimo, prezidentas Harry Trumanas pasakė kalbą, kurioje pirmą kartą pripažino egzistuojant atominę bombą.
„Enola Gay“ pavadintas B-52 bombonešis pakilo iš Ramiajame vandenyne esančios Tinianio salos ir tam, kad danguje virš Hirošimos susprogdintų „Mažyliu“ pavadintą bombą, nuskrido apie du su puse tūkstančio kilometrų.
H.Trumanas savo kalboje perspėjo Japoniją, kad jei ji nepasiduos, gali tikėtis tokio puolimo, kokio šis pasaulis dar nematė.
T.Yamaguchi Nagasakyje atsidūrė rugpjūčio 8-osios rytą ir iš karto nušlubavo į ligoninę. Gydytojas, buvęs T.Yamaguchi bendraklasis, pamatęs žaizdas ant vyro veido ir rankų šio iš pradžių nepažino, kaip ir jo šeima.
Kai sprogimą išgyvenęs inžinierius grįžo namo visas subintuotas ir pasiligojęs, motina jį apšaukė vaiduokliu.
Nepaisydamas savo sveikatos būklės rugpjūčio 9-osios rytą vyras prisivertė atsikelti ir prisistatė į darbą, į „Mitsubishi“ biurą Nagasakyje. Apie 11 valandą jis susitiko su savo viršininku, kuris norėjo išgirsti viską, kas įvyko Hirošimoje.
Inžinierius pabirai atpasakojo rugpjūčio 6-osios įvykius – akinančią šviesą, kurtinantį garsą – tačiau viršininkas apkaltino vyrą išprotėjus, juk kaip vienas sprogimas gali sugriauti visą miestą?
T.Yamaguchi bandė aiškintis, kai lauke nušvito akinantis baltas blyksnis. Vyras puolė ant žemės dar prieš sprogimo bangai išdaužant biuro langus ir prieš nuolaužoms bei stiklams pažyrant ant žemės.
„Galvojau, kad grybo debesis mane atsekė iš Hirošimos“, – vėliau jis pasakojo leidiniui „The Independent“.
Nagasakį supurčiusi bomba buvo galingesnė, nei Hirošimą, tačiau, kaip vėliau sužinojo T.Yamaguchi, jį apsaugojo miesto kalvotas landšaftas bei „Mitsubishi“ biuro įtvirtinta laiptinė.
Visi vyro bintai buvo nuplėšti. Jis dar kartą pateko po mirtina radiacijos banga, tačiau ir vėl išsisuko sąlyginai nenukentėjęs. Antrą kartą per tris dienas jis atsidūrė daugmaž trijų kilometrų atstumu nuo sprogimo epicentro ir antrą kartą jam pavyko tai išgyventi.
Pasitraukęs iš griaučiais virtusio „Mitsubishi“ pastato T.Yamaguchi nuskubėjo per miestą pažiūrėti, kaip laikosi jo žmona ir sūnus.
Pamatęs, kad dalis jo namo sugriuvo, jis ėmė baimintis blogiausio, tačiau žmona tuo metu ieškojo tepalų vyro nudegimams gydyti, o nugriaudėjus sprogimui kartu su vaiku pasislėpė tunelyje. Jei T.Yamaguchi nebūtų buvęs sužalotas Hirošimoje, jo šeimyna Nagasakyje būtų mirusi savo namuose.
Artimiausiomis dienomis milžiniška radiacijos dozė padarė savo. Iškrito vyro plaukai, žaizdos ant rankų ėmė gangrenuoti, jis pradėjo be paliovos vemti.
T.Yamaguchi kartu su šeima vis dar slėpėsi slėptuvėje nuo bombų, kai rugpjūčio 15 dieną per radiją imperatorius Hirohito paskelbė Japonijos kapituliaciją.
„Neturėjau apie tai nuomonės, – vėliau „The Times“ sakė vyras. – Nei džiaugiausi, nei apgailestavau. Turėjau labai aukštą temperatūrą, beveik nieko nevalgiau ir beveik nieko negėriau. Maniau, kad tuoj keliausiu anapilin.“
Tačiau priešingai, nei didžioji dalis sprogimo aukų, T.Yamaguchi pamažu atsigavo ir gyveno pakankamai normalų gyvenimą.
Japonijos okupacijos metais jis dirbo vertėju Jungtinėms Valstijoms, vėliau mokytojavo ir galiausiai grįžo į savo darbą „Mitsubishi“ įmonėje. Kartu su žmona jiedu netgi susilaukė dar dviejų mergaičių.
Su siaubingais Hirošimos ir Nagasakio atsiminimais jis bandė tvarkytis rašydamas poeziją, tačiau ilgai vengė viešai kalbėti apie savo patirtį. Viskas pasikeitė 2000-aisiais, kai jis išleido memuarus ir įsijungė į judėjimą prieš branduolinius ginklus.
2006-aisiais, nuvykęs į Niujorką, vyras netgi sakė kalbą apie branduolinį nusiginklavimą Jungtinėse Tautose. „Du kartus patyriau branduolinio ginklo sprogimą ir išgyvenau, man lemta apie tai kalbėti“, – sakė jis savo kalboje.
T.Yamaguchi nebuvo vienintelis, išgyvenęs du branduolinius sprogimus. Jo kolegos Akira Ivanaga ir Kunijošis Sato taip pat buvo Nagasakyje, kai krito antroji bomba.
Sakoma, kad abu sprogimus išgyveno apie 165 žmonės, tačiau T.Yamaguchi buvo vienintelis, kuriam Japonijos vyriausybė suteikė oficialų „dukart bombarduoto asmens“ statusą. Tokį titulą jis gavo 2009-aisiais, likus metams iki mirties.
