Jis gimė 1908 m. rugsėjo 29 (sen. stil.) Rygoje, Latvijoje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rostavlyje, kur baigė ir pradžios mokyklą. 1921 m. grįžęs į Raseinius, gimnazijoje įsitraukė į moksleivių lavinimosi kuopelės „Atžala“ veiklą.
Pirmoji V.Kaunecko išversta knygelė – V.Nevskio „Kaip dirbti su knyga“ – pasirodė 1928 m.
Draugystė su Kaziu Boruta – pamokos ir svajonės
Tais pačiais 1928-aisiais, apkaltinus antivalstybine veikla, V.Kauneckas buvo suimtas.
Berlyne vertėjas atsidūrė eksternu baigęs Raseinių gimnaziją ir pabėgęs iš arešto namų. Šiame mieste praleido penkerius metus. Minėtu laikotarpiu bendradarbiavo spaudoje, dirbo, studijavo.
Nepriklausomų socialistų klubo „Adler“ kavinėje jis išgirdo apie Berlyne jau gyvenantį rašytoją Kazį Borutą. Jiedu taip susibičiuliavo, jog V.Kauneckas net išrūpino jam bedarbio pašalpą.
K.Borutos bedarbio kortelės grafoje „profesija“ tuokart buvo įrašyta – rašytojas. V.Kauneckas prisiminimuose rašo: „kurjozas, nes juk aplamai nuo paties rašytojo priklauso, ar jis yra bedarbis ar ne...“.
Šių dviejų literatų draugystė buvo kupina netikėtumų, lengvabūdiško optimizmo. Štai kartą, pavargę nuo didmiesčio, abu dviračiais patraukė link Harco kalnų. Į kelionę išsiruošė be kuprinių, be palapinių, su keliomis markėmis. Alkani, lietui lyjant dar ir pasiklydo.
Vėliau, pasak V.Kaunecko, jiedu juokdavosi iš šios istorijos, su ilgesiu kalbėdavosi apie Lietuvą – ten juk jiems nebūtų taip nutikę. Pačiam V.Kauneckui kelionė į kalnus buvo gera pamoka – „[...] visur reikia apsigalvoti. Vėliau vienas skersai išilgai išvažinėjau Berlyno apylinkes, o jos – tikrai gražios. Kazys tuo tarpu įvykdė savo svajonę – grįžo į Lietuvą, bet ten jį netrukus patalpino už grotų“.
Apie nuoširdžią judviejų draugystę liudija ir kitas V.Kaunecko prisiminimas: „Aš smarkiai susirgau gripu. Porą savaičių, visai nusilpęs, išgulėjau savo kambarėlyje. Boruta draugiškai slaugė „bernelį“, iki pagaliau galėjau vėl pastovėti ant kojų... Buvome labai susidraugavę. Sykį pamenu jis man pasakė: „Žinai, jei būtum merga, tave ženyčiaus.“ Toks prisirišimo deklaravimas buvo labai borutiškas“.
K.Boruta į Lietuvą grįžo 1931 m., o V.Kauneckas 1933 m. pabėgo į Paryžių, kur išgyveno septynerius metus: dirbo monteriu radijo dirbtuvėje, vertėju-korespondentu prekybos įmonėje, studijavo prancūzų literatūrą Sorbonos universitete, vertė, bendradarbiavo spaudoje („Lietuvos Žiniose“ „Kovoje“ ir kt.).
Apie savo gyvenimą Paryžiuje rašė įspūdžius „Nuo Paryžiaus iki Kauno“, kurie, V.Kauneckui grįžus į Lietuvą, išspausdinti „Lietuvos žiniose“. Tais pačiais metais išleistas ir jo iš prancūzų kalbos verstas romanas „Mūsų klebonas pas turtuolius“.
V.Kauneckas – žydų gelbėtojas
Dar Berlyne V.Kauneckas bendravo ir su Vilniaus žydų šeima, kurią, 1942 m. sužinojęs esant Vilniaus gete, aplankė: „1942 metais, sužinojęs iš Borutos, kad ta šeima – Vilniaus gete, prasimanytu pretekstu tenai įsigavau. „Namie“, kartu su geto gydytojų šeimomis, radau Liolę ir smarkiai ūgtelėjusį, prislėgtą berniuką. Tragiškas susitikimas po dešimties metų... Viršubskienė apsiverkė. Atidaviau jiems kiek turėjau pinigų. Inteligentiškasis dr. Viršubskis kažkur Vilniuje piaustė malkas – jo taip ir negavau pamatyti. Išgelbėti jų šeimą nuo mirties buvau, deja, bejėgis“.
V.Kauneckas 1940 birželio 1 d.–1941 liepos 22 d. m. dirbo Kaune, „Eltoje“, redaktoriumi, vėliau – Kauno telegramų agentūroje – buvo informacijos vertėjas.
Atėjus vokiečių laikams, jis padėjo persekiojamiems žydams, parūpindamas asmens dokumentus: „Atėjus vokiečių kariuomenei, dirbau vertėju telegramų agentūroje, – bet anaiptol ne „ištikimai“, nes savo bute slėpiau pažįstamų žydų, kuriems, padedamas Martyno Jankaus dukters Edės, ant telegramų agentūros blankų išrašiau netikrus dokumentus. Šie žydai tebėra gyvi, susirašinėjame“.
Su bičiuliu V.Kaunecku iki pat mirties 1970 m. susirašinėjo ir Ona Šimaitė.
Štai savo laiškuose ji bičiulį drąsina, pavyzdžiui, laiške 1960-aisias rašo: „Laimingai baikite pradėtą darbą apie Darvino Keliones aplink pasaulį, o po to... tebūna jūra. Kokias nuostabiai gražias spalvas ir formas duoda jūra!“, arba, jau po metų, „Mielasis Vytai, Jūs irgi padėjote žydams, kiek galėjote. Tada ir pinigas, ir žodis užuojautos – visk[a]s turėjo reikšmę“, ar dar vėliau – „linkiu Jums sveikatos, ištvermės, kad dar ne vieną gerą knygą padovanotumėt skaitytojams. Vertėjai yra nešėjai didelės Kultūros“.
Iš O.Šimaitės bei padedamas paryžiečio dailininko Žibunto Mikšio, prof. Prano Šveikausko, pasak jo paties, V.Kauneckas gaudavo savo verstų knygų originalus ir referatyvinių leidinių.
Lageriai, pašlijusi sveikata ir darbas iš namų
Trumpai dirbęs Kauno grožinės literatūros leidykloje skyriaus vedėju, pablogėjus sveikatai, ėmė dirbti iš namų. Nuo 1948 m. vasario iki 1955 m. balandžio mėn. buvo represuotas – kaltinamas ryšiais su nacionalistiniu pogrindžiu.
V.Kauneckas kalėjo Norilsko lageriuose, kur per 1953-ais metais rugpjūčio 11 d. kilusias riaušes atsitiktinai buvo sunkiai sužeistas – jam operuotas plautis, dvejus metus praleido ligoninėje. Krasnojarsko krašto teismo sprendimu 1955 m. balandžio 1 d. iki termino palestas.
Itin pašlijusios sveikatos V.Kauneckas įsikūrė Kulautuvoje (šeima grįžo vėliau), toliau vertė knygas.
Kelis kartus bandęs stoti į LTSR Rašytojų sąjungą, palankaus atsakymo jis, rodos, taip ir nesulaukė. V.Kauneckas buvo vedęs Mariją Gaidukaitę, turėjo ir dukrą Sigitą. Mirė 1993 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
___________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.
Straipsnio parengimą rėmė Lietuvos kultūros taryba.