Pirmąją pasakojimo dalį galite rasti čia.
6. Susidūrimas su prieš tai sutiktais žmonėmis netikėtose vietose netikėtu metu
Ši patirtis, sakyčiau, viena mistiškiausių, apie kurią išgirdus iš kitų keliautojų dar pačioje pradžioje, mano smegenys nepajėgė išmąstyti, kokia čia neįtikėtina tikimybių teorija veikia. Kai pakeliavau daugiau, šiek tiek pradėjau suprasti.
Šiuo metu labai populiaru keliauti po Pietryčių Aziją savo „Gap Year“ (Pertraukos metai – tai laikas, kurį žmogus skiria kelionėms, paprastai po mokyklos baigimo, studijų – red. past.) metu pagal „Lonely Planet“ maršrutą, kuriam dauguma skiria panašiai laiko ir pasirenka panašias vietas.
Pasidarė šiek tiek aiškiau, bet mistika vis dar lieka, kai prisimenu, kokiomis aplinkybėmis kartais susitikdavau žmonės, kai tik sekundės dalis buvo skirta akimirkai. Ir jei ji būtų praleista, tų žmonių ir nebūčiau sutikusi. Neskaičiavau, kiek tiksliai, bet mažiausiai 10 žmonių esu taip sutikusi.
Pavyzdžiui su viena mergina susipažinau Šiaurės Sumatroje, kai savanoriavimo metu važiavome prie ežero savaitgaliui. Aš savo savanoriavimą baigiau, o ji kaip tik pradėjo. Po gero mėnesio aš buvau dar kitoje saloje, tik ką grįžusi po nardymo, stovėjau prie vienos agentūros ir domėjausi kelione kitai dienai. Girdžiu, kažkas kviečia: „Hi, Vicky, I saw your haircut, so must be you!“.
Tai buvo ta pati mergina, kuri iš toliau mane atpažino, priėjo, kartu nuėjome pavakarieniauti dar su keliais tą vakarą sutiktais keliautojais, dalinomės patirtimis bei įspūdžiais apie savanoravimą ir, atrodė, kad esame pačios geriausios draugės.
Tame pačiame miestelyje buvo ir dar vienas atsitiktinis susidūrimas. Vakarieniavau vienoje iš vietinių kavinukių; kartais užmesdavau akį į telefoną, taigi, galva daugiausia nuleista, bet sėdėjau priešais atidarytas duris.
Vieną sekundės dalį pakėliau galvą ir pamačiau einantį vaikiną, kurį vėlgi anksčiau buvau susikusi kitoje saloje, už kelių tūkstančių kilometrų, ir kuris tą vakarą tiesiog ėjo gatve, dairėsi, kur užkąsti, nes buvo tik ką čia atplaukęs. Pakviečiau tiesiog „Hi“, nes vardo neprisiminiau. Jis išgirdo ir užsuko, kartu pavakarieniavome, pasidalinome kelionės patirtimi kitose salose.
Bankokas. Milijoninis miestas. Grįžtu po visos dienos turistavimo į viešbutį, pakeliui užsuku į parduotuvėlę. Dairausi „kažko skanaus“. Girdžiu kažkur jau anksčiau girdėtą balsą. Atsisuku. Vaikinas, kurį buvau sutikusi kitame Tailando mieste, kai, susipažinusi su viena mergina, ėjau kartu su ja pavakarieniauti, o ji buvo dar prieš tai susipažinusi su tuo vaikinu, kuris prie mūsų prisijungė. Bankoke tas vaikinas šiaip jau buvo apsistojęs visiškai kitame miesto gale, o į šią parduotuvėlę užsuko cigarečių, kol laukė netoliese gyvenančio draugo.
Kažkada Amerikoje mano draugė taip netikėtai sutiko savo seniai matytą pusseserę. Tai buvo daugiau nei prieš dešimt metų. Aš buvau kartu ir puikiai pamenu situaciją bei nustebimo jausmą. Ilgai dar pasakojome visiems, koks mažas yra pasaulis.
Visi mano susidūrimai šioje kelionėje man ne tik dar kartą patvirtino, kad tikrai mažas tas pasaulis, bet kartu priminė apie nuostabią akimirkos magiją.
7. Nauji pomėgiai ir įgūdžiai
Vienas iš pirmųjų atrastų pomėgių buvo nardymas. Tačiau, nežinau kiek džiaugtis, o kiek liūdėti. Kodėl? Nes taip patiko, bet TAIP brangu… Kartu tai ir gana netikėta patirtis, nes prisipažinsiu, kad neatradau jos anksčiau dėl baimės.
Gimiau ir augau prie jūros – Klaipėdoje, vandenį mėgstu, o išbandyti kažką naujo visada viliojo. Bet bijojau kvėpuoti po vandeniu. Man atrodė, kad galiu prigerti ir uždusti, nes juk tarp burnos ir oro reguliatoriaus nėra sandaru ir panašiai. Net nesuprantu, kodėl, bet šiuo atveju fantazija buvo gana laki.
Kodėl vis dėlto pasiryžau? Tikrai ne dėl to, kad versčiau save kažką daryti, kad perlipčiau per kažkokias baimes, jei man tai nėra malonu. Paprasčiausiai pradėjusi keliauti po Balį supratau, kad turiu laisvo laiko iki draugų atvažiavimo, su kuriais turėjome toliau keliauti po salą. Be to, girdėjau, kad Balis yra viena geriausių vietų nardyti ir, pamaniau, kad gailėsiuosi, jei neišbandysiu. Pasirinkau nardymą, nes suviliojo tai, kad 70 proc. žemės yra po vandeniu. Galima tik įsivaizduoti, kokie nauji vaizdai ten atsiveria.
Pradžia nebuvo lengva. Pamenu patį pirmą panirimą gal tik kokius 30 cm, kai praktikavomės, kaip kvėpuojama po vandeniu: norėjau tą pačią sekundę iškilti ir viską baigti, bet susilaikiau. Jei būčiau žinojusi, kad galima po pirmos dienos viską mesti ir dalį pinigų už kursus grąžins, labai tikėtina, kad būčiau taip ir padariusi. Man tikrai ne gėda pasakyti, kad nepatiko ir aš bijojau. Pačią pirmą dieną nėriau jau ir vandenyne, negiliai, neilgai, visa susikausčiusi, bet pamačiau naują nuostabų povandeninį pasaulį. Kuo toliau, tuo labiau nerti buvo smagiau.
Kaskart jaučiau, kaip viskas gerėja ir lengvėja. Pabaigusi kursus (tai yra tik penki nėrimai) buvau neutrali šio pomėgio klausimu, bet po kelių mėnesių, būdama Flores saloje, nežinau net kodėl, vėl sugalvojau „pabandyti“. Atsitiko taip, kad vietoje planuotų poros nėrimų, tris dienas praleidau laive-viešbutyje, kuriame nardėme po tris kartus per dieną nuo 7 val. ryto. Nardymo mokykloje buvau minėjusi, kad esu visai naujokė, taigi, man paskyrė asmeninę gidę. Tai man suteikė ramybės bei pasitikėjimo. Labai greitai pajutau lūžį, kai darėsi vis lengviau panirti, valdyti plūduriavimą, o tūkstančiai žuvų ir nuostabiausių spalvų koralai tiesiog atėmė žadą.
Po to nėrimų buvo ir daugiau – Togean, Komodo salose bei netoli Manado ir Bunaken, kur kaskart džiaugiausi nemetusi visko pirmąją dieną.
Didžiausias paradoksas tas, kad išsiimti oro reguliatorių po vandeniu ir pūsti burbulus bei pozuoti prieš objektyvą man dabar laaabai patinka!
Motorolerio vairavimas – tai tokia patirtis, kurią vis atidėliojau, nes pamačiusi eismo ypatumus Balyje, išsigandau. Ir nors visi sutartinai man kartojo, kad, jei norėsiu keliauti po Indoneziją ilgiau, be motorolerio bus sudėtinga, atidėliojau visą mėnesį. Aišku, tas atidėliojimas tam tikra prasme irgi buvo naudingas, nes keliauti reikėjo, taigi, turėjau ieškoti būdų kaip tai daryti be motorolerio. Vėliau žinios pravertė ne tik pačiai, bet ir kitiems sutiktiems keliautojams. Na, o prisimenant motorolerį, visai į kelionės pabaigą, kai jau žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, kasdien po kelis kartus mintyse pagalvodavau, kad tai bus vienas tų dalykų, kurių grįžusi pasiilgsiu labiausiai!
Iš tikrųjų sudėtingesnės buvo tik kelios pirmos dienos, bet vėliau pripratau tiek prie paties aparato, tiek ir prie eismo sąlygų, perpratau kelių eismo „taisykles“ ir jos man netgi pradėjo patikti. Dar vėliau išmokau vežti keleivį, tada vairuoti ir motociklą su bėgiais, o dar vėliau – ir pervežti didesnius daiktus. Sofos dar nepervežčiau, bet tikriausiai tai laiko klausimas.
8. Išplėčiau savo komforto zoną begalybe kilometrų
Tik man pradėjus keliauti, kelionių agentūra „Travel planet kelionės“ savo „Facebook“ paskyroje vieną iš savo postų skyrė man. Jame buvo parašyta, kad „Keliavimas – tai intensyviausias būdas mokytis“. Ne pirmą kartą keliavau ir negaliu nepritarti šiam posakiui, bet pirmą kartą keliavau viena, pirmą kartą taip ilgai ir pirmą kartą „no plan“.
Posakis pasitvirtino 200 procentų! Anksčiau keliauti vienai man buvo labiau nejauku, nei baisu. Ir dabar keliauti su kompanija yra daug smagiau, bet tikrai neriboju savęs: jei kompanijos nėra – tereikia išeiti iš namų su šypsena ir kompanija bus po kelių minučių.
Anksčiau apie jogą, meditaciją ir veganišką maistą maniau, kad tai „pačiuožusių“ keistuolių reikalas. O kai pati tai išbandžiau, supratau, kad tai dar kelios fainos ir mano anksčiau neatrastos sritys.
Manau, nebūtina dabar į šias sritis mestis radikaliai, bet kažko pasimokyti, atrasti naujų dalykui ir pasiimti tai, ko norisi asmeniškai, tikrai puikus būdas. Apie nardymą, motorolerio vairavimą ir gyvenimą su kitos religijos atstovais jau rašiau anksčiau, o apie dar kitas patirtis tikriausiai kada nors ir kokia knyga galėtų išeiti…
Jei būčiau apie kai kurias patirtis žinojusi prieš išvažiuodama, tikriausiai nebūčiau pasiryžusi. Čia tik belieka prisiminti savo pačios posakį: kai žengi pirmąjį žingsnį, supranti, kad pusė baimių tebuvo tavo galvoje, o kita pusė – ne tokia ir baisi. Beje, po kelionės pakeičiau posakio proporcijas į 80/20 – galvoje baimių yra per daug.
9. Sutikau daugybę įvairių ir įdomių žmonių
Susipažinti su daugiau įvairių žmonių buvo vienas iš mano norų šioje kelionėje. Ne todėl, kad neturiu draugų. Kai grįžau po kelionės, supratau, kad jų turiu labai daug ir tai be galo vertinu. Susipažinti norėjau dėl įvairovės, tam, kad praplėsčiau akiratį, išmokčiau kažko naujo, pasisemčiau įkvėpimo.
Bendrauti man niekada nebuvo sunku, bet prieš kelionę, kai skaičiau ir domėjausi keliavimu vienai, dauguma labai pabrėždavo tai, kad keliaujant vienai galima susirasti daug puikių draugų, su kuriais vėliau keliauji toliau, o dar vėliau lieki draugais ilgam.
Matyt, nejučia toks lūkestis kažkur mano viduje ir „nusėdo“. Kažkuria prasme viskas pasitvirtino, nes jau nuo pirmos atvykimo dienos pradėjau sutikti kitus pavienius keliautojus arba jų grupes, bendravome, dalinomės, bet tai trukdavo labai trumpai, kažkur prie pusryčių stalo viešbutyje, o vėliau visi išsiskirstydavome kas sau. Kadangi apskritai pačioje kelionės pradžioje man buvo dar ir šioks toks kultūrinis šokas, matyt, dėl to norėjosi sutikti kokį kelionės kompanioną/-ę, kad būtų jaukiau.
Pamenu, sėdėjau vieną vakarą viešbučio kambaryje ir mąsčiau: tai kur gi tie draugai, kuriuos visi taip sutinka, kur tos minios fainų žmonių? Vienintelė minia, kuri mane pasitiko išskėstomis rankomis, tai buvo taksistai Denpasar oro uoste, kurie tik ir laukė, kaip čia kokį turistą pagavus ir jį „prabangiai“ pavėžinus.
Apsiprasti ir atsipalaiduoti šioje kelionėje man prireikė kelių savaičių, tai padariau tik „pabėgusi“ nuo visų į anksčiau aprašytąją tylos sanatoriją, kur radau ramybę, jaukumą ir galimybę ramiai susidėlioti mintis bei jausmus. Labai ryškiai pamenu tą akimirką, kai grįžusi po šešių dienų tylos išėjau į to paties miestelio, kuriame buvau ir anksčiau, gatves ir pamačiau visai kitus vaizdus.
Einu, šypsausi, dairausi, kur čia papietavus ir girdžiu kažkas kviečia: „Come in sister!“. Atsisuku, o kavinėje mane kviečia tamsus indonezietis, šalia kurio sėdi vakariečių pora. Net pati nesuprasdama kaip pasukau jų link ir prisėdau. Pradėjome kalbėtis - pasirodo vakariečių pora buvo visai ne pora, o lygiai taip pat pakviesti pro šalį einantys keliautojai. Vėliau mergina pakvietė mane vakare prisijungti prie jos draugų, su kuriais ji susipažino keliaudama Naujoje Zelandijoje. Vakarėlio metu visi daug prisibendravome, apsikeitėme kontaktais. Po mėnesio iš vieno vaikino gaunu žinutę: „Labas, kur esi?“.
Pasirodo, buvome netoli vienas kito, taigi, sutarėme susitikti, o susitikimas baigėsi susitarimu kartu kelias dienas pakeliauti, nes abiem buvo pakeliui… Beje, iš tos pačios merginos išgirdau ir apie savanoriavimą, apie kurį taip pat rašiau anksčiau.
Tą vakarą ne tik supratau, bet (svarbiausia) pajutau, kaip žmonės atsiranda tavo kelionėje. Tereikia atsipalaiduoti, nesitikėti kažką sutikti konkrečiai, bet nusišypsoti sau, dienai bei aplinkiniams ir su smalsumu stebėti, ką gi diena nuostabaus tau atneš. Nuo to laiko praktiškai nuolat keliavau su kažkuo, o žmones sutikdavau visur – kavinėse, viešbučiuose, autobusuose, pajūryje arba tiesiog gatvėje.
10. Rašau tinklaraštį
Apie šią patirtį rašau esamuoju laiku, nes vis dar rašau. Galvoje dar tiek įspūdžių ir prisiminimų, o „google photos“ - tiek nuotraukų, kad tikrai kuriam laikui užteks. Rašyti man gera dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kai daug keliauji, patiri daug įspūdžių, kuriais norisi dalintis. Dalindavausi ir vis dar dalinuosi žodžiu, bet dalinimasis raštu yra kitoks – rašydama mintis aš susidėlioju, kelis kartus jas apgalvoju, pasimėgauju gražiais prisiminimais: tai lyg keliavimas vėl ir vėl.
Kartais tikrai nėra lengva, nes, atrodo, norisi surašyti, bet mintys šokinėja. Skaitau kelis kartus ir vis taisau, perrašau, nes neskamba, nesiskaito… Kartais nesinori rašyti, tada neberašau. O kai vėl norisi, pradedu. Po kažkiek laiko paskaičiusi ankstesnius įrašus pasidžiaugiu, kad tuo metu nepatingėjau aprašyti. Tai yra dar viena priežastis rašyti – akimirkų užfiksavimas iš karto. Dažnai neužfiksavus iš karto, vėliau dalis informacijos pasimiršta, o ypač, kai kelionės seka viena po kitos ir dar kelis mėnesius iš eilės.
Dabar peržiūrėdama savo tinklaraštį, pagalvoju, kad, jeigu reikėtų viską pasakoti nuo pradžių ir peržiūrėti tūkstančius nuotraukų bei atrinkti geriausias, tikriausiai nebenorėčiau keliauti.
Dar viena priežastis, kuri man buvo bene didžiausias atradimas, – kitų žmonių palaikymas, įsitraukimas, komentarai ir grįžtamasis ryšys. Prisipažinsiu, kad turėti tinklaraštį planavau tik feisbuke. Ir tik tam, kad galėčiau kelti nuotraukas ir trumpus aprašymus. Gavusi Noplan.lt dovanų iš buvusių kolegų, iš pradžių labai apsidžiaugiau, bet po kelių dienų pagalvojau, kad tingėsiu į jį rašyti…
Ir iš tikrųjų puikiai pamenu, kaip rašant pirmuosius įrašus supratau, kad tai „darbas“, kuriam reikia skirti nemažai laiko ir turėti gerą interneto ryšį, o šių dviejų dalykų tikrai ne visada turėdavau. Kažkas viduje vis dėlto palaikė norą pabandyti dar kartą, ir taip po truputį atradau tą minčių bei prisiminimų susidėliojimą, įspūdžių aprašymą „iš karto“. O kai pamačiau pirmuosius palaikančius komentarus ne tik iš draugų ir artimųjų, bet ir iš visiškai nepažįstamų žmonių, kai gavau pirmąsias žinutes el. paštu, feisbuke ir per Noplan.lt kontaktų formą, šypsojausi iki ausų!
Jei kas paklaustų, ar geriau keliauti vienai, ar su kompanija, ar buvo sunku, ar labiau smagu, ar pakartočiau tą patį vėl, mano atsakymas į visus klausimus būtų – KELIAUTI.
Labiausiai nustebino, kad apie pusė užklausų buvo ne apie tai, kur galima nukeliauti ir ką pamatyti, o apie tai, kaip aš pasiryžau tokiai kelionei, kaip atradau drąsos, kaip man ten iš tikrųjų sekasi keliauti vienai. Pasirodo, tokių kaip aš, t.y. norinčių keliauti, bet kartais dvejojančių, visai nemažai. Dauguma dažnai apie tai galvoja, bet sunkiau ryžtasi, jie ieško panašių istorijų, nori pasidalinti savo abejonėmis, pasitarti.
Jei prieš iškeliaudama būčiau žinojusi savo būsimus nuotykius ir kaip viskas pasisuks, nebūčiau patikėjusi. Bet tuo, kaip viskas susiklostė galų gale, negaliu patikėti ir atsidžiaugti iki šiol! Labai dažnai pati sau padėkoju, kad tą vakarą abi „Viktorijos“ susikalbėjo ir pasiryžo šiam nuostabiam gyvenimo nuotykiui. Jei kas paklaustų, ar geriau keliauti vienai, ar su kompanija, ar buvo sunku, ar labiau smagu, ar pakartočiau tą patį vėl, mano atsakymas į visus klausimus būtų – KELIAUTI.
