Zaraso ežero Didžiosios salos architektūra
Kai kurie šaltiniai mini, kas Zarasų ežero Didžiojoje saloje buvo vienuolynas su mūrine bažnyčia, gal ir mokykla. Salą su ežero krantu jungęs 200 m. ilgio medinis tiltas. Mokslininkų nuomone didoka ežero sala galėjo būti panaudota net stambaus komplekso (vienuolyno) statybai. Dar XX a. pradžioje Didžiojoje saloje buvo nemažo pastato griuvėsiai, iš kurių gyventojai ėmė miesto statybai akmenis.
Kad griuvėsių būtą, liudija pirmojo Pasaulinio karo metu vokiečių kareivių darytos nuotraukos Zaraso ežero Didžiojoje saloje. Atidžiau įsižiūrėjus, matoma, kad šio pastato likučiai buvo maždaug dabartinio miesto maudyklos teritorijoje. Matyt, galutinai pastato vieta buvo sunaikinta 1959 m. supylus pylimą, kuris vedą į Zaraso ežero Didžiąją salą.
Nardant ties pylimu matyti senoviniai poliai. Vieni šaltiniai liudija, kad tai galėtų būti Pirmojo pasaulinio karo vokiečių statyto povandeninio tilto likučiai, tačiau galėtų būti ir daug senesnio laikotarpio reliktų. Tiek Didžioji sala, tiek Zaraso ežeras profesionalių archeologų dar netyrinėti.
Brolių architektų Antonio Ludovico Paracca ir Domeniko Frančesko Paracca projektuoti statiniai Didžiadvario dvaras ir Smalvų bažnytėlė
Antonio Ludovico Parocco vienas žymiausių rokoko epochos architektų visos Europos kontekste. 1750-1775 m. daugiausiai dirbo Livonijos didikams Plateriams ir Hilzenams. Jų užsakymu projektavo ir statė Latgaloje (dabartinė pietrytinė Latvijos dalis), bei šiandieninės Baltarusijos vakarinėje ir šiaurinėje dalyse. Keletas pastatų jam priskiriama LDK sostinėje bei labiau nutolusiose vakarinėse ir pietinės šalies žemėse. Prisidėjo prie originalaus XVIII a. viduryje LDK žemėse vyravusio Vilniaus baroko architektūros stiliaus vystymo. Jo kūryba menkai tyrinėta, todėl sunku tiksliai nustatyti jo projektuotus pastatus. Su šeima gyveno Ludzos apylinkėse, Latgaloje, krašte iš kurio buvo kilusi jo žmona bajoraitė Malachovska. A. Parakos brolis Domenikas Frančeskas ir sūnus Domenikas(?) irgi buvo architektais, projektavusiais Latgaloje (šaltinis https://www.ldk-ticino.info/paraka-antonijus)
Šių architektų kūriniai Zarasuose: Didžiadvario dvaras ir Smalvų bažnytėlė – neišliko. Taip pat neturime ir šių statinių vizualizacijos. Išliko tik Dusetų bažnyčios varpinė.
Stelmužės dvaras
Daugeliuose šaltiniuose minima, kad Stelmužės dvarvietė žinoma jau nuo XVI amžiaus vidurio. Atrasti ir nauji šaltiniai (Von Bercken šeimos istorija). Ši knyga iš vokiečių kalbos yra išversta Zarasų rajono savivaldybės užsakymu, tačiau nepublikuota.
Manoma, kad prieš atsirandant dvarui čia stovėjo pilis, ir kad vėliau ji buvo perdaryta į įtvirtintą dvarą. Nors pilis ir dvaro rūmai šimtmečiams bėgant ir neišliko, viename įdomesnių kaimų Aukštaitijoje vis dar galima aptikti likučių, liudijančių apie kažkada virusį dvaro gyvenimą. Pirmasis savininkas minimas Hahoveris, vėliau von Berkai, von Folkerzambai, Valujevai, Hanai... (šios giminės tarpusavyje giminiavosi) Tarpukaryje dalį dvarvietės iš barono Hano nupirko Zarasų savivaldybė ir pritaikė turizmo ir švietimo tikslams. Kita dvarvietės dalis atiteko Repšių giminei.
Laukesos dvaras
Šis dvaras buvo Zarasų seniūnijos Laukesos kaime, apie 1 km į šiaurę nuo plento Zarasai-Daugpilis, tarp Smėlynės ir Laukesos ežerų, Smėlynės ežero vakariniame krante. Pirmą kartą šis dvaras paminėtas 1748 m. Smėlynės parapijos inventoriaus knygoje ir priklausė Gotardui Folkerzamui. Dvaro rūmai buvo dviejų aukštų, mūriniai. Dabar toje vietoje yra gyventojų sodybos. Nuo rūmų vietos į vakarus apie 100 m tyvuliuoja Laukesos ežeras. Sodyba apaugusi stambiais lapuočiais medžiais. Nesenai pavyko rasti šios vietos vizualizacija.
Raudinės dvaras
Raudinės dvaro sodyba yra Raudinės kaime, 6 km nuo Suvieko, prie kelio Vaidminiai-Raudinė.Dvaro sodybą sudarė rūmai, gyvenamasis namas-mokykla, arklidės, svirnas, tvartas, tvenkinys, vandens bokštas, medinė pirtis, pieno priėmimo punktas, kumetynas. Dvaras garsėjo baltais dviaukščiais iš tolo švytinčiais rūmais. Šalia buvo apie 3 ha sodas, gėlynai, Įrengti takeliai. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Rautenze, Raudmuže. Dvaro rūmai neišlikę, tačiau yra išlikę pagalbiniai dvaro pastatai.
Vasaknų dvaras
Vasaknų dvarą 1505 m. įsigijo ir įkūrė LDK Trakų kaštelionas Jonas Radvila I. Vėliau dvarą valdė Lietuvos žemių maršalka Jonas Radvila su broliu Mikalojum Radvila Juoduoju. 1719 m. Vasaknų dvarą perėmė valdyti grafai Pliateriai, o 1828 m. grafas Jonas-Mykolas Tiškevičius. Tarnų name įrengtame bravore brandinamas Vasaknų dvaro alus. Praėjus keletui metų po baudžiavos panaikinimo, Vasaknų dvaro valdos žymiai sumažėjo, jo savininkai nuolat keitėsi, dvaras liko neprižiūrėtas ir pamažu nyko. Apie 1936 m. dvaro rūmai sunyko iki pamatų.
Nors pagrindiniai rūmai sunyko, pagalbiniai pastatai (svirnas, tarnų namas) atnaujinti ir pritaikyti turizmo poreikiams. Ten verda kultūrinis gyvenimas, gaminamas Vasaknų alus, galima užsisakyti edukacijos programą. Plačiau https://vasaknudvaras.lt/.
Kamariškių dvaras
Išlikusi Kamariškių kaime, Suvieko seniūnijoje, Zarasų rajone, apie 2,3 km į šiaurės rytus nuo Samanių kaimo, į pietus nuo Kamariškio ežero. Sodybvietėje stūkso apgriuvę rūmų pastatai, keli dvaro laikotarpio akmens mūro ūkiniai pastatai, pastebimi buvusio parko, sodų, tvenkinių fragmentai, yra svetimkūnių statinių (daugiabutis namas). Dvarą valdė savininkas vokietis Richteris. Dėl nepriežiūros, dabartiniai dvaro rūmai yra apirę. Dvarvietė šiais metais buvo privatizuota Nacionalinio socialinės integracijos instituto ir pradėta tvarkyti.
Stačiatikių cerkvė Zarasų miesto aikštėje
1877 m. Zarasuose taip pat iždo lėšomis pastatyta mūrinė Viešpaties Atsimainymo cerkvė (церковь Пребражения Господня). 1936 miesto taryba nusprendė šią cerkvę iš centro perkelti į K. Būgos gatvę. Švietimo ministerija tam skyrė lėšų. Cerkvę perstatė apie 1938 m. Viešpaties Atsimainymo cerkvė 1941 m. sudegė.
Prekybos pasažas Zarasų aikštėje
1842 m. patvirtintas prekybinio pastato su krautuvėlėm projektas (sudarė F. Fon Rozenebergas). Jis stovėjo Daugpilio plento ir Rytinės naujosios aikštės susikirtime.
Slidžių šokinėjimo bokštas ant Skautų kalno
Nepriklausomybės laikotarpio statinys ant Skautų kalno. Slidžių šokinėjimo bokštas neišliko – buvo vokiečių subombarduotas 1944 m.
