Paskutinė jo kelionė truko nuo 2015 žiemos iki vasaros. Jos metu vyras aplankė 10 šalių – Prancūziją, Singapūrą, Vietnamą, Tailandą, Filipinus, Honkongą, Taivaną, Macao ir Jungtinius Arabų Emyratus. Trumpiau ar ilgiau buvo apsistojęs maždaug pusšimtyje skirtingų miestų ar salų.
„Kelionę pradėjome keturi pokeristai, kol galiausiai likau vienas. Dažniausiai visur keliavome motoroleriais, kai kur pasiklioviau tik savo kojomis – įveikiau nemažus atstumus. Gyvenau daug kur – nuo bambukų namelių ant upių kranto be jokių patogumų iki prabangių viešbučio kambarių. Apie savo patirtį norėčiau papasakoti – galbūt kažkas ras patarimų, kitus gal mano patirtis įkvėps panašioms kelionėms“, – sakė pašnekovas.
– Kada sugalvojai leistis į tokią ilgą kelionę?
– Iš tiesų labai netikėtai ir spontaniškai. Vieną šiltą žiemos vakarą Kipre rūkėme su draugu Laurynu kaljaną. Jis pasakojo savo svajones, ir būtent tuo metu supratau, kad noriu pamatyti visą pasaulį.
Nauji patyrimai, įsimintini nuotykiai ir nuostabūs vaizdai išlieka atmintyje visą gyvenimą. O ir senatvėje anūkams turėsiu, ką papasakoti. Apskritai man keliavimas teikia daug laimės, o visi materialūs dalykai lieka sąrašo gale.
– Tokia kelionė tikriausiai pateikė daugybę patirčių ir įspūdžių. Kokią didžiausią nuotykį prisimeni iš viso to laiko?
– Įsimintiniausias nuotykis įvyko Tailande, vienoje gražiausių ir mažiausiai turistų paliestų salų – Koh Lipe. Sėdėdami paplūdimyje ir gurkšnodami vietinį alų, sugalvojome, kad mums reikia ekstremalaus išbandymo.
Už poros kilometrų nuo mūsų pamatėme negyvenamą, žalią ir įspūdingą salą, kurią tiesiog norėjosi paliesti ir užkopti į jos viršūnę. Suplanavome, jog vienas iš mūsų plauks iki jos su laivu ir visais daiktais, o kiti bandys savo jėgas plaukdami į ją patys.
Atsikėlėme anksti ryte, draugai išsinuomavo akvalangus, įsidėjome sportbačius, geriamo vandens ir šiek tiek maisto atsargų. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad bus nesunku ir viskas pavyks. Nuėjome pas vietinius gyventojus, kurie nuomojo valteles ir papasakojome savo planus.
Mūsų visų nuostabai jie pradėjo juoktis. Sakė neva užlipti į kalno viršūnę iki sutemų yra tiesiog neįmanoma, o aklinoje tamsoje išgyventi tikrai sudėtinga.
Netrukus paaiškėjo, kad bus sunku rasti žmogų, galintį mus su daiktais nuplukdyti į salą, kadangi prie šios salos dugne daug koralų ir akmenų, tad sunku priplaukti.
Galiausiai vis dėlto radome vairuotoją, aš sėdau kartu su juo, o draugai tuo tarpu puolė į vandenį. Valtis prie pat kranto nepriplaukė, tad ir man teko šokti į vandenį ir daiktus neštis iškėlus virš galvos.
Nors vairuotojas neatrodė labai laimingas ir netryško noru vėl čia atplaukti mūsų pasiimti, bet susitarėme – 19 val. jis grįš atgal į salą.
Šaukiu – niekas neatsiliepia. Pradedu galvoti, kad visi nuskendo, kadangi plaukimo sąlygos tikrai buvo sudėtingos – vandenyje pilna medūzų, kurios gali sugelti visą kūną.
Stoviu krante, aplink pilna keistų garsų, per palmių šakas šokinėja beždžionės, skraido dideli paukščiai, vandenyje plaukioja išlindusios rajos, aplink kojas ropoja šimtai krabų.
Pasijaučiau tarsi išlikimo negyvenamoje saloje žaidimo herojumi. Laukiu, žvalgausi draugų, mojuoju – nieko. Pusvalandis – nieko, valanda – nieko, pusantros – nieko.
Šaukiu – niekas neatsiliepia. Pradedu galvoti, kad visi nuskendo, kadangi plaukimo sąlygos tikrai buvo sudėtingos – vandenyje pilna medūzų, kurios gali sugelti visą kūną.
Tik prabėgus porai valandų nuo mano išlipimo saloje tolumoje išgirstu pažįstamą balsą, šaukiantį mano vardą. Širdyje pasidarė ramiau.
Tačiau man sušukus atgal jokio atsako negaunu. Bandau įžvelgti, kur jie, bet nematau. Galiausiai draugai pasiekė šalia esantį kitą krantą, tačiau stipriai pavargę ir sužaloti.
Kaip patys sakė: vandenyje buvo daug srovių ir dėl to sunku suprasti, ar artėji link kranto, ar stovi vietoje, ar plauki prieš srovę.
Tačiau čia mūsų nuotykiai nesibaigė. Pusvalandį pailsėję ir atgavę kvapą, pasinėrėme į džiungles – juk turėjome laiko tik iki saulėlydžio. Bridome per tvenkinius, lipome rąstais ir medžiais, nors aplink girdimi garsai džiaugsmo neteikė.
Kaip mums patarė, kojas kėlėme kuo aukščiau ir skubiau, kad neįgeltų gyvatės. Priekyje girdėjome ošiantį krioklį, tad nusprendėme keliauti link jo.
Tačiau kopiant į kalną susipjaustėme rankas ir kojas. Niekas nebekalbėjo, visi buvome pasinėrę į savo mintis, tik turėjome bendrą tikslą – kuo greičiau užkopti iki krioklio, o prieš nusileidžiant saulei – grįžti į krantą.
Išvydome krioklį, kuris, pasirodo, nebuvo toks didelis, kaip įsivaizdavome. Apsižvalgėme ir supratome, kad liko mažiau nei pusvalandis iki saulėlydžio, tad bėgte leidomės į apačią. Prakaitas upeliais tekėjo kūnu, o ilsėtis laiko neturėjome. Kalno viršūnės taip ir likome nepasiekę.
Pakrantę pasiekėme laiku – laikrodis rodo 19 val., bet valties nėra. Laukėme dar valandą ir supratome, kad niekas mūsų paimti neatvyks. Situacija nebuvo linksma: naktis, aplink gąsdinantys garsai, vis dažniau tenka žvalgytis per petį.
Gerai, kad turėjome telefoną ir buvome nusipirkę vietinę Sim kortelę (dėl darbui reikalingo 3G interneto). Pradėjome ieškoti pagalbos. Susisiekėme su saloje gyvenančiais vietiniais, siūlėme tikrai didelius pinigus ir galiausiai išprašėme, kad viduryje nakties kažkas atplauktų mūsų pasiimti.
Į „civilizaciją“ grįžome vidurnaktį, bet ramiai užmigti dar ilgai negalėjome. Aš pats džiaugiuosi, kad šis išbandymas baigėsi laimingai.
– Ar tiesa, kad nereikia turėti daug pinigų, norint keliauti po Azijos šalis?
– Žiūrint kur. Azijoje pigiausia šalis – Vietnamas. Lankydamasis ten susipažinau su lietuvių šeima. Trijų asmenų šeima visą mėnesį vidutinio lygio viešbutyje gyveno už 300 Eur. Visą tą laiką jie važinėjo motoroleriu, kurį įsigijo už 200 Eur (galima ir nuomotis: kaina parai yra apie 6-8 Eur).
Mes vietinėje parduotuvėje nusipirkome romo butelį, „Coca-colos“ ir laimo už 3 Eur. Kainos ten tikrai nedidelės.
Iš tiesų Azijos šalyse pilna europiečių, kurie be problemų keliauja su mažesniu biudžetu, nei turėjome mes. Tiesa, gausiai turistų lankomose Tailando ar Filipinų salose kainos panašios, kaip ir Lietuvoje. Singapūre ar Honkonge pragyvenimas dar brangesnis – ten kainos ženkliai didesnės nei Lietuvoje.
– Ar reikia kaip nors specialiai ruoštis tokiai kelionei? Kas tau buvo sudėtingiausia, o kas – lengviausia?
– Lengviausia tai, kad keturis mėnesius galėjau keliauti su maža kuprine ant pečių, kurioje be visų reikalingų drabužių dar tilpo mano nešiojamas kompiuteris, higienos priemonės, vaistai ir kiti būtiniausi daiktai.
Oras ten praktiškai visada pasakiškas, tad nereikia jaudintis dėl šiltų drabužių ar žieminių batų. Vertinant viską iš finansinės pusės, pasakysiu taip: pinigus kuriuos tuo metu būčiau skyręs būsto priežiūrai ar žieminei aprangai, dabar drąsiai investuoju į savo keliones.
Pamenu keliavome per Paryžių ir ten praleidome 4 dienas. Kadangi buvo vasaris, spaudė šaltukas, teko skristi apsirengus šiltus žieminius drabužius. Kur juos palikome? Prieš išskrendant į Singapūrą išmetėme oro uosto šiukšliadėžėje. Ir vėliau niekada nesigailėjome. Jie būtų tik užėmę vietą kuprinėje.
O sunkiausia turbūt buvo tai, jog atvykstant į daugumą Azijos šalių reikėjo turėti tikslią gyvenamąją vietą joje ir išvykimo iš tos šalies bilietą. Taip pat pareigūnai dažnai prašydavo įrodyti, kad turime pakankamai pinigų banko sąskaitoje.
Tačiau visa kita buvo taip puiku, kad maži nesklandumai greit pasimiršdavo. Mūsų kiekviena diena buvo kupina nuotykių. Iš dalies dėl to, kad niekada nežinojome, kurioje vietoje ir kokiu laiku atsidursime.
– Kokie tų kraštų žmonės? Kaip jie žiūri į europiečius?
– Žmones ir jų nuolatinė energija paliko tikrai gerą įspūdį. Dauguma jų besišypsantys, nepaisant skurdaus gyvenimo. Po kurio laiko jau nebestebino žmonės, prekiaujantys ir gyvenantys tiesiog gatvėje.
Gana dažnai jausdavomės išskirtiniai, nes vietiniai nuolat žiūrėdavo įbedę akis į mus, prašydavo nusifotografuoti ar čiupinėdavo odą. Žinoma, kai kuriose šalyse žmones nekalbėdavo angliškai, tad tekdavo kalbėtis gestais ar veido mimika.
– Ką tau davė ši kelionė?
– Manau, kad Azija leido save patikrinti ir patirti daug įvairių adrenaliną teikiančių dalykų.
Teko išmėginti galingus vandens motociklus (Europoje tokių nenuomoja), skraidyti oro balionu, sraigtasparniu (aplink Borakajaus salą), patirti kamuolio šovimą į dangų su 5 g apkrova (angl. Boracay G-Max Reverse Bungy), leistis virve žemyn nuo 56-to aukšto Patajoje, Tailande (angl. ZipLine), išmėginome ir kitą ekstremalią vandens pramogą – „Skraidančią žuvį“ (angl. Flying Fish). Mano draugas jos metu susilaužė šonkaulius.
Vis dėlto didžiausią įspūdį man paliko gyvūnai ir pramogos su jais. Pavyzdžiui, kartą aplankėme Beždžionių salą. Jos pripratusios prie turistų, nebijo bendrauti. Todėl jas lengvai galima pamaitinti pasisodinus sau ant peties.
Vėliau teko „žaisti“ su tigrais – galėjau drąsiai juos apsikabinti ir kutenti jiems pėdas – kaip kokiems mažiems kačiukams.
Tailande maitinome dramblius, sėdėjome jiems ant galvų ir vaikščiojome per pelkes. Taip pat žaidėme su šikšnosparniu, jodinėjome ant kupranugarių.
Didelį įspūdį paliko kobrų ferma, esanti Koh Samui, Tailande. Atvykus mus pasitiko darbuotojas, kurio akys skirtingų spalvų, galvoje matėsi įdubimas, vyras neturėjo plaukų, o rankų pirštų jis turėjo gal šešis ir dauguma jų žiūrėjo į skirtingas puses – buvo išsisukinėję. Netrukus sužinojome, kad dėl to kaltos nuodingos gyvatės.
Tačiau tai mūsų neišgąsdino: užsidėjome gyvates ir skorpionus ant savo kūno. Prisipažinsiu, vienu metu nubėgo šiurpuliukai.
Vėliau fermos darbuotojai žaidė su karališkosiomis kobromis, jas laikydami visiškai šalia savo veidų. Jos purškė nuodus tiesiai jiems į akis.
Vietname, net sostinės centre, nebestebindavo kasdien po kojomis lakstančios žiurkės ir tarakonai. Gatvėje jie pardavinėjami ir maistui.
– Kas dar paliko įspūdį?
– Apsilankymai aukščiausiuose pasaulio pastatuose, apžvalgos aikštelėse ir restoranuose. Tai tokie įspūdžiai, kuriuos sunku nusakyti žodžiais ir kurie pasiliks atmintyje visą gyvenimą.
Maniloje maži vaikai turistus – tarsi minia – apsupa, tempia už rankų ir prašo pinigų. Patajoje merginos lygiai taip pat neleidžia tau ramiai praeiti pagrindine gatve, kurioje kasdien veikia šimtai skirtingų striptizo barų.
Dėmesio verti ir pasivaikščiojimai naktį Maniloje (Filipinų sostinėje) ar Patajoje (Tailando kurortinis miestas, kur klesti prostitucija).
Maniloje maži vaikai turistus – tarsi minia – apsupa, tempia už rankų ir prašo pinigų. Patajoje merginos lygiai taip pat neleidžia tau ramiai praeiti pagrindine gatve, kurioje kasdien veikia šimtai skirtingų striptizo barų. Tose gatvėse tūkstančiai merginų kiekvieną dieną bando save parduoti.
Įdomu tai, kad keliaudami 2015-taisiais mes net tris kartus atšventėme Naujuosius metus. Pirmieji įvyko sausio 1-ąją, dar būnant Lietuvoje, kiti – Kinų naujieji metai buvo švenčiami penkiolika dienų sausio-vasario mėnesiais.
Patys smagiausi buvo Tajų naujieji metai (Songkran), švenčiami Tailande balandį. Pas juos dabar jau 2558-ieji metai. Ši šventė – labai linksma. Visą savaitę, diena iš dienos, žmonės laistosi vandeniu ir išsitepa veidus kreida, taip esą išvalydami savo sielą nuo blogio.
Realybė tokia, kad praktiškai visą savaitę vaikštai šlapias nuo galvos iki kojų, negali apsirengti jokių tvarkingų drabužių ir visus asmeninius daiktus privalai įsidėti į vandeniui nepralaidžius maišelius. Nes visi vietiniai ir nemažai turistų vaikšto su vandeniniais šautuvais ar kibirais ir „šaudosi“. Teko ir mums kasdien kovoti, „atsišaudant“ vandeniu.
– Vis daugiau lietuvių šaltuoju metų laiku praleidžia svetur, dažnai Azijoje. Kaip manai, kodėl?
Lietuvoje vasarą reikia važiuoti su draugais poilsiauti prie ežero. O žiemą skristi į Tailandą.
– Manau, užduotame klausime slypi atsakymas. Dėl šilto oro! Žiemą atostogauti žymiai smagiau nei vasarą.
Man patinka ir šiluma, ir tai, ką tos šalys gali pasiūlyti: įspūdingi paplūdimiai, salos, didingi miestai ir daugybė nuotykių.
Lietuvoje vasaros trumpos, tai kam dar jas švaistyti, keliaujant į kitas šiltas šalis? Lietuvoje vasarą reikia važiuoti su draugais poilsiauti prie ežero. O žiemą skristi į Tailandą.
– Ar norėtum Azijoje pagyventi ne kelis mėnesius, o metus arba ten praleisti visą likusį gyvenimą?
– Dažnai apie tai mąstau, tačiau nemanau, kad Azijoje yra tokia vieta, kurioje norėčiau praleisti visą savo likusį gyvenimą. Kol kas išvykimas pusmečiui žiemos laikotarpiu – man idealiausias variantas.
