1. Buzludža (Bulgarija)
Sovietmečio laikotarpis buvusioje Sovietų Sąjungoje ir jos įtakos šalyse paliko neužmirštamus brutalistinės architektūros pavyzdžius, tokius kaip Bulgarijos komunistų partijos buveinė Buzludžos mieste. Tai didžiulis pastatas, pastatytas 1974–1981 metais Stara Zagora regione Balkanuose. Jis buvo pastatytas pagal Bulgarijos architekto Georgijaus Stoilovo projektą.
Žlugus komunistiniam režimui paliktas paminklas tapo apiplėšimų, vandalizmo ir blogų oro sąlygų auka. Distopinę konstrukciją, kurioje buvo daugiau nei tūkstantis kvadratinių metrų mozaikų ir milžiniškų komunistinės epochos skulptūrų, istorinį-meninį paveldą sauganti „Europa Nostra“ organizacija 2018 m. įtraukė į sąrašą objektų, kuriems kyla pavojus.
2. Sólheimasandur (Islandija)
1972 m. lapkričio 24 d. Šaltojo karo metu JAV karinio jūrų laivyno lėktuvas „DC 9“ buvo priverstas skubiai nusileisti Sólheimasandur – vulkaniniame smėlio paplūdimyje Islandijos pietuose, netoli garsiojo Skógafoss krioklio. Visi įgulos nariai buvo sužeisti. Lėktuvo nuolaužos išliko lyg palaidotos toje vietoje, kur jis nukrito, kaip trikdantis postapokaliptinių atspalvių vaizdas. Galite pasiekti šią vietą eidami taku, kuris veda link pakrantės nuo „Ring Road“ – kelio, apsupančio visą salą.
3. Wharram Percy (Jungtinė Karalystė)
Viduramžių miestas Anglijos šiaurėje, Jorkšyre, yra apleistas nuo XVI a. ir dabar garsėja zombiais. 2017 metais ekspertų grupė, tyrusi dešimties tarp XI ir XIV amžių mirusių žmonių palaikus, sužinojo, kad prieš juos palaidojant jie buvo sudeginti ir suskaldyti. Sautamptono universiteto specialistai, bendradarbiaudami su Anglijos paveldo agentūra „Historic England“, priėjo prie išvados, kad dėl niekam nežinomų priežasčių valstiečiai baiminosi, jog jei nesiims tokių drastiškų priemonių, mirusieji grįš iš savo kapų juos suvalgyti.
4. Bet Guvrinas-Mareša (Izraelis)
Dirbtinių urvų sistemoje Bet Guvrine-Marešoje (Izraelis), esančioje 50 kilometrų į pietvakarius nuo Jeruzalės, yra apie 3500 požeminių kamerų (cisternų, kolumbariumų, vonių, silosų, garbinimo vietų), kurių bendras plotas siekia 500 ha. Požeminis miestas smiltainio uoloje iškastas per daugiau nei 2000 m. – nuo geležies amžiaus iki pirmojo Kryžiaus žygio. Seniausi urvai siekia IX a.pr.Kr., nors įspūdingiausi yra „Bell Caves“ – tarpusavyje sujungtų daugiau nei septyniasdešimt varpo formos urvų. Jų aukštis siekia nuo 15 iki 25 metrų, nugludinti jie buvo tarp VI ir VII amžiaus ir naudojami tik iki XI amžiaus.
5. Piramidė (Norvegija)
Arktinės lapės ir poliariniai lokiai klaidžioja tuščiomis Piramidės miesto gatvėmis – senos sovietinės kalnakasybos gyvenvietėje Svalbardo salose, kurios pagal Norvegijos suverenitetą priklauso Arkties salynui. 1980 m. čia atvažiavo gyventi daugiau nei tūkstantis rusų ir ukrainiečių, bet 1998 m. uždarius kasyklas Piramidė tapo miestu-vaiduokliu po to, kai Sovietų Sąjunga nusprendė jo nebefinansuoti. Rusijos valstybinė bendrovė „Arktikugol“, išnaudojusi savo resursus per daugiau nei pusę amžiaus, atnaujino vietinį viešbutį, siekdama paversti šį miestelį intriguojančia turizmo kryptimi.
6. Katakombos Paryžiuje (Prancūzija)
Po Paryžiaus gatvėmis driekiasi 300 kilometrų požeminių tunelių, kurie tapo prieglobsčiu prancūzų Pasipriešinimo judėjimo laikotarpiu, nacių okupacijos metais. Jo pradžia yra laikomas XVIII a., kai Nekaltųjų aukų kaulų krūvos buvo perkeltos iš kapinių į senus klinties karjerus – Tomble Issoire – dėl sveikatos sumetimų. Viena dalis šio labirinto galerijų, kriptų ir koridorių dekoruota tūkstančiais nežinomų žmonių kaukolių, kurios formuoja ilgas sienas.
Šiuos požemius galima aplankyti pėsčiomis, kelionė juose užtrunka apie 45 minutes, pradedant netoli Denfert-Rochereau (Montparnasse) esančio metro, kur ilgais spiraliniais laiptais galima nusileisti į nerimą keliantį pasaulį 20 metrų gylyje. Baugštiems arba klaustrofobiją turintiems žmonės į požemius eiti nerekomenduojama.
7. Orava (Slovakija)
Viena iš didžiausių pilių Europoje yra Orava šiaurinėje Slovakijos dalyje. Šioje pilyje vokiečių ekspresionistė Murnau nufilmavo daugelį „Nosferatu“, pirmojo filmo apie Bramo Stokerio Drakulą, scenų. Tvirtovė pastatyta tarp XIII ir XVII amžių ant Oravos upės skardžio, miškų apsuptyje. Viename muziejaus paveikslų yra vaizduojamas pilies kunigaikštis Gyorgyjus Thurzo (1567–1616) sukryžiuotomis rankomis šalia savo karsto. Thurzo – liūdnai pagarsėjusios Elizabeth Báthory (1560–1614), dar vadinamos Kruvinąja Ledi, sūnus. Anot legendos, ji nužudžiusi 600 merginų tam, kad išsimaudytų jų kraujyje ir išlaikytų savo grožį.
8. Vitbis (Jungtinė Karalystė)
Vitbis, žavingas žvejų kaimelis Jorkšyro (Anglija) pakrantėje, garsėja vienuolynu, kuris įkvėpė Bramą Stokerį parašyti gotikinį romaną „Drakula“. B.Stokeris buvo įkvėptas įtraukti Vitbį į istoriją po kelionės į Jorkšyro miestą. B.Stokerio romane rusiškoje škunoje „Demeter“ buvo plukdomas vampyras. Aprašoma aukštai virš kaimo esanti abatija, kapinės, kuriose vargšė Lucy Westenra virsta vampyre po nedoro grafo įkandimo. Britų gotai du kartus per metus – balandžio ir spalio mėnesiais – ten švenčia „Whitby Goth“ – „postpunk“ ir „death-rock“ muzikos festivalį.
9. Narrenturm, arba Kvailio bokštas (Viena, Austrija)
Tarp medžių Vienos universiteto teritorijoje galime pamatyti Narrenturm, dar žinomą kaip Kvailio bokštas. Cilindrinis, plytinis penkių aukštų pastatas, kuriame yra 139 vienutės – viena pirmųjų psichiatrijos ligoninių Europoje. Ji pastatyta 1784 metais, o jos dizainas ir proporcijos turi stiprią simboliką: kiekvienas aukštas reprezentavo vieną iš penkių pagrindinių gamtos elementų (žemę, ugnį, orą, dangų ir vandenį) ir kiekvienas aukštas turėjo 28 vienutes. Tai – aliuzija į Mėnulio mėnesius (XVIII a. nuotaikų ir jausmų pokyčiai buvo priskiriami Mėnuliui, taip pat, kaip ir tam tikros beprotybės sietos su Mėnulio fazėmis).
Šiandien tai yra Vienos anatominės patologijos muziejaus (Pathologisch-anatomisches Bundesmuseum Wien) centras ir dėka buvusių gyventojų jis turi vieną didžiausių anatominių kūrinių kolekciją pasaulyje.
10. Nagoro (Japonija)
Tsukimi Ayano – japonų kaimelyje šalia Nagoro, Šikoku regione – galime suskaičiuoti vos 40 asmenų. Kaimelio gyventojas nusprendė kovoti su populiacijos mažėjimu, siūdamas žmogaus dydžio medžiagines lėles (Kakashi No Sato), kurios atstoja mirusius ar kaimą palikusius gyventojus. Lėlės įkurdintos namuose, gatvėse ar autobusų stotelėse, jos vaizduojamos atliekančios kasdienius darbus. Šiandien lėlių skaičius kaimelyje viršija ten gyvenančių žmonių skaičių.
