Pirmąją autorės pasakojimo dalį galite rasti čia.
Apie tai, kaip ten nuvykau, jau pasakojau pirmajame straipsnyje. Toliau tęsiu nuotykius, kurių buvo ne vienas ir ne du.
Po trijų dienų pažinties mes palikome Bankoką dėl tikro rojaus kampelio – Koh Phangan salos. Nuo sostinės ji nutolusi beveik 800 km, tačiau kelionė iki salos kur kas ilgesnė.
Tam, kad pasiektume Koh Phangan, mes pernakt važiavome traukiniu, vėliau ilgiau nei valandą autobusu, o tada dar kelias plaukėme laivu. Distanciją Bankokas – Koh Phangan įveikėme maždaug per 16 valandų.
Bilietus visai šiai kelionei įsigijome Bankoke, centrinėje traukinių stotyje. Čia pat galima ir daugiau išvykų susiorganizuoti – į kitas salas, aplinkines valstybes. Pavyzdžiui, sutikome lietuvius, kurie labai pigiai įsigijo kelialapį į Kambodžą. Daug kas taip ir daro: nuvyksta į Tailandą, o vėliau ir aplink pasivažinėja.
Kelionė pirmyn ir atgal iš Koh Phangan žmogui kainavo apie 1300 batų (34 Eur), kas vėlgi yra pigu: naktis traukinyje lėmė, kad išvengėme mokesčio už kokią nors nakvynę, vos išlipus iš traukinio mūsų jau laukė patogiame autobuse, o vėliau ir laivas operatyviai išplukdė. Grįžtant – viskas taip pat.
Tiesą sakant, naktis traukinyje buvo viena įdomesnių patirčių, mat ten nieko panašaus į tai, kaip įsivaizdavome. Traukinys iš Bankoko pajudėjo 19.30 val. Iš karto visos trys įsitaisėme ant savo kėdžių.
Nors vagone tokių lovų apie 40, už savo užuolaidos vis tiek jautiesi it savo kambaryje, o jei lova apačioje (imkite apačioje, nes viršuje nepatogu), tai dar ir pro langą į užmiegantį miestą, o vėliau žaliuojančius laukus gali žiūrėti.
Bene po pusvalandžio vagone pasirodė palydovai, kurie kone akimirksniu tas kėdes pavertė lovomis: ne tik išskleidė, bet ir čiužinius parūpino, patalynę apvilko, užuolaidas pakabino.
Taigi, nors vagone tokių lovų apie 40, už savo užuolaidos vis tiek jautiesi it savo kambaryje, o jei lova apačioje (imkite apačioje, nes viršuje nepatogu), tai dar ir pro langą į užmiegantį miestą, o vėliau žaliuojančius laukus gali žiūrėti.
Nesmagu tik tai, kad tie patys palydovai visus labai anksti ryte prižadina. Bet gerai, kad lovas patys pakloja.
Be to, traukinyje galima ir pusryčius, ir vakarienę valgyti – vietiniai it Palangos pliaže reklamuoja savo vaisius, kepinius, patiekalus. Vaikšto po vagoną ir šūkauja: tik ne „karšti čeburekai“, bet „fruits“ ir „orange juice“.
Rojus žemėje – Koh Phangan
Koh Phangan salą mes pasiekėme vidudienį. Tai nedidelė, kalnuota ir vingiuotais keliais padabinta sala, kurioje apstu žalumos, džiunglių, o skirtinguose salos kampuose, tarsi oazėse, įsikūrę kaimeliai ir miesteliai.
Juose ir apsistoja turistai iš viso pasaulio. Salą juosiantys paplūdimiai tikrai nenusakomo grožio, taigi suvokti, kur esame ir kad tai tikra, mums prireikė bent poros dienų.
Ši sala Tailande garsėja dėl audringo vakarėlio „Full Moon“, kuris ant Pietų Kinijos jūros kranto rengiamas per pilnatį. Yra ir kiek mažiau populiarus vakarėlis, kurį irgi žino visi, – „Half Moon“.
Bankoke sutikti vietiniai, išgirdę, į kokią salą važiuojame, tučtuojau imdavo šypsotis ir linksėti sakydami „oooh, „Full Moon“ party...“, o vėliau linkėti sėkmės, atsakomybės ir neprisidirbti.
Mes, deja, nei „Full Moon“, nei „Half Moon“ baliuose nedalyvavome, nors į pastarąjį užsukti galimybę visgi turėjome – kitoje salos pusėje nei mūsų namai jis vyko būtent viešnagės metu.
Nuo idėjos ten keliauti mus atbaidė renginio kaina – 1000 batų (26 Eur). Žinojome, kad dar reikėtų mokėti už taksi pirmyn ir atgal. Be to, tą vakarą nelepino oras – lijo.
Vis dėlto neturime abejonės, jog vakarėlio net ir per lietų būta audringo. Jeigu jau jis šitaip garsina salą ir visi apie jį kalba, esant galimybei apsilankyti tikrai verta.
Na, o mes savo poilsį Koh Phangan suplanavome kur kas ramesnį. Iš dalies tai lėmė mūsų noras tiesiog nieko neveikti, kita vertus, sprendimams įtakos turėjo ir aplinkybės.
Nors mums lietus atrodė menka ir visai nevaržanti problema, vietiniai galvoja kitaip.
Antai iš penkių dienų saloje trys buvo lietingos, ir, nors mums tas lietus atrodė menka ir visai nevaržanti problema, vietiniai galvoja kitaip.
Tai dėl lietaus jie nesiryžo mums organizuoti taip norėto išbandyti paviršinio nardymo, kada visa diena praleidžiama išplaukus į jūrą, pažindinantis su margaspalviu povandeniniu pasauliu (Koh Phangan ši atrakcija žmogui kainuoja 1800 batų, t.y. 46 Eur).
Tai dėl lietaus nepavyko išvykti į nacionalinį parką, kuriame – akcijos ir atrakcijos (kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nardymas), mat kai lyja, jis uždarytas.
Bet pavyko pajodinėti ant dramblio. Ši atrakcija žmogui atsieina 800 batų (20,6 Eur), į kainą įeina nuvežimas ir parvežimas bei valanda ant dramblio nugaros. Tiesa, tokiai pramogai ryžomės tik mudvi su Ugne – Gabijai širdį spaudžia įsivaizduojant, kaip su drambliais elgiamasi juos dresuojant.
O mes su Ugne atrakciją įvertinome dviprasmiškai: gal tai Gabijos įtaka, o gal staiga atėjo nušvitimas, bet vos atsisėdus ant to suolo, kuris tiesiog lynais pririštas prie dramblio nugaros ir kuris neturi jokių keleivį saugojančių diržų ar panašiai, abiems dramblio baisiai pagailo.
Mes suprantame, kad dramblys gali pakelti 13 tonų svorį ir mes jam svėrėme maždaug tiek pat, kiek mums uodas, nutūpęs ant rankos, bet širdį pagalvojus, kad dramblys, vargšas, dirba, o ne poilsiauja Koh Phangan džiunglėse, suspaudė.
Mes suprantame, kad dramblys gali pakelti 13 tonų svorį ir mes jam svėrėme maždaug tiek pat, kiek mums uodas, nutūpęs ant rankos, bet širdį supratsus, kad dramblys, vargšas, dirba, o ne poilsiauja Koh Phangan džiunglėse, suspaudė.
Pradžioje norėjome nulipti visai, bet susilaikėme – išbuvome ant dramblio pusvalandį, t.y. pusę atrakcijos laiko, ir pasiprašėm, kad nukeltų.
Vis dėlto nulipusios sutarėme, kad pabandyti vertėjo: tai ekstremali pramoga, kuri įsimins ilgam.
Dar viena išbandyta pramoga – masažai. Juos saloje siūlo visur. Vidutinė masažo kaina – 400 batų (10 Eur). Pasirinkti galima iš kelių: tradicinį tajų, atpalaiduojantį su aliejumi, tiesiog kažkokį aliejinį, vien pėdų, nugaros, galvos, veido ir taip toliau.
Mes ant masažo gultų prigulėme, galima sakyti, tiesiog savo kieme – iš palmių lapų suręstoje pavėsinėje tiesiai ant jūros kranto. Guli, žiūri į jūrą, girdi, kaip ošia, užuodi kokosų aliejų ir mėgaujiesi tuo, kaip tave tailandietės minko.
Valanda prabėga it kelios minutės, po to susisuki į tradicinius chalatus, kurie kiek primena kimono, ir jautiesi it iš naujo gimusi.
Nuotykiai su motoroleriais
Koh Phangan saloje, kaip ir visose kitose, populiariausia transporto priemonė yra motoroleris. Juos nuomoja kas kelis žingsnius – pasiūla tokia pat didelė kaip „street food“ Bankoke.
Trumpiausias laikas, kuriam motoroleris nuomojamas, – para. Kainų būna įvairių: vieni už parą ima 300 batų (8 Eur), kiti 130 (3 Eur), na, o mes už saviškius sumokėjome po 200 batų (5 Eur).
Tam, kad Tailande išsinuomotum motorolerį, niekam nereikia parodyti savo vairuotojo pažymėjimo ar patikinti, kad ant motorolerio sėdi ne pirmą kartą.
Tam, kad Tailande išsinuomotum motorolerį, niekam nereikia parodyti savo vairuotojo pažymėjimo ar patikinti, kad ant motorolerio sėdi ne pirmą kartą.
Ten juos vairuoja ir septynmečiai, už nugaros ar priekyje pasisodinę ką tik sėdėti išmokusį brolį, ir tėčiai, kažkokiu būdu greta „įkomplektavę“ keturis vaikus, ir senyvos moteriškės, kurios vaikšto pasiremdamos lazdomis.
Vis dėlto tai, kad motorolerius gali vairuoti visi šie žmonės, nereiškia, kad galite ir jūs. Mums nepavyko.
Nors iš esmės vairuoti motorolerį tikrai nesudėtinga – pajudini rankeną ir važiuoja, paspaudi stabdį ir stoja, pradžioje tikrai reikėtų įvertinti situacijos aplinkybes. Būtent to mes ir nepadarėme.
Išsinuomojome du motorolerius, prie vairo sėdo Ugnė ir aš, už nugaros pasisodinusi Gabiją. Šioje kompanijoje vienintelė turiu vairuotojo pažymėjimą, tačiau anksčiau tokio aparato vairavusi nesu, o Ugnė be teisių kaime ant motorolerio yra „pralėkus“ būdama 14-os. Prieš sėsdama ant šio sakė: „Bus lengva, nėr ką veikt, pamatysit.“ Ane, Ugne?
Tai, ko neįvertinome, yra vingiuoti ir kalnuoti Koh Phangan keliai. Per tiek dienų svečioje šalyje jau spėjome suvokti, kad eismas čia priešingos krypties, nei pas mus, bet kad motoroleriu reikės užvažiuoti į kalną, kuris, patikėkit, kur kas statesnis už Tauro kalną, ir po vieno tokio iškart seka kitas, statesnis ir didesnis, nesuvokėme.
Ugnė nuo savo motorolerio nugriuvo ir kojas nusibalnojo maždaug po 3 minučių už kokių 700 metrų nuo nuomos punkto. Bet mes ne kokios gležnos mergelės – važiavom toliau.
Mes su Gabija riedėti nuo kalno atgal ėmėme įveikusios vos vieną kalvelę, tai yra maždaug už 7 minučių. Nežinau, kokiu būdu sulaikėme motorolerį, bet Gabija ant kojos iki šiol turi įspūdingą mėlynę, juodesnę už tamsią naktį.
Ties šia vieta planas „apvažiuokime salą motoroleriais“ ir pasibaigė. Gabija ir Ugnė „susišaudė“ vietinę gyventoją ir turistaujantį vokietį, kurie parvežė jas ir vieną motorolerį atgal į nuomos punktą, man nuo kalvos teko riedėti pačiai. The ride of shame.
Tačiau nors čia baigėsi žygis, nesibaigė nuotykiai. Šiaip jau vietos gyventojai yra labai malonūs – nesiliauja šypsotis, mandagiai kalbinti, kartais kavinėse net padovanoja vaisių desertui.
Bet kai po 15 minučių grąžini ką tik išnuomotą motorolerį ir it tarp kitko paklausi, gal visgi jie galėtų grąžinti pinigus, mat mes jais nebesinaudosim, o kiti išsinuomoti netruks, gražbylystės baigiasi.
Gerai, gal ir sąžininga, kad neatgavome pinigų.
Bet tikrai nesąžininga, kad už į žemę atremtą Ugnės motorolerį, kuris pakeltas atgal turėjo du brūkšnelius ant bamperį primenančios plastmasinės detalės šalia galinio rato ir dar vieną ant veidrodėlio išorinės pusės, gavome 4000 batų (100 Eur) baudą.
Nuomotojos argumentai konkretūs: motoroleris yra sulaužytas, su tokiomis detalėmis jis važiuoti nebegali (et, kur dingsta jūsų pedantizmas, kada greta keptuvės prabėga žiurkė?), visas jas reikės išmesti, tada pirkti ir prisukti naujas.
Kai po 15 minučių grąžini ką tik išnuomotą motorolerį ir it tarp kitko paklausi, gal visgi jie galėtų grąžinti pinigus, mat mes jais nebesinaudosim, o kiti išsinuomoti netruks, gražbylystės baigiasi.
Na taip, nes tas veidrodėlis tikrai neberodo... Jeigu labai norime, galime sulaužytas detales pasiimti atminimui, pasakė ji mums, ir padarė didžiulę klaidą.
Visiems kaip dieną aišku, kad dėl dviejų brūkšnių detalės, kuri panaši į bamperį, niekas nenuims, neišmes ir nepirks naujos. Juolab dėl veidrodėlio, kuris turi brūkšnį ant išorinės, plastmasinės, pusės.
Bet, kai moki tuos 4000 batų už nežinia ką, tai atminimą tikrai nori turėti. Taigi visas „negrįžtamai, negailestingai sulaužytas“ detales mes ir susirinkome, ir parsinešėme į savo namų terasą.
Mūsų poilsiavietės darbuotojai apžiūrinėdami bamperį juokėsi: toks brūkšnys niekada nekainuotų 4000 batų. Bet šioje vietoje greitai supratome: gandai mūsų kaimelyje sklinda labai greitai, tad kur padėtas bamperis, jau žino visi.
Nuomos punkte apnuogintas motoroleris be naujų detalių stovėjo iki pat mūsų išvažiavimo, nors nuomotoja tikino tučtuojau pirksianti ir prisuksianti naujas detales...
Suvenyrams – tatuiruotės
Be motorolerių nuomos punktų ir „street food“ (gatvės maisto) „atstovybių“ Tailande apstu ir tatuiruočių salonų. Marginti kūnus piešiniais populiaru tarp vietos gyventojų, galimybė įsigyti tokį „suvenyrą“ tampa puikia atrakcija ir keliautojams. Mes – ne išimtis.
Nežinau, gal Koh Phangan tiesiog tvyro tokia atmosfera, kažkokia laisvė ir atsipalaidavimas, o gal tai mūsų, merginų, kompanija šiek tiek nutrūktgalviška, bet su tatuiruotėmis namo grįžome ir mes.
Antai mano ranką papuošė pelėda, kurių figūrėlių, statulėlių, papuošalų ir panašiai Tailande apstu ir vien dėlto ji man visada primins šią šalį, o Ugnė ant vidinės riešo pusės pasidarė raudoną ratuką su asmeniška reikšme.
Pats procesas buvo tikrai kitoniškas ir įsimintinas: su mūsų kaimelyje dirbančiu tatuiruočių meistru sutarėme susitikti vakare, prieš tai bandėme išaiškinti, kokių piešinių norėtume. Jis savo laužyta anglų kalba bandė mūsų piešinius interpretuoti, bet ilgainiui sklandžiai susikalbėti iš esmės praradome viltį.
Susitikome vakare, kai Ugnė dėl to, kad anksčiau nepavyko sutarti norimos kainos, jau buvo nusprendusi tatuiruotės nebesidaryti – merginos į iš kažko panašaus į bambukus suręstą trobą-tatuiruočių saloną, apkabinėtą hamakais, atlydėjo mane.
Drąsos reikėjo: meistras priminė filmuose šaržuojamus rastamanus, laužyta kalba gyrė mano piešinio idėją ir ėmė traukti iš stalčiaus instrumentus, kurių anksčiau aš, tatuiruočių salone jau besilankiusi, nebuvau mačiusi.
Drąsos man reikėjo: meistras pagrįstai priminė filmuose šaržuojamus rastamanus, laužyta kalba gyrė mano piešinio idėją ir ėmė traukti iš stalčiaus instrumentus, kurių anksčiau aš, tatuiruočių salone jau besilankiusi, nebuvau mačiusi.
Vis dėlto viskas praėjo gerai: 20 minučių ir ant rankos – pelėda. Skausmingai, bet be didesnės kančios.
Kur kas labiau kentėjo Ugnė, kuri visai be vilties į meistro klausimą „tai kiek mokėsi už tą ratą ant riešo“ kone pajuokaudama atsakė, kad 500 batų (13 Eur).
Jis jai atsakė, kad gerai, ir po kelių minučių draugė jau gulėjo ant įtartino rastamano čiužinio bei kaupė drąsą. Ugnei reikėjo ir drąsos, ir ištvermės: nors tatuiruotė labai maža, proceso būta itin skausmingo, bet rezultatu ji irgi liko patenkinta.
Patarimai keliautojams
Tailandas yra didelė šalis, turinti 66 milijonus gyventojų. Prieš išvykdamos į šią egzotišką šalį kiekviena prisiklausėme draugų patarimų ir pamokų – pamatykit tą, pažiūrėkit aną, aplankykit šitą...
Neturiu abejonės, kad apie šią šalį kiekvienas čia buvęs papasakotų skirtingai, nes į tas 10 dienų „sukišti“ visko tiesiog absoliučiai neįmanoma.
Mes pamatėme tik mažytę dalį to, kaip čia žmonės gyvena. Bet to pakako, kad įgytume bendrą suvokimą apie šalies kultūrą ir kasdienybę. Todėl ir kitiems galime patarti:
• Bankokas yra milžiniškas miestas, kuris, jei neturėsite planų, ką čia pamatyti ir ką nuveikti, tikrai gali „praryti“. Todėl prieš kelionę bent minimaliai pasidomėkite, kur norėtumėte apsilankyti, o vėliau greta išankstinių planų nesibodėkite leistis į avantiūras – Bankoke niekada nežinai, kas laukia už kampo.
• Važinėkite taksi. Ši paslauga Bankoke – labai pigi, 10 km kainuoja apie 2,6 Eur. Taksi reikia „gaudyti“ tiesiog gatvėje, tačiau svarbu atminti, kad prieš sėdant į automobilį su vairuotoju tiesiog būtina susitarti, kad jis įjungs taksometrą. Kitaip atstumas, kuris realiai kainuoja kokius 200 batų, gali kainuoti ir 800 ar daugiau, priklausomai nuo vairuotojo pageidavimų.
• Skaičiuokite, kada verčiau keliauti viešuoju transportu. Juo važiuoti verta tada, kai nereikia iš metro persėsti į traukinį ar atvirkščiai, mat metro ir traukinio bilietus reikia pirkti atskirai (jei persėdama iš metro į metro, bilieto gana vieno).
Nebijokite derėtis, tačiau nesitikėkite, kad vietiniai kainą ims ir nuleis perpus. Derėtis jie sutinka, tačiau ne taip nuolankiai, kaip, tarkime, arabai.
Viešasis transportas taip pat nebrangus, o jei kelionė netolima ir be persėdimų, turi vieną labai rimtą pranašumą: išvengsite didžiulių automobilių spūsčių ir sutaupysite labai daug laiko.
• Nebijokite derėtis, tačiau nesitikėkite, kad vietiniai kainą ims ir nuleis perpus. Derėtis jie sutinka, tačiau ne taip nuolankiai, kaip, tarkime, arabai.
• Kremas nuo saulės yra būtinas ir pavėsyje, ir kai lietūs lyja. Pusiaujo saulė netrunka veidelių nudažyti raudonai net tada, kai danguje jos nesimato.
• Neatidėliokite lauktuvių pirkimo misijos oro uostui. Taip, Bankoko oro uoste yra ką įsigyti, bet kainos užkeltos žvėriškai. Pavyzdžiui, turguje džiovinto diurano pakuotė kainavo 130 batų, o oro uoste – 900 batų.
• Keliaukite su kuprinėmis, o ne lagaminais. Neįsivaizduojame, kaip ten būtų reikėję tuos lagaminus paskui save vilkti...
• Išvykdami į Tailandą neprisikraukite daug daiktų. Šortai, kelios palaidinės ir gana. Viską vis tiek išterliosite, madų nebus kur demonstruoti, o turguose iškabinti drabužiai itin patraukliomis kainomis vilios labai labai smarkiai. Aš, pavyzdžiui, nusipirkau batus už 4 Eur, džemperį už 5 Eur.
Prieš eidami per gatvę atminkite, kad tai, jog šviesoforas rodo žalią, arba kad čia perėja, nereiškia absoliučiai nieko.
• Prieš eidami per gatvę atminkite, kad tai, jog šviesoforas rodo žalią, arba kad čia perėja, nereiškia absoliučiai nieko. Visiškai. Be to, į abi puses dairykitės bent kelis kartus, nes suvokimas, kad eismas vyksta priešinga kryptimi nei pas mus, ateis tik kelionės gale.
O šiaip geriausia būtų, jei nerizikuotumėte ir per gatves nevaikščiotumėte savarankiškai – susiraskite gatvę norintį pereiti vietinį ir bėkite jam iš paskos. Suprasite, ką turime omeny, kai ten atsidursite.
• Nepulkite pirkti patikusio daikto ar patiekalo pirmoje pasitaikiusioje vietoje, taip pat keisti pinigų pirmoje keitykloje. Pasivaikščiokite ir paklausinėkite kainų. Ką vienas prekystalis siūlo už 100 batų, kitas pasiūlys už 60.
• Išbandykite kelionę tuk-tuku.
• Nusiteikite, kad vietiniai kalba angliškai, bet nebūtinai taip angliškai, kaip jūs – kartais juos suprasti atrodo neįmanoma, nors kalbate ir ta pačia kalba.
• Kainos Tailande yra palankios turistams. Jeigu dienos pramogoms ir maistui skirsite 50 Eur, to tikrai pakaks, kad savęs nevaržytumėte ir jaustumėtės galintys sau daug leisti.
• Prieš vykstant į Tailandą kartais rekomenduojami skirtingi skiepai. Vis dėlto tai nėra būtina. Mes nesiskiepijome ir nieko nenutiko. Aišku, čia gali būti ir laimės dalykas.