Spontaniškai sugalvota avantiūra netruko tapti kol kas viena geriausių kelionių mūsų gyvenimuose. Be to, iš pirmo žvilgsnio prabangų planą mes įgyvendinome rekordiškai pigiai. Vadinasi, pigiai, bet turiningai atostogauti Tailande galite ir jūs.
Taupyk keliaudamas savarankiškai
Populiariausios šalies kelionių agentūros atostogas Tailande parduoda brangiai: vien skrydžius į abi puses ir padoresnius viešbučius siūlo už vidutiniškai 2 tūkst. eurų žmogui, papildomai atsieina pramogos.
Kartu su draugėmis dešimt dienų Tailande praleidome gerokai pigiau – už mažiau nei 1000 eurų žmogui.
Nors Tailandas – pigi šalis, norintys pramogauti vis tiek turi išlaidauti, o jei dar atrakcijoms tarpininkauja kelionių agentūros – štai jums ir minus bent 2,5 tūkst. eurų.
Kartu su draugėmis dešimt dienų Tailande praleidome gerokai pigiau – už mažiau nei 1000 eurų žmogui.
Tiek mums atsiėjo skrydžiai į abi puses, nakvynės sostinėje Bankoke, namelis ant jūros kranto viename gražiausių Tailando paplūdimių Koh Phangan saloje, kultūrinė ir pramoginė programa, avantiūros, lauktuvės ir kokteiliai.
Svečioje šalyje mes savęs nė kiek nevaržėme – ką norėjome, tą ir valgėme, kur norėjome, ten važiavome, ko užsigeisdavome, tą ir įgyvendindavome. O pakeliui namo paskaičiavome, kad, jeigu norai būtų buvę kuklesni, lauktuvių niekam nebūtume maišais vežusios, kartais pasirinkusios pigesnį, o ne patogesnį variantą, supratome, kad ir už 800 eurų tą Tailandą pamatyti galima.
Kaip mums tai pavyko?
Galima sakyti, kad viena iš mūsų reikiamu metu sėdėjo prie kompiuterio. Ugnė birželį kompiuterio ekrane pamatė stebuklingą akciją lėktuvo bilietams į ir iš Bankoko, pasiūlė Gabijai, abi ilgai nedvejojo ir nusprendė skristi.
Belaukiant lapkričio, kada vyko išsvajotoji kelionė į Tailandą, pagrindiniu pokštu tapo vis kurios nors pastebėti kiti kelionių pasiūlymai – „Savaitė Kretoje – tik 699 eurų!“.
Gabija pasigyrė man, aš įsipiršau kartu. Kitą dieną visos trys rankose laikėme bilietus į tolimąją Aziją, už kuriuos suplojome po 365 eurus.
Belaukiant lapkričio, kada vyko išsvajotoji kelionė į Tailandą, pagrindiniu pokštu tapo vis kurios nors pastebėti kiti kelionių pasiūlymai – „Savaitė Kretoje – tik 699 eurų!“.
Kadangi keliaujant savarankiškai prieš išvykstant pasirūpinti yra kuo, ruoštis kelionei pradėjome iš anksto. Mūsų tikslas buvo ir pamatyti, ir pailsėti, taigi kelionę skėlėme į dvi dalis: trys dienos Bankoke, likusios – atviruką primenančioje Koh Phangan saloje.
Sudėlioti kelionės maršrutą, pasirinkti ir užsakyti nakvynės vietas mums padėjo trečius metus Tailande gyvenanti bičiulė Astra – jos žinios ir patirtis tapo dar viena priežastimi, kodėl svečioje šalyje mes paatostogavome taip pigiai.
Astros dėka už nakvynes padoriame, puikioje vietoje esančiame jaunimo viešbutyje sumokėjome po 12 eurų, o už namelį gražiausių Tailando paplūdimių dešimtuke esančiame pliaže – po 50 eurų. Taip, už tiek mes čia nakvojome beveik savaitę. Visas lovų ir stogo virš galvos užsakymus atlikome dar čia, Lietuvoje.
Lietuvoje sutvarkėme ir formalumus – pasirūpinome vizomis. Gauti tokią – nesudėtingas procesas: apsilankai Tailando konsulate, esančiame pačiame Vilniaus centre, užpildai reikiamus dokumentus, sumoki apie 30 Eur ir po savaitės džiaugiesi štampu pase.
Tiesa, jį gauti galima ir vietoje, vos nusileidus Bankoke. Tačiau mus iš anksto įspėjo: apsidrauskite ir sutvarkykite tai čia, nes nežinia, kiek ir kaip sklandžiai tai truktų Tailande.
Ilgai lauktą kelionę pradėjome diena anksčiau nei reikalavo lėktuvo bilietai. Pirmasis skrydis laukė iš Rygos, pirmoje dienos pusėje, taigi į Latviją išvykome išvakarėse. Po nakvynės Rygos jaunimo nakvynės namuose prasidėjo iššūkiai: iš Latvijos – į Kijevą, po kelių valandų – į Bankoką.
13 valandų lėktuve skambėjo baugiai, bet prisiminus, kad iš jo išlipus prasidės svajonių atostogos, pasidarydavo lengviau.
Sukrečiantys Bankoko kontrastai
Bankoko oro uostą pasiekėme sekmadienio rytą. Laiko skirtumas Lietuvoje ir Tailande – 5 valandos, tačiau jokio vargo tai nesukėlė ir adaptuotis neprireikė: didelis karštis ir akinanti pusiaujo saulė tuojau pažadino organizmus iš lapkričio snaudulio, tuo pačiu numetė nuo pečių nakties lėktuve lemtą nuovargį.
Kadangi mūsų laikas Bankoke buvo ribotas – jau antradienio vakarą turėjome išvykti į Koh Phangan salą, – jokiam poilsiui, drabužių dėjimui į lentynas ir panašiems dalykams jo nė neketinome švaistyti. Iš oro uosto taksi automobiliu nuvykome į hostelį, kur pasidėjusios kuprines išėjome į miestą laimės ieškoti.
Jau nuo pirmų sekundžių Bankoko gatvėse imi pastebėti, kaip viskas skiriasi nuo Lietuvos.
Pradžioje mes su merginomis stabteldavome kas kelis metrus, nes, matai, kiekvieną namą, kiekvieną medį, kiekvieną vietinį norėjosi nupaveiksluoti – ten nieko panašaus į tai, kaip miestai atrodo pas mus.
Tiksliai įvardinti, kas ten kitaip, man sunku. Galbūt tiksliausiai tai apibrėžtų žodis „skurdas“, nors tai nėra iki galo teisinga.
Bankoke vyrauja akivaizdūs kontrastai. Štai namai be stiklų languose, išterlioti, čia pat prie išklerusių durų, tiesiog ant šaligatvio guli žmogus ir miega. Kartais be kojos, kartais su koja.
Kartais šliaužia prie netoliese esančio šuns dubenėlio su vandeniu, kad atsigertų. Kartais prašo pinigų. Kartais tiesiog miega ir nieko nedaro, ir visiems gerai – perlipa, ir tiek.
Eini gatve ir jauti, kad iš kažkur atsklinda smarvė. Po poros metrų išsisklaido, dar po kelių – nauja. Po dešimties minučių ėjimo pastebi, kad ir pati nežinia nei kaip, nei kodėl tapai murzina. Po pusvalandžio murzina jau tokia, kad plaunantis rankas vanduo teka juodas.
Nors dešimtį milijonų gyventojų turinčiame Bankoke keliautojų apstu, eidamos gatve mes kone kiekviename žingsnyje jautėmės stebimos.
Susitikus žvilgsniams vietiniai netrunka pasiūlyti savo prekių, kurias parduoti bando tiesiog išdėlioję ant šaligatvių, pakviesti paragauti gatvės maisto ar sėsti į jų tuk-tuką. Tiesa, atsisakyti kur kas paprasčiau nei, pavyzdžiui, arabų kraštuose. Pasakai „ačiū, ne“, ir tvarka.
Įdomu užsukti į kokį nors turgų. Dažniausiai Bankoke dėl dienomis vyraujančio karščio šie ima dirbti vakarais, bet ir pirmoje dienos pusėje galima netyčia į kokį užklysti.
Turguje galima rasti keisčiausių dalykų: nuo sudrožtų praėjusio amžiaus atlikėjų kasečių, ryškių, mūsų akiai neskoningų pliušinių žaislų, Budos statulėlių, papuošalų, paveikslų ir paveikslėlių, padirbtos kosmetikos, rankinių bei drabužių, iki pornografijos kokiais tik nori pavidalais.
Vienas toks turgus mums pasirodė kiek įdomesnis už kitus – pirmoje dienos pusėje čia prekiaujama daiktais, o sutemus prekybininkus pakeičia kiti – tie, kurie verda maistą. Tokiame maisto turguje skanu ir egzotiška pavakarieniauti.
Apskritai gatvės maistas, rodos, visų vadinamas tiesiog „street food“, vienareikšmiškai yra Tailando vizitinė kortelė. Čia ties kiekvienu kampu, kiekvienoje gatvėje žmonės kviečiami valgyti: kas mėsos šmotus ant šaligatvio kepa, kas krevetes, kaštonus, bananus, blynus, sriubą verda, matytų ir nematytų vaisių siūlo, neapsakomai skanias granatų ir dar visokias kitokias sultis spaudžia.
Gatvės maistas, rodos, visų vadinamas tiesiog „street food“, vienareikšmiškai yra Tailando vizitinė kortelė.
Tokį maistą galima arba vietoje valgyti, arba namo parsinešti: tada jį supila į juokingus polietileninius maišelius, užriša su gumyte ir prašom, eik. Atrodo kaip vandens bomba, kurią vaikystėj meti pro balkoną ant kaimyno.
Tradicinis tajų patiekalas yra Pad Thai. Tai lėkštė labai skanių ryžių makaronų su sojos daigais, pasirinktinai krevetėm, vištiena ar jautiena, dar kokiais nors žalumynais ir padažu. Pabandykite – kartą paragavęs negali sustot.
Dar galite apsilankyti kinų kvartale, vadinamame tiesiog „China Town“. Jame patogu įsigyti lauktuvių – didžiulė, nesibaigianti pasiūla, geros kainos. Kaip ir visose iš eilės gatvėse, čia irgi galima skaniai pavalgyti.
Bent kartą į pasirinktą vietą nuvažiuokite tuk-tuku. Tai smagi ir pigi pramoga, kuri tikrai paliks įspūdį.
Iki šiol nesuprantu, kaip vietiniai ten gyvena: mūsų akimis, kone viskas mieste kainuoja centus, pradedant maistu ir baigiant taksi paslaugomis, bet juk jiems mus džiuginusios sumos yra dideli pinigai...
Įdomu greta Bankoko lūšnų ir kitų skurdžiai atrodančių pastatų matyti „Starbucks“, tvarkingą, modernų metro ir traukinius, milžiniškus prekybos centrus su „Dior“ ir „Chanel“. Būnant ten tokius kontrastus sunku suvokti.
Iki šiol nesuprantu, kaip vietiniai ten gyvena: mūsų akimis, kone viskas mieste kainuoja centus, pradedant maistu ir baigiant taksi paslaugomis, bet juk jiems mus džiuginusios sumos yra dideli pinigai...
Taip lydimos valkataujančių, turistų maitinamų šunų prieiname gražesnes vietas – skirtingos šventyklos ir šventyklėlės čia stovi ties kas penktu kampu. Dažniausiai baltos, gausiai margintos mozaikomis, nusėtos aukso spalvos detalėmis, apsodintos Budos skulptūromis. Aplink pedantiška tvarka ir, panašu, tu viena čia šitokia murzė.
Kai eini į tokią šventyklą, reikia nusiauti batus (kartais reikia nusiauti ir einant, pavyzdžiui, į parduotuvę ar kitas vietas, kur mums būti basomis atrodo svetima).
Atvykėliams rekomenduojama aplankyti ir ištaigingus Karalių rūmus, greta kurių stūkso kelios didžiulės, tokiu kiekiu aukso, kad akyse raibuliuoja, nusėtos šventyklos.
Viduje kvepia smilkalais, kone visur užklydusius prižiūri didžiulė susikaupusio Budos skulptūra. Budizmo dvasią pajausti, taip pat pamatyti, kaip budistai savo religiją puoselėja, labai įdomu.
Atvykėliams rekomenduojama aplankyti ir ištaigingus Karalių rūmus, greta kurių stūkso kelios didžiulės, tokiu kiekiu aukso, kad akyse raibuliuoja, nusėtos šventyklos.
Tai labai gražūs vaizdai ir kvapą gniaužianti atmosfera. Taip pat, žinoma, turistų minia, bet velniai nematė...
Bilietas į šią kultūringą vietą kainuoja apie 500 batų (13 Eur), į kainą įeina ir galimybė nueiti į vietoje esančius muziejus. Tailando kainomis tai – brangu. Bet po ekskursijos likome nenusivylusios.
Vienbalsiai rekomenduojame apsilankyti ir viename aukščiausių Bankoko dangoraižių, kurio viršuje yra vadinamasis „Sky Bar“. Užkilus ten visos trys išsižiojome – skurdą apačioje pakeitė didžiulė prabanga viršūnėje, kada visos damos išsitraukia gražiausius kokteilinio stiliaus drabužius, o vyrai – geriausias manieras.
Gabija pasakojo, kad tualete jai atsuko vandens čiaupą, po to užsuko, padavė prabangų medžiaginį rankšluostį, skirtą tik jai ir tik tam vienam kartui.
Lifte norimo aukšto mygtuką už jus paspaudžia nuo ryto iki vakaro juo važinėjantis darbuotojas, išlipus pasitinka tradiciniais kostiumais apsirengusios mandagiai besisveikinančios ponios, palydinčios jus iki terasos, nuo kurios milijoninis miestas atsiduria tau po kojomis.
Bene pigiausi kokteiliai čia kainuoja 590 batų (apie 15 eurų), tačiau moki juos ir negaila – čia ir už gėrimą, ir už pakilimą, ir už vaizdą, ir už aptarnavimą...
Kuris, beje, pritrenkiantis: Gabija pasakojo, kad tualete jai atsuko vandens čiaupą, po to užsuko, padavė prabangų medžiaginį rankšluostį, skirtą tik jai ir tik tam vienam kartui.
Ir dar, aišku, padėkojo, kad čia atėjo. Štai ir pasijauti tikra ponia.
Be abejo, Tailandas garsėja ne tik Bankoku, „street food“ ir mums svetima kultūra. Turbūt kiekvienam, kuris pasigiria čia keliausiantis, draugai pajuokauja būti atsargiems dėl „lady-boys“.
Iš tiesų šalyje itin populiarios lyties keitimo operacijos, tokia galimybe čia naudojasi ne tik vietiniai, bet ir atvykėliai. Taigi ir pamatyti lytį pakeitusį asmenį nesunku, ypač pramokus, kaip juos atskirti: antai anksčiau vyru buvusi moteris visada išsiskirs savo aukštesniu ūgiu, apvalainomis alkūnėmis ir gausiu makiažo sluoksniu, kas tikroms moterims šioje šalyje nėra būdinga.
„Lady-boys“ matėm ir mes – ir ne vieną. Galiu tik pagirti chirurgus: nežinia, kiek kartų moteris mes įtarėme ir nepelnytai.
Kitoje dalyje Viktorija pasakos apie tai, ką įdomaus pamatė ir nuveikė Koh Phangan saloje ir toliau dalinsis naudingais patarimais apie pigią kelionę į ir po Tailandą.