Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
Pilaitės kilpa, kuri įrengta tik praeitų metų pabaigoje bei kuri kaip tik atsiskiria nuo pagrindinio tako ties Taurupės gatve, ir turi nuvesti toliau nuo triukšmingo kelio. Deja, bet tą ji padaro ne iš karto. Maršrutas dar kelis šimtus metrų driekiasi palei pat aplinkkelį, tarsi bandydamas einančiųjų taku kantrybę.
Gal ant asfalto užaugusiam miestiečiui mašinų gausmas ir mielesnis nei paukščių čiulbėjimas ar miško ošimas, bet man nuo tokių civilizacijos garsų norisi pabėgti kuo toliau.
Pagaliau takelis pasuka į mišką ir vėl galima džiaugtis sostinės žaluma. Tai Girulių miškas, išvagotas griovų ir raguvų, tačiau maršrutas dėl to tik įdomesnis.
Visas takas aplink Vilnių yra nesuskaičiuojama daugybė pakilimų ir nusileidimų, todėl labiau stebina ne griovos ir šlaitai, o tiesios ir lygios atkarpos. Šiame išraiškingo reljefo miške stūkso Gudelių piliakalnis, tačiau takas jo nepasiekia. Nusileidęs šlaitu ir kirtęs Sudervės upelį maršrutas atveda į Rojaus gatvę.
Minutę pabuvęs rojuje seku tako rodykles ir kertu judrią Taurupės gatvę. Ši vieta nėra saugi, o ant pakelės stulpelio užklijuotas lipdukas su rodykle atrodo labai dviprasmiškai. Visgi geriau kažką daryti ir vėliau taisant klaidas tobulinti, nei stengtis iš pirmo karto viską sukurti idealiai. Tai vadinama evoliucija ir tokį procesą galima pastebėti take aplink Vilnių.
Per dar neilgą jo gyvavimo laiką buvo įrengtos naujos atkarpos (tokios kaip ši), įrengtos rodyklės ir papildomas ženklinimas, pastatyti informaciniai stendai. Maršrutas tapo aiškesnis, orientavimasis lengvesnis.
Pilaitės kilpa yra pati trumpiausia iš 3 naujai įrengtų žiedinės formos atkarpų ir jos ilgis siekia apie 5,5 km. Prasidėjusi ties Taurupės gatve ji tęsiasi iki Salotės ežero ir vėl susijungia su tako aplink Vilnių maršrutu prie televizijos bokšto.
Stendą su šios kilpos maršrutu galima rasti Laisvės prospekte ties Pasakų parku, kur baigiasi penktoji ir prasideda šeštoji tako atkarpa. Keliaujant šia kilpa taip, kad susidarytų pilnai žiedinis maršrutas, jos ilgis sieks apie 7 km.
Salotės ežeras yra ne tik toliausiai nutolusi, bet ir pati triukšmingiausia Pilaitės kilpos vieta. Ne sezono metu prie ežero įrengtame paplūdimyje laiką leidžia tik vienas kitas žmogus, tačiau vasarą poilsiautojų čia ne ką mažiau nei Palangoje ilgųjų savaitgalių metu. Šiltuoju metų laiku gal net iš maršruto kiek išklysti teks, kad nereikėtų laipioti per gulinčius poilsiautojus.
Pasukęs atgal maršrutas pro naujai įrengtą tiltelį per Sudervę tiesiais ir plačiais miško takais veda link miesto. Sužinojęs apie Pilaitės kilpą, tikėjausi, kad maršrutas ves ir pro Pilaitės malūną, tačiau į tako rengėjų planus nei vėjo, nei vandens malūnas, nei Pilaitės dvaro sodyba nepateko. Atstumai čia nedideli, todėl galima improvizuoti ir pailginti Pilaitės kilpą aplankant vėjo malūną savarankiškai.
Tikėjausi, kad maršrutas ves ir pro Pilaitės malūną, tačiau į tako rengėjų planus nei vėjo, nei vandens malūnas, nei Pilaitės dvaro sodyba nepateko.
Išlindus iš miško vėl pasigirsta aplinkkeliu skriejančių automobilių gaudesys, tik šįkart jis lieka tarsi antrame plane. Visas dėmesys nukrypsta į ryškiai geltoną konstrukciją su plevėsuojančiomis audinių skiautėmis. Tai vėjo plaikstomi kaklaraiščiai, dėl kurių pėsčiųjų tiltas per aplinkkelį gavo Kaklaraiščių tilto vardą. Gilių prasmių ieškoti nereikia, tiesiog menininkui kilo mintis, jog užrišant kaklaraištį galėtų būti įprasminama idėja gyventi gražiau.
Dar vienas meninis akcentas laukia prie L.Asanavičiūtės ir V.Maciulevičiaus gatvių sankirtos, kur Joensū skvere pastatyta skulptūra „Karelijos gegutė“. Tai jau suomiškas menas, simbolizuojantis draugystę tarp Vilniaus ir Suomijos miesto Joensū.
Taip eidamas atrandi vietų ir objektų, kurie atrodo daug kartų matyti. Matyti, bet nepažinti. Gyvenant kasdieninį gyvenimą tokie dalykai atrodo tarsi būtų kitoje plotmėje, tačiau einant taku aplink Vilnių viskas apsiverčia. Kasdieninis gyvenimas su visu miesto šurmuliu it kokia migla nugrimzta į antrą planą, o eidamas pradedi matyti tai, į ką anksčiau nekreipdavai dėmesio. Nekreipdavai dėmesio, neprieidavai, nepasidomėdavai. Einant miestas nesikeičia, keičiasi požiūris į jį. Vien dėl to verta eiti.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
