Justinas šį tekstą publikavo savo asmeniniame tinklaraštyje.
Vaikystėje būdamas jaunuoju šauliu mokymų metu Rukloje nuėjau 20 km. Po metų taip pat mokymų metu Lietuvos pasienyje su Baltarusija nuėjau 25 km. Tai buvo ilgiausi mano žygiai.
Pirmajam nebuvau pasiruošęs, todėl batai pritrynė daug pūslių ir pusę žygio ėjau sukąstais dantimis, bet raginimams parvežti autobusu nepasidaviau ir visą atstumą įveikiau.
Antrajam žygiui jau buvau geriau pasiruošęs, todėl jį įveikiau be pūslių.
Apie 100 km žygį Lietuvos pajūriu (Šventoji-Nida) sužinojau darbe. Vienas kolega yra ne kartą įveikęs visą atstumą ir šį kartą jau buvo nebe dalyvis, o vienas iš organizatorių.
Jis mums, susidomėjusiems, pridalino įvairių patarimų: kaip geriau pasiruošti žygiui, ką pasiimti ir t.t. Pradėjęs svajoti apie žygį planavau nusipirkti ėjimo batus, patogią kuprinę, termo drabužius. Tačiau artėjant žygiui, šiuos dalykus po vieną iš savo norų sąrašo vis išbraukdavau, kol galiausiai nusprendžiau, kad žygiui tiks paprasti bėgimo batai, mano kasdienė kuprinė ir drabužiai. Taip atėjo žygio diena.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šventosios ramybė: lietus verslui ir poilsiui trukdo labiau nei gatvių remontas
Pajūryje esu retas svečias. Neskaitant Palangos, daugiau nebuvau buvęs nė viename kitame pajūrio mieste, todėl buvo įdomu patyrinėti daugelio mėgstamą Šventąją.
Į ją autobusu atvykau apie 14 val. iš Vilniaus (kelionė truko apie 5 val.). Šventosios stotyje mane pasitiko buto, kuriame turėjau apsistoti, šeimininkė ir nugabeno su daiktais į vietą. Pagyvenusi, bet jaunatviška Jolanta įspėjo, kad oras Šventoje nenuspėjamas kaip Bermudų trikampyje, todėl abejojo, kad žygio dieną oras bus gražus, kaip sako prognozės.
Ji palinkėjo gero ėjimo ir pažadėjo žygio metu paskambinti paklausti, kaip sekasi. Bute palikęs daiktus išėjau pasižvalgyti po miestelį.
Didelę dalį Šventosios gyvenvietės užima sovietmetį menančių namelių masyvas. Kai kurie suremontuoti, nudažyti, o kai kurie apsilupusiais dažais ir atšokusiomis lentomis, bet vasarą turistų mielai lankomi.
Šventoji – miestelis nedidelis todėl pamatyti kažką įdomaus nelabai pavyko. Visą dieną prabuvau vienas, o vakare prie manęs prisijungė kolegė. Su ja nuėjome pavakarieniauti į vienintelį Šventojoje dirbantį restoraną „Du malūnai“.
Jame išbandžiau vietinio alaus „Keistas krantas“ ir kepsnį su pievagrybiais „Du baravykai“, kuriame baravykų nė su žiburiu nerasi. Gal kažką apgauti ir pavyksta, bet manęs, dzūko, tikrai ne – aš žinau kaip atrodo pievagrybiai ir kaip baravykai.
Išbandymas prasideda
Orų prognozės žygiui buvo palankios, bet rytas buvo apniukęs. Žygį pradėjome nuo kabančio tilto, kitų dar vadinamo „Beždžionių tiltu“. 8.20 val. buvome susitarę su kolegomis susitikti bendrai nuotraukai. Nusifotografavę ir išklausę trumpą instruktažą leidomės į kelią.
Pradžioje judėjimo iki Latvijos pasienio. Ėjome dar ne paplūdimiu, o įvairiais keliukais, ir tik pasiekę pasienio stulpelį su Latvijos vėliava ir gavę antspaudą į žygeivio pasą nusileidome į pajūrį.
Paprastai geriausia vieta ėjimui – 1-2 metrai nuo vandens, tačiau visada reikėdavo stebėti bangas, kad neužlietų kojų.
Pirmi kilometrai paplūdimiu buvo skirti smėlio tyrinėjimui. Pavyko išsiaiškinti, kad kuo smėlis šviesesnis, tuo sušlapęs jis būna tvirtesnis ir eiti juo patogiau.
Tamsesnis smėlis netvirtas, todėl ėjimas juo sunkus.
Paprastai geriausia vieta ėjimui – 1-2 metrai nuo vandens, tačiau visada reikėdavo stebėti bangas, kad neužlietų kojų.
Kilometrai nuo Latvijos pasienio iki Šventosios nebuvo labai malonūs, nes smėlis daugiausia buvo minkštas ir atrodė, kad, jei visą laiką toks bus, tai finišą pasiekti bus be galo sunku.
Žygiavome kartu su kolege, kuri taip pat buvo pasiryžusi nueiti 100 km per parą (buvo dar galima rinktis 50 km dieną, arba 50 km naktį). Prie mūsų prisijungė dar vienas kolega iš Klaipėdos.
Pasiekę antrąjį punktą Šventojoje ir gavę antspaudus į pasą, ėjome per Šventosios gyvenvietę, nes reikėjo pereiti upę. Šventosios paplūdimiai mane sužavėjo – niekada nemaniau, kad Lietuvos paplūdimiai gali būti tokie gražūs. Gal nuotraukose tas grožis ir neatsispindi, bet mane tie vaizdai tikrai užbūrė.
Kelias nuo Šventosios iki Palangos tilto, neskaitant į jūrą įtekančių upių, galima sakyti, buvo idealus. Šviesus tvirtas smėliukas, tad jausmas toks – tarsi einant žvyrkeliu (nors imk ir dviračiu važiuok).
Ėjome gana sparčiai, nes turėjome spėti į keltą, kuris mus turėjo perkelti į Smiltynę. Paskutinis keltas buvo 21 val., tačiau mums rekomendavo spėti į 20 val., nes bandyti patekti į paskutinį yra gana rizikinga. Taigi iki trečiojo punkto mes judėjome maždaug 7km/val. greičiu.
Trečiame punkte Nemirsetoje mūsų laukė pietūs ir šioks toks poilsis. Jo reikėjo, nes kojas jau buvo pradėję truputį skaudėti – visgi 26 km buvo įveikti. Užvalgius žirnių košės ir truputį pasėdėjus kojų skausmas praėjo.
Vaikystėje skaičiau knygą „Karys mūšio lauke“. Joje buvau radęs patarimą, kad tas vietas, kurias batai paprastai nutrina reikia iš anksto apklijuoti pleistru ir taip galima išvengti pūslių. Pasinaudojau šiuo patarimu ir nuėjęs ketvirtadalį kelio džiaugiausi, kad kojų padai dar visiškai sveiki. Tačiau vėliau pasirodė, kad toks džiaugsmas – neilgam.
Kelias nuo Nemirsetos iki Girulių ėjo laukiniais paplūdimiais. Juose vietomis smėlis buvo minkštas, vietomis kietas, vietomis – vien akmeny, tad eiti nebuvo lengva.
Priėjus vieną, į jūra įtekančią, upę nepavyko jos sėkmingai peršokti, todėl sušlapau vieną batą. Tačiau jėgų įveikti šiam etapui turėjau pakankamai ir pavyko toliau sėkmingai išlaikyti 7km/val. greitį.
Giruliuose pasiekėme ketvirtąjį punktą, kuris buvo šalia bunkerio, kur mus pasitiko sovietiniai kareiviai. Vaikinams antspaudus uždėjo greitai, tačiau merginas dar šiek tiek pagąsdino tardymais ir NKVD. Buvo galima apžiūrėti ir patį bunkerį.
Kiti 5 km iki Melnragės pareikalavo daugiausia jėgų. Eiti teko tamsesniu smėliu, kuris buvo labai minkštas, Tad stengdavausi eiti kuo arčiau vandens, bet ir prie vandens smėlis buvo minkštas ir, kas blogiausia, nepastebėjęs bangos sušlapau ir kitą batą.
Šiaip ne taip pasiekėme Melnragę. Toliau kelias ėjo per Klaipėdą iki senosios perkėlos (dar 5 km). Jėgų eiti jau beveik nebuvo: jaučiau, kaip plyšinėja pūslės ant padų – apklijavimas pleistru veikė tik kol kojos buvo sausos. Taip pat skaudėjo blauzdas, šlaunis, čiurnas.
Tad buvau suabejojęs savo jėgomis ir mintyse svarsčiau, kad gal vertėtų žygį nutraukti ties 50 km riba. Vyliausi, kad poilsis padės ir dar nors vieną etapą nueisiu.
Senąją perkėlą pasiekėme ganėtinai anksti – apie 18.20 val., todėl iki 19 val. kelto turėjome daug laiko. Besėdėdamas ant žolės apsiklijavau pūsles specialiais pleistriukais, užsimoviau kitas kojines. Bet nuo žolės atsikelti buvo labai sunku.
Atrodo, kol eini, kojas, nors ir skauda, bet jos lankstosi, o truputį pasėdėjus jos tampa kaip medinės ir kol vėl pradeda normaliai lankstytis praeina šiek tiek laiko.
Nepaisant to, atsikėliau, įlipau į keltą. O persikėlus į Smiltynę pasijutau visai neblogai. Pleistriukų dėka pūslių neskaudėjo, kojų raumenys taip pat buvo atsigavę. Todėl žygį drąsiai tęsiau toliau ir tikėjau, kad likusius 50 km galiu įveikti. Jaučiausi visai šviežias ir atsigavęs.
Praėjus delfinariumą ir išėjus į paplūdimį vėl akis nudžiugino Smiltynės paplūdimio grožis. Platus šviesaus ir smulkaus smėlio ruožas ėjimui buvo tobulas. Vėl eiti tapo malonu. Tačiau jėgos greitai seko ir kojų skausmas sugrįžo taip pat greitai, kaip ir buvo praėjęs.
11 km iki Alksnynės labai prailgo. Atrodė, šis etapas vienas iš ilgesnių, nes ėjome jį keistai ilgai. Nerimą taip pat kėlė tamsūs debesys ir orų prognozė, kad naktį lis lietus.
Pasiekus Alksnynės punktą ir prisėdus ant suoliuko, ilgai nesinorėjo nuo jo atsikelti. Šis punktas buvo pirmasis, kuriame 100 km žygio dalyviai "pradėjo dėti ginklus". Per tą laiką, kol buvome šiame punkte, toliau eiti atsisakė 3 žmonės.
Kažkam iš žygeivių kilo mintis eiti dviračių taku. Tai pabandėme ir mes su kolege, tačiau pastebėjome, kad kelias dviračių taku, nors ir patogesnis, bet bus ilgesnis, todėl nusprendėme grįžti į paplūdimį.
Kadangi kojos vėl šiek tiek pailsėjo, tai etapo pradžia nuo Alksnynės iki Juodkrantės buvo ne tokia sunki. Tačiau jėgos seko labai greitai. Nors eiti daugiausia reikėjo kietu smėliu, bet jau ir tai negelbėjo.
Pavydėjome žiūrėdami į tuos, kurie mus pralenkdavo. Atrodė, kad jie jėgų kupini, 50 km naktį pasiruošę įveikti žygeiviai. Etapo pradžioje dar maniau, kad pasiekus Juodkrantę ir ilgiau pailsėjus bus jėgų tęsti žygį toliau, bet kuo toliau, tuo mažiau tuo tikėjau.
Kojas skaudėjo nežmoniškai, ėjimas buvo virtęs kančia. Mintyse sukosi mintys „ir kam to reikėjo“, „o kad tai būtų tik sapnas“, „kad daugiau aš tokioms nesąmonėms ryžčiausi“ ir panašios mintys.
Taip beeinant visiškai sutemo ir jau teko pasišviesti kelią prožektoriais. Tolumoje matėsi mirksinti šviesa – pasirodė, kad tai Juodkrantės punktas.
Keista, bet ta šviesa labai demotyvavo, nes atrodė, kad ir kiek beeitum, ji neartėja, o galbūt net tolsta!
Kojas skaudėjo nežmoniškai, ėjimas buvo virtęs kančia. Mintyse sukosi mintys „ir kam to reikėjo“, „o kad tai būtų tik sapnas“, „kad daugiau aš tokioms nesąmonėms ryžčiausi“ ir panašios mintys.
10 km iki Juodkrantės ėjome maždaug 3 val., kol pamatėme nuorodas į septintąjį punktą. Ta mirksinti šviesa, pasirodo, buvo ne mums skirta.
Pasiekę punktą ir suvalgę naktipiečius su kolege nusprendėme žygį baigti. Su mumis žygį baigė dar kokie 25 žmonės. Organizatoriai visus nugabeno į namelį Smiltynėje, kur galėjome sulaukti ryto ir pirmojo kelto į Klaipėdą. Taigi žygį baigiau neįveikęs viso 100 km – tik 71 km. Tačiau tai – mano oficialus rekordas.
