Buvimo joje M.Žalkauskas nevadina laisvalaikiu. Tai jam taip pat natūralu, kaip kvėpuoti: „Nors nemažai viešo mano paveikslo yra gamtos kontekste, tai tėra laisvalaikis ir būdas atgauti jėgas po darbo „mieste“.
Savo veiklą jis dalina į tris sritis: pirmoji – komandų efektyvumo didinimas. M.Žalkauskas yra profesionalus konsultantas, padedantis organizacijoms mokytis pačioms iš savęs bei keisti savo darbo, mokymosi ir bendravimo kultūrą.
„Antroji sritis – mano įkurta organizacija „Gamta yra daugiau“ yra siekis įkvėpti miesto sielas keliauti į gamtą ir parodyti joms, kad ten nėra baisu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Trečioji (ir šiuo metu – didžiausia) sritis – darbas su švietimo bendruomene ir jaunimu.
Su jaunimu dirbu jau beveik dešimtmetį, kurdamas tiek įvairias patirtis, tiek užsiimdamas mokymais. Švietimo srityje prabėgo paskutiniai treji metai kartu su „Kūrybinių partnerysčių“ projektu, bei bendraminčių iniciatyva „Kuriančios bendruomenės“. Šį rudenį nemažai energijos skyriau darbui viename iš socializacijos centrų“, – apie save pasakojo pašnekovas.
Naujausias jo kūdikis – projektas Gabus.lt, taip pat skirtas moksleiviams ir padeda jiems rasti lėšų nekasdieniškiems projektams.
Pažinti gamtą ir save
Greta šių veiklų M.Žalkausko gyvenime visada buvo ir kelionės. Dažniausiai tokios, kuriose gali išbandyti save, o neretai – ir patikrinti savo galimybių ribas.
Keliautojas mėgsta leistis į keliones, kuriose gali išmėginti save. „Viskas prasidėjo dar „Išlikimo ekstremaliomis sąlygomis“ mokykloje, kurioje susipažinau su šaltojo meto išlikimo subtilybėmis, gavau pagrindinius įgūdžius, reikalingus išlikimui ekstremaliomis sąlygomis.
Susipažinau su topografija ir išmokau pasikliauti savo sugebėjimais būdamas vienas, laukinėje gamtoje. Mokyklai užsidarius, šių įgūdžių neužmiršau“, – pasakojo pašnekovas.
Įgytos žinios labai pravertė tarnaujant Krašto apsaugos savanorių pajėgose.
„Ten, būdamas dviejų dalinių sudėtyje, ištarnavau dvejus metus, tad miškuose praleisdavau nemažai laiko ir labai skirtinguose kontekstuose“, – neslėpė M.Žalkauskas.
Jis sutinka, kad tokios kelionės, į kurias leidžiasi, įdomios ne visiems. Vis dėlto bendraminčių jis randa.
„Paauglystėje keliaudavau vienas – tarp draugų keliautojų nebuvo. Ilgainiui viskas pradėjo keistis, atsirado nemažai norinčių keliauti kartu. Reikėjo rasti pusiausvyrą, nes gamta man yra vieta, kurioje gali pasipildyti vidinius resursus. Vedant 50-ties žmonių grupę per mišką tai kartais būna sudėtinga.
Nepaisant to, pastebėjęs, kad vis daugėja žmonių, kurie norėtų keliauti ir mokytis, nusprendžiau dalį laiko skirti jų mokymui. Taip atsirado viešoji įstaiga „Gamta yra daugiau“, – pasakojo keliautojas.
Jos pagrindinis tikslas – skatinti žmonių sąmoningumą ir suvokimą, kad viskas pasaulyje jungiasi.
Paprašytas paaiškinti plačiau, M.Žalkauskas pasakoja, kad jam gamta tapo savotišku kelrodžiu, nes tik pabuvęs joje galiausiai suprato, kodėl ją reikia saugoti.
Jeigu žmogus įgauna įgūdžius savarankiškam keliavimui arba pabūna ekstremalesnėse situacijose, jis supranta savo galimybes ir drąsiau pradeda tyrinėti gamtą.
Tai tampa vidų ir pasaulio supratimą keičiančiomis patirtimis. Jis pradeda tyrinėti.
„Tik būnant ten supranti, kad gamta nėra tiesiog už lango esantis svetimas dalykas. Mes visi – jos dalis, ir tą supratus pasikeičia tiek tarpasmeniniai santykiai, tiek vidinis santykis su visu likusiu pasauliu“, – žinomą, tačiau ne visų dar suvokiamą, tiesą įvardino pašnekovas.
Šio tikslo M.Žalkauskas siekia pirmiausia mokydamas kitus, kaip išgyventi gamtoje. Pasak jo, dauguma miesto sielų, atsidūrusios gamtoje, jaučia stresą. Pirmiausia dėl to, kad ši aplinka žmonėms nėra pažįstama ir jie nežino, kaip elgtis.
„Aplink skraido vabzdžiai, žolėse ropoja vabalai – daug nežinomybės, o dar jeigu pasiklysi... Tai nėra kasdienybė, tad žmogus sutrinka.
Natūralu, kad dėl to daugelio žmonių kelionės į gamtą apsiriboja vietomis, kurios pasiekiamos automobiliu ir yra gana skurdžios.
Tačiau, jeigu žmogus įgauna įgūdžius savarankiškam keliavimui arba pabūna ekstremalesnėse situacijose, jis supranta savo galimybes ir drąsiau pradeda tyrinėti gamtą: būna joje ilgiau, giliau. Tai tampa vidų ir pasaulio supratimą keičiančiomis patirtimis. Jis pradeda tyrinėti“, – apie pokyčius pasakojo pašnekovas.
Įgūdžių mokymus jis rengia tiek konferencijų salėse, tiek gamtoje. Pavyzdžiui, siūlo įmonėms metinių rezultatų aptarimus organizuoti... miške.
„Galimybės įvairioms kombinacijoms gamtoje – neribotos. Eidami daug kalbamės, reflektuojame ir tyrinėjame savas istorijas – tiek garsiai, tiek viduje. Gamta šiuo atveju būna kaip erdvė, leidžianti atsiskleisti vidiniams bruožams, kurių nesimato įprastinėje aplinkoje.
Žygis ir nauja aplinka neretai būna fiziniu ir psichologiniu iššūkiu, kuris po patirties tik sustiprina žmogaus vidinį pasaulį“, – tikino M.Žalkauskas.
Žygis per Lietuvą – treniruotė prieš Pietų ašigalį
Pažinti savęs ir gamtos dermę kitus mokantis keliautojas mėgsta išeiti iš komforto zonos ir pats. Būtent todėl leidžiasi į ilgus žygius pėsčiomis, nakvoja lauke – nesvarbu, šilta ar šalta, lyja ar sninga.
Šiais metais jis ketina pradėti siekti savo senos svajonės – keliauti pėsčiomis iki Pietų ašigalio ir atgal. Pirmasis etapas bus kelionė per Lietuvą – projektas „Vienas per žiemą“.
Savijauta, lyg prieš bėgant maratoną: sportbačiai yra, kaip bėgti – žinai, tačiau neaišku, kaip viskas klostysis, nes žingsnių reiks padaryti tikrai nemažai.
Jos metu M.Žalkauskas ketina apeiti visą Lietuvą. Daugiau nei 1000 km jis planuoja įveikti per 50 dienų. Kelionės metu norėtų vengti gyvenviečių, todėl didžioji dalis maršruto eis per neapgyvendintas vietas – miškus, laukus.
Vienintelis planuojamas palaikymas iš išorės – maisto ir įrangos papildymas sutartuose taškuose.
„Būti su mažiau patogumų man nėra naujiena, tačiau tokios trukmės ir atstumo žygis bus pirmasis. Savijauta, lyg prieš bėgant maratoną: sportbačiai yra, kaip bėgti – žinai, tačiau neaišku, kaip viskas klostysis, nes žingsnių reiks padaryti tikrai nemažai“, – apie būseną prieš kelionę pasakojo keliautojas.
Tarp M.Žalkausko draugų nemažai tokių, kurie jau keliavo piligriminiu Šv. Jokūbo (isp. Santiago) keliu. Jie supranta, kad bendru vardikliu tampa galimybė per tokio atstumo ir trukmės išbandymą „nustoti žaisti mums įprastus žaidimus ir pažaisti žygeivio žaidimą“.
„Tokios kelionės leidžia iš naujos perspektyvos pasižiūrėti į dabar turimą „bankininko, rašytojo, vadybininko žaidimą, kurį žaidžiame kiekvieną dieną“.
Idėja gimė paprastai ir rutuliojosi su laiku. Prieš kelis metus norėjau keliauti Šv. Jokūbo keliu, tačiau prieš pat kelionę patyriau traumą ir turėjau likti Lietuvoje.
Tada pradėjo kirbėti mintis, kad ir Lietuvoje galima tai padaryti. Išsirinkau mėgstamiausią metų laiką ir... pradėjau mąstyti apie tai daugiau. Galiausiai susidėliojo planas tai atlikti šią žiemą“, – kalbėjo M.Žalkauskas.
„Facebook“ pristatydamas šią kelionę jis rašo, jog pėsčiomis per Lietuvą – tik
įžanga į kur kas didesnius tikslus, t.y. kelionę pėsčiomis iki Pietų ašigalio ir atgal.
Į šią ekspediciją jis norėtų leisti per artimiausius kelerius metus. Kol kas labai mažai žmonių yra tai sėkmingai padarę. Tarp jų – nė vieno lietuvio. Tad M.Žalkauskas neslepia: įveikti šį kelią nori ir dėl savęs, ir dėl Lietuvos.
Be to, jis tikras, kad tokia kelionė gali pasitarnauti, siekiant pritraukti dėmesio įvairioms sritims.
„Man visada norėjosi parodyti, kad žmogaus galimybių ribos yra tik mūsų galvoje. O per fizinius iššūkius tai lengviausia atskleisti. Tikiuosi, kad mano kelionės padės atkreipti dėmesį ne tik į ekologines, bet ir į socialines problemas.
Žygiu per Lietuvą, o vėliau ir ekspedicija į Pietų ašigalį ir atgal ketinu parodyti, kad tam ryžtasi žmonės, turintys sąlyginai gerą gerbūvį: namuose yra maisto, juose saugu ir pan. Iš tokios būsenos ir prasideda kūryba, noras siekti kažko daugiau.
Deja, švietimo sistemoje (ypač, periferijoje) susiduriu su paradoksu: iš vaikų, kurie namuose jaučiasi nesaugūs, neturi pakankamai maisto, patiria fizinį ir psichologinį smurtą, siekiame, kad jie turėtų aukštus tikslus ir „gerai mokytųsi“.
Jie to nedaro ir tai yra visiškai suprantama: kada tavo mintys sukasi apie tai, kaip išvengti kumščio namuose ar iš kur gauti vakarienę, bet kokie matematikos uždaviniai praranda prasmę“, – pastebi ne viename socialiniame projekte dirbęs vyras.
Pasak jo, dažniausiai mokytojai tokiems vaikams užklijuoja „problematiško“ vaiko etiketę, kuri pradeda atskirą jų gyvenimo istoriją. Tačiau tai būtina keisti.
„Jeigu norime, kad Lietuvoje daugėtų į didesnius pasiekimus orientuotų žmonių, pirmiausia turime stiprinti pagrindą, nuo kurio jie pradeda savo gyvenimą. Šiuo metu Lietuvoje tai – opi tema, tačiau ją reikia viešinti“, – apie vieną iš žygio pėsčiomis per Lietuvą tikslų kalbėjo jo sumanytojas M.Žalkauskas.
Į žygį jis išeina sausio 17-ąją.