– Kaip ir kada gimė meilė kalnams? Ar prisimenate pirmąją savo viršukalnę? – 15min studijoje klausėme keliautojo, alpinisto T.Jeršovo.
– Meilė kalnams gimė, kai buvau stažuotėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Kalifornijoje. Iki kalnų buvo valanda kelio, pradėjau tiesiog po juos vaikščioti, išvažiuodavau savaitgaliui, dienai. Užlipi 2 kilometrus, galvoji – kur aukščiau? Tada 3 kilometrai, 3,2 km, 3,5 km. Tada su draugu užkopėme į aukščiausią Amerikos viršukalnę, neskaitant Aliaskos.
Dar pamenu, kad vaikystėje teko su tėvais būti Kaukaze, tada pamačiau Elbrusą – aukščiausią Europos kalną. Todėl nuo kokių 2000-ųjų, kai pradėjau laipioti, iki 2007-ųjų didžiausia mano svajonė ir buvo užkopti į Elbrusą. Taigi galima sakyti, kad ši meilė prasidėjo vaikystėje, o išsivystė gyvenant Jungtinėse Amerikos valstijose.
Nuo kokių 2000-ųjų iki 2007-ųjų tai buvo mano didžiausia svajonė – užlipti į Elbrusą.
– Pats minėjote, kad suskaičiuoti, kiek kalnų jau esate įveikęs – sunku. Pagal kokius kriterijus renkatės naujus iššūkius?
– Renkuosi pagal grožį. Sakykime, pernai kopėme į aukščiausią Irano viršūnę, Demavendą. Man jis tiesiog buvo gražus, toks taisyklingas trikampis – norisi į jį įkopti. Šiaip stengiuosi, kai keliauju į kokią šalį, pasidomėti, kokia yra aukščiausia viršukalnė. Aišku, sakykim, jei koks Nepalas, tai Everestas dar ne mano nosiai, bet į štai Vietnamo, Malaizijos – taip. Pasižiūri, aukščiausia viršūnė yra, tada dar pasidomi, ar koks maršrutas yra ratu, nes pirmyn atgal man nelabai patinka. Taigi kriterijai įvairūs.
– Lipimas į kalnus veikiausiai įsimena ne tik dėl grožio, bet ir dėl patirtų nuotykių. Kokią viršūnę įvardintumėte kaip pačia sunkiausią ir kaprizingiausią?
– Pati sunkiausia viršūnė buvo Aliaskos Denalis, o pati kaprizingiausia – ta pati Akonkagva prieš dvejus metus. Tais metais neužkopėme, teko leistis. Mes patekome į pūgą, prastėjo matomumas, tačiau aš, kadangi ten jau buvau buvęs, žinojau, kur eiti. Tada ant manęs pradėjo kauptis krūvis, turiu minty, elektrinosi plaukai, nuo daiktų skriejo žiežirbos. Tai reiškė, kad jei netrukus kur nors trenks žaibas, jis greičiausiai trenks į mane.
Turėjau daugiausiai įvairios aparatūros – racijos, palydovinis telefonas, sekimo įtaisas. Tada greitai puoliau ant žemės ir pradėjau voliotis, kad „nuimčiau nuo savęs“ tą krūvį, ir tuo metu kažkur šalia trenkė žaibas. Patikėkit, akys mano buvo didelės.
– Kai kurie kopia į kalnus dėl įsimintino pojūčio viršūnėje. Kai kurie – dėl paties proceso. Dėl ko tai darote jūs?
– Labiausiai mane traukia procesas. Lietuvoje tenka daug dirbti, tad kopimas į kalną, visa ekspedicija man tarsi išsivalymas, o tuo pačiu atsiranda ir naujų minčių.
– Netgi užkietėję keliautojai kartais vengia vykti į tas pačias šalis. Jūs į Akonkagvą užkopėte jau 4 kartą, Himalajus šturmuosite 11-ąjį. Kuo jie tokie ypatingi?
– Manau, aš į juos grįšiu ir 12-ą, ir 13-ą, ir 14-ą kartą. Everesto regionas man – tobula vieta atsigauti. Aš tą patį maršrutą dabar eisiu šeštą kartą. Taip pat galvoju pabėgioti, gal kokį maratoną kalnuose. Man nieko kito nereikia, ten toks grožis, kad gali atsisėsti ir visą dieną žiūrėti į tuos debesis, lenkiančius kalnus. Iš ten grįžtu pailsėjęs, norintis kalnus nuversti čia, Lietuvoje.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate planuodamas tokias keliones? Finansiniai klausimai, pasirengimas, paties maršruto dėliojimas?
Manau, aš į juos grįšiu ir 12-ą, ir 13-ą, ir 14-ą kartą. Everesto regionas man – tobula vieta atsigauti.
– Daug kriterijų. Kartais žmonės važiuoja mažai pasirengę, nors to pasirengimo reikia. Alpinizmas gali būti techninis ir gali būti aukštutinis. Techninis tai toks, kai reikalinga įranga, reikia lipti stačia uola, o aukštuminis – kai technikos nereikia, reikia daugiau sveikatos, gero oro ir aprangos, kad nesušaltum.
Taigi viskas susideda į ištvermę, reikia kardio pratimų. Geriausias, tačiau man nuobodžiausias dalykas – bėgiojimas, tačiau tinka viskas, kas skatina ištvermę – dviratis, baidarės. Vis dėlto, reikėtų pasakyti, kad tai padės žmogaus ištvermei kalnuose, tačiau to, kaip žmogus jausis kalnuose, niekas nežino.
Taip pat kopiant į tokias viršūnes reikia galvoti ir apie įrangą, jos reikia patikrintos ir geros. Su paprastais batais eiti negali. Striukė, pirštinės, miegmaišis turi būti specialūs. Pavyzdžiui, šiais metais, atrodo, palapinėje buvo 12 šalčio, bet būdavo ir 20. Tiesiog visada turi ruoštis blogiausiam variantui, o jei jis nenutiks – tau bus palyginti lengva.
– Kaip galėtumėte apibūdinti jausmą, kurį jaučiate būdamas daugiau nei 5 km aukštyje. Alpinistai vis pamini, kad tai – visai kitas jėgų ir laiko suvokimas?
– Jeigu tu tiesiog guli, tai tiesiog būna aukštas pulsas. Sakykime, koks 100 yra normalu. Jei nueini kokius 10 metrų, jau gali būti ir 130. Kiekvienas veiksmas reikalauja daugiau pastangų, palapinę statai kokių 20 min ar pusvalandį. Pats kvėpavimas sunkesnis. Kažką paneši, padedi, tada palauki kol atsikvėpuosi. Tiesiog oras yra retesnis, viską darai lėčiau ir su gilesniais įkvėpimais, šleivoji kaip meška.
– Esate minėjęs, kad buitis kalnuose kiek kitokia nei gali įsivaizduoti tas, kuris nė karto tokioje ekspedicijoje nebuvęs. Ar galite papasakoti, kokia ji?
– Niuansų kopiant yra visokių. Įdomumas prasideda nuo 5 km, nuo bazinės stovyklos. Visai dažnai pabundi ir pamatai, kad ant tavęs sninga tiesiog palapinės viduje. Kitokie ir tie patys pusryčiai. Dažnai vandens nėra, tai turi tirpinti sniegą, jei nebūni jo prisitirpinęs iš vakaro. Arba kuris nors iš ekspedicijos narių būtent tam keliasi anksčiau.
Pavyzdžiui, Argentinoje yra labai griežta ir teisinga kontrolė dėl šiukšlių. Kai pradedi eiti, gauni šiukšlių maišelį su savo leidimo numeriu ir grįždamas kitoje kalno pusėje turi jį atiduoti bei pasiimti parašą. Kitaip gresia baudos. Taip pat yra niuansų ir su tualeto reikalais. Ant kalno šalta, niekas nesuyra. Taigi viskas kas tavo – irgi į maišelį su leidimo numeriu, tai lygiai taip pat turi priduoti kitoje kalno pusėje.
– Teko girdėti, kad vienas iš jūsų tikslų – užkopti į visas aukščiausias žemynų viršukalnes. Kiek liko iki šios svajonės įgyvendinimo?
Visai dažnai pabundi ir pamatai, kad ant tavęs sninga tiesiog palapinės viduje.
– Daug dar liko. Galima sakyti, kad liko sunkiausios. Everestas, čia gal daugiau finansinis klausimas. Liko Antarktidos aukščiausia viršūnė ir Australijos Kosciuškos kalnas, nors kai kurie ima visą Okeanijos regioną, tada būtų Papua Naujosios Gvinėjos aukščiausias kalnas.
Apie alpinizmo subtilybes, potyrius ir nuotykius T. Jeršovas pasakos ir savaitgalį vyksiančioje konferencijoje „Atostogų guru“. Alpinistas susidomėjusius kvietė ateiti, nes daug dėmesio bus skirta ir informacijai, kuri itin aktuali pradedantiems keliautojams.
Meilė kalnams – tik viena T.Jeršovo aistros kelionėms ir adrenalinui pusė. Keliautojas taip pat su bendraminčiais leidžiasi ir į nuotykių keliones. Taip 2012 m. dviračiu buvo pervažiuoti Himalajai – iš Lasos į Katmandu. O vėliau pėsčiomis, dviračiais, plaustais ir baidarėmis keliauta ir per Kostą Riką – nuo Ramiojo vandenyno iki Karibų jūros. Visą pokalbį apie Tado meilę kalnams ir potraukį netradiciniams žygiams galite peržiūrėti video įraše.
